Dešimtas skyrius. Prabudimas

Pirmasis saulės spindulys nedrąsiai nusliuogė Ravenos skruostu ir nuslydęs apnuogintu kaklu pradingo baltuose pataluose. Po jo sekė kiti, daug ryškesni ir kiek drąsesni spinduliai, kurie šiek tiek ilgėliau tyrinėjo mergaitės veidą ir vos vos besišypsančias lūpas. Tačiau po keleto akimirkų jos veido išraiška pasikeitė. Ranka lėtai išlindo iš po antklodės ir uždengė veidą nuo saulės.

– Ak... – atsiduso Ravena ir griebusi antklodės kraštą užsitraukė ją ant galvos, bet po kelių minučių kambaryje pasigirdo Neptūno balsas.

– Pagaliau nubudai. Turiu su tavimi pasikalbėti.

Jo balsas nuskambėjo kaip niekad rimtai. Mergaitė nusimetė antklodę ir atsisėdusi tingiai pasirąžė.

– Gerai, o apie ką?

– Apie Rebeką. Ar tau tai neatrodo įtartina?

– Kas įtartina?

Berniukas sunerimęs prisėdo ant lovos krašto ir nežinodamas, nuo ko pradėti, kurį laiką žiūrėjo į grindis.

– Nenoriu blogai kalbėti apie tavo seserį, bet... man atrodo, kad ji nuo mūsų kažką slepia.

– Kodėl taip pagalvojai?

– Na... visų pirma, ji mums labai mažai papasakojo apie tai, kaip ištrūko iš Rubeno planetos.

– O ką ji dar galėjo pasakyti? – gūžtelėjo pečiais Ravena. – Tiesiog įveikė burtus ir pabėgo.

– Būtent tada, kai mums jos reikia?

– Nesuprantu, ką nori tuo pasakyti, mums teko laukti net visą mėnesį, kol ji išsilaisvins.

– Žinau, bet kodėl jai pavyko būtent dabar, o ne po dešimt metų?

– Tiesiog pavyko. Nejaugi manai, kad ji bando mus apgauti?

– Aš nieko nemanau, tik bandau suprasti, kas čia ne taip. Žinoma, tikiu, kad Rebeka yra geras žmogus, bet atidumas niekada nepakenks. Be to, nuo pat mūsų kelionės pradžios galvoju apie vieną dalyką...

– Apie kokį? – susidomėjusi mergaitė palinko arčiau.

– Tasdaras niekada nežinojo apie brangakmenius, o tai reiškia, kad įkalinant Arelą Nebūties pasaulyje jam jų nereikėjo, ar ne? – pasitikslino Neptūnas. – Tuomet kaip jis tai padarė? Kaip atvėrė vartus ir ją įkalino?

– Neabejoju, kad tam yra koks nors logiškas paaiškinimas, – Ravena pakilo nuo lovos ir pastvėrė nuo kėdės drabužius. – Galime paklausti Rebekos, jeigu nori.

– Negaliu, man reikia išeiti, paliksiu jus vienas Azryate.

– Bet kur tu eisi? – nustebo ji.

– Atleisk, dabar negaliu sakyti, viską paaiškinsiu vėliau. Rebeka turi tau labai svarbios veiklos, todėl aš tik trukdysiu.

– Labai svarbios veiklos? – kilstelėjo antakius ji.

– Taip, ji pati tau paaiškins.

– Gerai, bet ar tikrai nori mane palikti su ja po visų tų įtarimų?

– Kaip jau sakiau, Rebeka nėra blogas žmogus, ji tau tikrai nieko nepadarys, tiesiog visi tie nutylėjimai man neduoda ramybės. Bet aš galiu ir klysti, galbūt ji tikrai neturi, ką slėpti. Ar tu nieko prieš, kad teks pabūti be manęs?

Ravena minutėlę tylėjo. Kambaryje girdėjosi tik šiugždančių drabužių garsas.

– Gerai, – galiausiai tarė ji, skubiai segdama paskutines marškinių sagas. – Tik pažadėk, kad būsi labai atsargus.

– Žinoma, gali būti rami! – norėdamas ją nuraminti, berniukas plačiai išsišiepė ir iškėlė nykštį. – Na, tada iki susitikimo!

– Iki! – jam jau bėgant pro duris šūktelėjo mergaitė. – Pasiilgsiu tavęs!

Neptūnas dingo. Ravena sunkiai atsiduso ir išėjo iš kambario. Namas buvo toks didelis, jog nežinojo, kaip rasti virtuvę, bet tada prisiminė, kad gali pabandyti pajusti Rebekos aurą ir susikaupusi stipriai užsimerkė. Sesuo, žinoma, buvo užgniaužusi savo energiją, bet mergaitė dar pasistengė ir pajuto tą mažą dalį, kurios užgniaužti negalima.

– Labas rytas, – pamačiusi ją pasisveikino Rebeka. – Jau kalbėjai su Neptūnu?

– Taip, jis jau išvyko. Sakė, kad tu turi man kažką pasakyti.

Rebeka padėjo ant stalo dvi lėkštes su omletu ir vieną jų paslinko sesers pusėn.

– Žinau, kad labai nekantrauji išgelbėti mamą, bet teks dar kelias dienas palaukti, dėl to Neptūnas nusprendė netrukdyti. Per tas kelias dienas išmokysiu tave naudotis galiomis, ir tik tada galėsime atsiimti iš Tasdaro brangakmenius ir kartu išlaisvinti mamą, ką apie tai manai?

– Suprantu, kad aš vis dar labai silpna, bet ar pakaks tų kelių dienų, kad viską išmokčiau? – suabejojo Ravena.

– Ne, nepakaks, bet tau ir nereikia, svarbu, kad sustiprėtum ir mokėtum kontroliuoti savo psi. Visa kita išmoksi vėliau, kai galutinai prižadinsi savo galias, ką šiandien ir mėginsime padaryti.

– Gerai, tada pradėkime po pusryčių.

Kaip tarė, taip ir padarė, o kad treniruotėms nebūtų jokių suvaržymų, nusprendė išeiti į kokią nors atviresnę vietą. Džiūgaudama Ravena išbėgo pro laukujes duris ir įkvėpė gaivaus ryto oro. Net širdis apsalo iš džiaugsmo. O kodėl nesidžiaugti, kai šiuo metu viskas taip gerai sekėsi? Gal ji ne be reikalo stengėsi?

Perėjusios akmeninį kelią, mergaitės pasuko siauru takeliu ir galiausiai užkopė į neaukštos kalvos viršūnę. Rebeka priėjo prie stataus šlaito ir nužvelgė tolius, kur baltavo ir raudonavo daugybė pastatų. Ravena kurį laiką žiūrėjo į seserį, bandydama suprasti, kokie jausmai užplūdo jos širdį.

– Čia labai gražu, – galiausiai sukuždėjo.

– Žinau, bet dabar metas mokytis, – liūdnai šyptelėjo ji. – Pradėsime nuo pagrindų.

– Gerai, – Ravena patogiai įsitaisė ant žolės. – Įdėmiai klausau.

Rebeka taip pat atsisėdo šalia.

– Visų pirma kiekvienas ypatingas žmogus turi mokėti naudotis astrakineze. Tai galimybė manipuliuoti energijas. Jos būna trijų rūšių: ektoplazminė, psichinė ir astralinė. Mes dažniausiai valdome astralinę, dar kitaip vadinamą psi. Kaip valdyti kitas, išmokysiu tave vėliau, o dabar labiau gilinsimės į astralinę, gerai?

Ravena linktelėjo.

– Valdantys energiją žmonės gali keliauti astraliniu pasauliu, jį paveikti, matyti dvasias ir netgi padaryti jas matomomis kitiems, – tęsė Rebeka.

– Tai nerealu, – negalėjo patikėti mergaitė.

– Tai dar ne viskas. Jie gali blokuoti kitus nuo astralinių projekcijų ir grąžinti juos atgal į kūnus. Astrakinezė yra pati svarbiausia Ypatingųjų galia, o prie jos prisideda ir biokinezė, gydomoji energija. Panaudojusi ją, tu gali išgydyti sužeidimus vien prisilietimu.

– Tai aš jau moku. Man jau buvo tekę išsigydyti.

– Puiku, – pagyrė ją Rebeka. – Tik įsimink, kad atvirų žaizdų ir lūžių iki galo išgydyti nepavyksta, tai padaryti gali tik labai įgudę burtininkai. Jei nenori, kad sužeistasis kankintųsi, gali tiesiog paleisti nejautrumo burtą.

– Suprantu.

– Abejoju, ar kaip pradedančioji sugebėtum naudotis burtais, bet kuo daugiau žinosi, tuo teks mažiau mokytis ateityje, – sunerimusi ji pažvelgė į seserį. – Yra toks gebėjimas, kaip aiškiaregystė. Jį turintys asmenys gali pamatyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti.

– O kodėl ne? – nesuprato mergaitė.

– Todėl, kad balsai dažniausiai būna dvasių. Jų pagalba aiškiaregiai ir pranašai geba numatyti ateities ar praeities įvykius, žmones ir vietas, kurios yra toli ar už psichikos suvokimo ribų.

– Oho, aš kažkada maniau, kad visa tai tik prasimanymai! – aikčiojo Ravena.

– Yra netikslumų, kurių paprasti žmonės niekada nesupras, bet tai mums nekelia jokios grėsmės.

– Gerai, o jei jau apie galias, kokių jų būna dar?

– Na... – Rebeka akimirką tylėjo. – Mes turime tokį neįprastą gebėjimą, kaip astralinė projekcija. Tai sielos gebėjimas atsiskirti nuo kūno. Jį panaudojus tu gali matyti savo kūną iš šalies.

– Tikrai? – nusistebėjo ji. – Ir ką man daryti toliau?

– Naudodama astralinę projekciją gali keliauti įvairiomis dimensijomis ir pasauliais, ir tau nebus jokių kliūčių.

– Ar tai reiškia, kad galėčiau praeiti pro vietas, į kurias paprastai patekti neįmanoma?

– Taip, bet šį gebėjimą turi tik keletas, nežinau, ar tau pavyktų tai padaryti.

– O tu moki naudotis astraline projekcija?

– Deja, bet ne. O kodėl tiek daug klausinėji?

– Na... kai šįryt su manimi kalbėjo Neptūnas... jis minėjo kažką apie tai, kad kai mūsų tėvas įkalino mamą Nebūties pasaulyje, jam nereikėjo rinkti jokių brangakmenių. Ar gali būti, kad jis naudojo astralinę projekciją?

– Galbūt, – gūžtelėjo pečiais sesuo. – Aš ir pati nežinau, ką jis tiksliai sugeba, mes mažai bendravome.

Rebeka nutilusi pažvelgė į priešais jas atsivėrusią panoramą. Nestiprus vėjas kedeno trumpus jos plaukus. Ravena susimąsčiusi stebėjo seserį, niekaip negalėdama suprasti, kodėl ji taip staigiai nutilo. O gal vis dėlto Neptūnas teisus? Galbūt ji iš tikrųjų kažką slepia?

– Yra toks gebėjimas, kaip auros skaitymas, – lyg niekur nieko vėl prakalbo ji. – Žmogus gali matyti pasikeitusias oro vibracijas, jaučia energiją, supančią kitą žmogų, gyvūną ar daiktą. Bet šio gebėjimo, kaip suprantu, mokyti nereikia, juk jį panaudojai ryte, kad mane surastum, ar ne?

– Bet iš kur žinai? – net aiktelėjo Ravena.

– Pajutau, kaip išlaisvinai dalį savo energijos, juk nebūtum to dariusi be reikalo.

– Tu teisi, – sutiko Ravena.

– O dabar gana kalbų, geriau pradėkime treniruotę, – Rebeka skubiai pakilo nuo žolės. – Visų pirma norėčiau patikrinti, ar sugebi pirokinezę.

– Pirokinezę? Kas tai?

– Ugnies valdymas. Nevaldantys tos galios gali netgi susideginti patys.

– Vadinasi, mūsų tėvas moka naudotis pirokineze? – susimąstė Ravena. – Ne kartą mačiau jį einantį per ugnį, bet karštis jam nė kiek nepakenkė.

– Nes jis moka gerai valdyti tą galią.

– Ir jei norėtų, galėtų sudegti? – išpūtė akis ji.

– O kam jam to norėti? – nusijuokė Rebeka. – Ir išvis abejoju, ar jį kas nors veikia.

– Tikriausiai tu teisi...

– Nori, parodysiu, kaip tą ugnį sukaupti? Tai nėra pagrindinė galia ir aš pati jos nemoku, bet gal tau pravers?

– Būtų visai neblogai, bet jei netyčia susideginsiu?

– Neturėtum, pirmoji ugnis visada būna labai silpna. Kad ją sukauptum, turi tiesiog justi šilumą savyje, tik užuot ją užgniaužusi nukreipti ją į rankas.

– Galiu pamėginti, bet nesu tikra, ar pavyks iš pirmo karto.

– Bandysime kiekvieną dieną, jeigu turi tą galią, anksčiau ar vėliau ji pasirodys.

– Žinoma. O dabar leisk man susikaupti.

Ravena stipriai užsimerkė ir ištiesė priešais save rankas. Po kelių minučių delnuose pūptelėjo ugnis ir mergaitė aiktelėjusi atplėšė akis. Tačiau tą pačią akimirką ugnis išnyko.

– Tu moki! – apsidžiaugė Rebeka. – Tereikia pasitreniruoti ir galėsi ja naudotis be jokių trūkumų.

Treniruotės vyko kelias dienas. Ravenai niekada labai nemėgo ugnies, bet iš visų jėgų stengėsi kuo greičiau išmokti ją kontroliuoti. Jos sukaupta ugnis vis dar buvo nedidelė, bet Rebeka nusprendė negaišti laiko prie vienos užduoties ir išmokyti ją hidrokinezės.

– O kas tai per galia? – išgirdusi tai susidomėjo mergaitė.

– Vandens valdymas. Treniruotė labai paprasta, tik ją geriau atlikti namuose, nes mums reikės vandens stiklinės, – ji suėmė seseriai už rankos ir teleportavosi į virtuvę. – Na štai. Turėsi atsisėsti priešais stiklinę ir mėginti pajudinti vandenį.

– Bet kaip tai padaryti?

Rebeka pastvėrė stiklinę ir pripylusi vandens pastatė ant stalo.

– Turi pajusti vandenį ir sumaišyti savo energiją su jo. Tik tada tau pavyks sukelti bangas. Pažiūrėk.

Mergaitė pasilenkė priešais stiklinę ir kurį laiką įdėmiai žiūrėjo. Galiausiai Ravena išvydo banguojantį vandenį. Iš pradžių jis bangavo vos pastebimai, po to virto audra stiklinėje ir ėmė suktis kaip vandens verpetas, iš lėto kildamas į orą.

– Dabar leisk pabandyti man, – nekantravo ji.

– Žinoma. Tik susikaupk ir atsipalaiduok. Svarbiausia pajusti energiją, o tada bus visai lengva.

Ravena patogiai įsitaisė ir įsmeigė akis į vandenį, bet kad ir kaip stengėsi, sukelti bangų nepavyko. Galią ji įvaldė tik po kelių dienų.

– Tikriausiai atrodo kvaila matyti žmogų, visą dieną spoksantį į stiklinę, tiesa? – susiraukė ji.

– Visai ne, – nusijuokė Rebeka.

– Bet kuo ši galia man naudinga? – joms einant į kiemą pasidomėjo Ravena.

– Visų pirma išmokai geriau valdyti energiją, o antra – kaip jau sakiau, ta galia priešinga pirokinezei, ir žinai, ką tai reiškia? Tu gali ją panaudoti prieš mūsų tėvą ir taip išvengti jo grėsmės. Tos kelios dienos nenuėjo perniek.

– Atrodo, kur kas geriau moku pirokinezę, o ne hidrokinezę, juk išmokau ją žymiai greičiau...

– Taip, bet jas abi valdai visai neblogai. Būtų dar geriau, jei mokėtum sonokinezę. Tai garso ir jo bangų valdymas. Tai darydama galėtum daužyti langus arba stiklinius daiktus ir sukaupti garso kamuolį, bet dabar neturime tam laiko, išmokysiu, kai išlaisvinsime mamą.

– Tikiuosi, bus labai įdomu.

– Žinoma, – šyptelėjo Rebeka. – O dabar galime pradėti ką nors naujo. Kad ir pakelti daiktą jo neliečiant, o tiksliau – naudotis telekineze.

– Neptūnas man apie tą galią jau sakė, bet vis tiek nesuprantu, kaip reikia ja naudotis.

– Tam ir esu aš, – Rebeka ištiesė priešais save rankas. – Dabar pakelsiu tą akmenį į viršų. Stebėk.

Jos akys skaisčiai žybtelėjo, o minčių galia valdomas akmuo iškilo į orą. Stebėdama seserį, vėl grąžinančią akmenį į vietą, Ravena negalėjo patikėti savo akimis.

– Oho, tai neįtikėtina, aš niekada to neišmoksiu!

– Pabandyk, visai paprasta, – tikino ją Rebeka. – Kad viską atliktum, tereikia mokėti valdyti energiją, o tu tai jau moki.

Ravena sunerimusi mėgino atlikti užduotį, vėl kaupdama energiją. Jai pavyko, tačiau akmens į vietą nesugrąžino, jis susvyravo ir su didžiausiu trenksmu krito ant žemės.

– Nieko tokio, tikriausiai išnaudojai per daug energijos, – ramino ją sesuo. – Geriau dabar pailsėkime, mokslus pratęsime vėliau.

Mergaitės nulipo nuo kalvos ir patraukė namų link. Tik dabar Ravena pajuto, kokia ji iš tiesų pavargusi, juk kelias dienas beveik be poilsio mokėsi valdyti vandenį, tad grįžusi namo nusprendė atsipalaiduoti ir išsimaudyti karštoje vonioje. Išsitiesusi visu ūgiu tarp gausybės burbulų susimąstė apie Neptūną. Jau kurį laiką jo nematė. Ir nors žinojo, kad jis grįš, į galvą smigo bjaurios mintys. O jei jis paklius į bėdą? Jį pačiups Tasdaras? Arba dar blogiau?

„Įdomu, ką jis veikia, kol aš mokausi? – svarstė ji. – Ar grįš laiku, kai mums jau bus metas iškeliauti? O kas, jei be manęs išvyko ieškoti savo tėvų? Juk jis taip nenorėjo, kad padėčiau, sakė, kad kelionė gali būti labai pavojinga...“

Vienas spalvotas burbulas iškilo Ravenai priešais veidą ir sprogo, išvaikydamas visas jos mintis. Mergaitė skubiai nusiprausė ir apsivyniojusi rankšluosčiu grįžo į kambarį pas Rebeką. Toji rankose laikė kažkokį baltą apdarą, o ant lovos gulėjo tamsiai rudas taškuotas sijonas ir švelniai rožinis megztukas.

– Turėtų tikti, – pratarė ji ir nusišypsojusi padavė seseriai drabužius. – Apsivilk.

– Ačiū, – laikydama rūbą Ravena kurį laiką mąstė. – Galiu paklausti?

– Klausk, – kiek nustebo ji.

– Jeigu mūsų tėvas demonas, o mama Ypatingoji, tai reiškia, kad tu irgi pusiau demonė, ar ne?

– Deja, bet ne. Pusiau demonė esi tik tu, o aš tiesiog Ypatingoji.

– Iš kur taip gerai žinai?

– Man taip sakė mama, – gūžtelėjo pečiais Rebeka. – O ir mano galios panašesnės į mamos, priešingai, nei tavo.

– Gaila, kad aš nesu tokia, kaip jūs... – nusiminė mergaitė. – Beje, jeigu mes esame iš kitos planetos, turime ir savo kalbą, tiesa?

– Taip, azryatiečių. Be mūsų, jos daugiau niekas nemoka, netgi pats Tasdaras, todėl daug kurios istorinės paslaptys ir burtai surašyti būtent ta kalba.

– Kad jis niekada jų nesuprastų?

– Būtent. Gudru, ar ne?

– O tu žinai kokią nors istorinę paslaptį?

– Tiesą pasakius, taip, – pripažino Rebeka. – Bet negaliu jos sakyti, kitaip tai nebus paslaptis.

– Ar išmokytum mane azryatiečių kalbos? Vis dėlto, čia mano gimtinė, turiu mokėti.

– Išmokysiu, tik nenaudok tos kalbos be reikalo, azryatiečiai puikiai susikalba ir lietuviškai. Nenorime savo kalbos platinti po kitas tautas, taip tik lengviau tas paslaptis išlaikyti.

– Suprantu, – linktelėjo Ravena ir greitai persirengusi pažvelgė į veidrodį. Gražiai krentantys drabužiai netgi labai gerai tiko.

– Atrodai puikiai, – šyptelėjo sesuo.

– Ačiū, – padėkojo mergaitė, mėgindama į save pažvelgti iš nugaros.

– Beje, kol dar turime laiko, galėčiau išmokyti tave medituoti.

– Medituoti? Kam to reikia?

– Kai pradėsime mokslus, sužinosi. Eime, pirmiausia parodysiu tau meditacijos kambarį.

Kai mergaitės įžengė į patalpą, Ravena net išsižiojo iš nuostabos. Vieta atrodė labai šviesi ir erdvi, joje beveik nieko nebuvo, ant medinių grindų gulėjo keletas baltų meditacijos pagalvėlių, o priekyje jų stiklinės atstumiamos durys atvėrė milžiniško sodo panoramą. Iš jo sklido įvairiausių gėlių kvapai ir girdėjosi čiurlenantis upelis.

– Čia taip nuostabiai gražu! – iš laimės net džiūgavo ji ir įsitaisė ant pagalvėlės, vis dar negalėdama atsigauti po to, ką išvydo. Ši vieta jai atrodė tokia natūrali, tokia nepaliesta žmogaus, jog nujautė, kad galėtų joje prasėdėti valandų valandas.

Tuo metu Rebeka atsistojo šalia jos ir sunėrė rankas už nugaros.

– Žinau, bet dabar turime susikaupti meditacijai. Pasiruošusi?