Jaunyste, taip greitai neprabėk, žydėki
Ir skleisk žiedus aromatingus ir spalvingus,
Bus visko: ir audra, ir ašaros, ir gausūs lietūs,
Tačiau pakils saulutė, nušvies kelius žvaigždėtus.
 
Bet kiekviena žvaigždelė bus tarsi rožių krūmas,
Būk atsargi, gali apdegti ar skaudžiai įsidurti,
Tačiau nenusiminki, bus rožėmis išklotas kelias,
Kada išmoksi, kas gera ir kas bloga atpažinti.
 
Nes tavo grožis, kvapas, spalvos akis vilioja
Ir skrenda link tavęs visokio plauko vabalėliai,
Tačiau kiekvienas žiedas tam vieninteliam paskirtas,
Kurį pažinsi jau iš tolo ir pamatyt norėsi vėlei.
 
Svajonių skrynią pildyk vis naujom žvaigždelėm,
Tegu jos  šviečia ir negęsta, parodo tiesų kelią
Link tobulumo, sielos ir kūno vientisos grožybės,
Link švelnios meilės, jautrumo ir link moters tvirtybės.
 
Jaunyste, meilės eleksyre, tu viso to esi verta tikrai,
Tegul pasaulis nustebęs mato, kai tu eini pavasario takais,
Jaunyste, meile mano, prabėgai tarytum stirna pakely,
Dabar sidabras plaukus dengia, tiktai širdis atrodo ta pati.