– Ar jai viskas gerai? – palinkdama prie lovos paklausė Lina.

– Blogiau, nei maniau, – neramiai atsiduso Neptūnas. – Visą laiką taip siaubingai jaudinosi dėl Arelos, o aš to net nepastebėjau. Jeigu būčiau žinojęs, būčiau geriau ją prižiūrėjęs, bet ji puikiai sugebėjo paslėpti savo jausmus.

– Kiek laiko ji taip guli?

– Tris dienas. Užbūriau ją miego burtu, kad išsimiegotų be jokių trikdžių ar košmarų.

– Negerai, neleisk taip ilgai miegoti, gali pakenkti. Geriau pažadink ją.

– Gerai, – nenorom sutiko berniukas ir pasilenkęs virš jos uždėjo rankas ant krūtinės. Iš jų pasklido švelni auksinė šviesa, kuri po truputį blėso. Kai galiausiai užblėso visai, jis atsitraukė. Lina palinko arčiau, stebėdama mergaitės pasikeitimus. Jos akių vokai ėmė virpčioti, paskui ji iš lėto pramerkė akis ir kiek sumišusi pažvelgė į juos.

– Kas nors nutiko? Kodėl taip į mane žiūrite?

– Nejaugi neprisimeni? – sunerimo Neptūnas. – Naktį išbėgai į lauką ir praradai sąmonę. Gerai, kad man pavyko tave rasti.

Ravena iš lėto pakilo iš patalo, trindama apsimiegojusias akis.

– Atsiprašau, aš tik norėjau prasiblaškyti.

– Kiek naktų darei tą patį?

– Nežinau, neprisimenu, – gūžtelėjo pečiais ji.

– Daugiau taip nedaryk, jeigu nori išsilieti, tiesiog pasikalbėk su mumis.

– Bet sakei per daug nesijaudinti, maniau, kad nenori manęs išklausyti.

– Atleisk, nemaniau, kad ta nežinia tave taip paveiks, – kaltai panarino galvą berniukas. – Bet iš kur man žinoti, kai tu taip gerai slepi savo emocijas?

– Nieko tokio, tai tik mano vienos kaltė, – mergaitė ėmė skubiai rengtis savo pamėgtą baltą suknelę. – Pažadu, daugiau taip nenutiks.

– Šiandien pabūsiu su tavimi, Gordonas supras, kodėl jam nepadedu.

– Gerai, aš jam pasakysiu, – įsiterpė Lina. – Ir pati kartais mėginu jam padėti, bet žinai, kad negaliu ilgai užtrukti, nenoriu palikti Agnesės vienos su Rodžeriu.

Įsitikinusi, kad Ravenai viskas gerai, moteris atsisveikino ir išėjo. Neptūnas ir vėl nusivedė draugę į arklidę ir jie kartu pasirūpino Bastūnu. Ravena pakišo jam morką ir jis vos nenukando jai rankos.

– Tikriausiai labai išalkęs, – juokėsi Neptūnas. – Tikrai taip nedarytų tyčia.

– O nemanai, kad jis čia jaučiasi vienišas? – staiga paklausė mergaitė. – Gal jam reikia draugijos?

– Nesijaudink, jis visuomet buvo vienišius, jam sunku sutarti su kitais žirgais.

Vaikai išvedė Bastūną laukan ir kartu sutvarkė jo gardą. Po to Ravena atsisėdo ant suolelio ir ilgai stebėjo, kaip žirgas ramiai rupšnoja žolę, mosuodamas uodega ir vaikydamas jį puolančius mašalus. Pabaigęs šluoti arklidės grindis, Neptūnas įsitaisė šalia jos, mėgaudamasis šiltu vasaros vėju, gaivinančiu jo įkaitusius skruostus.

– Gal išalkai? – pasiteiravo jis. – Tris dienas miegojai.

– Taip, žinoma, – linktelėjo ji.

– Aš irgi. Palauk, ko nors atnešiu.

Jis pakilo, o netrukus grįžo su didžiuliu ąsočiu pieno, dviem puodeliais ir kepalu šviežios duonos. Vaikai susėdo pavėsyje ant žolės ir raikydami duoną ramiai šnekučiavosi. Viskas atrodė lyg ir gerai, Ravena daugiau atskleidė savo nerimo dėl Arelos, o Neptūnas guodė ją ir bandė įtikinti, kad viskas pavyks, tik šį kartą kur kas įtikinamiau, jog ji palaipsniui pradėjo tikėti, kad taip ir bus.

O po pietų nusprendė išsimaudyti upėje, juk diena buvo tokia karšta. Vanduo visuomet padėdavo jai atsipalaiduoti, net ir dabar, išsitiesusi visu ūgiu ji plūduriavo pačiame paviršiuje, leisdama tėkmei nešti ją kur nori. Po kurio laiko išgirdo krioklio šniokštimą ir pakėlė galvą. Prisiminė tą dieną, kai pirmą kartą bandė išsikapanoti, nenorėdama, kad krioklys nusviestų ją žemyn, bet dabar visiškai jo nebijo, užklupus pavojui galėtų tiesiog teleportuotis į krantą. Ir tada Ravena sugalvojo beprotišką dalyką. O kas, jei leisis pagaunama krioklio, bet teleportuosis dar nepasiekusi apačios?

Ir ji nusprendė pabandyti, tik nuo dabar, žinoma, stebėjo, kada pasieks krioklio pradžią, kad spėtų teleportuotis laiku, neišsitėškusi kaip blynas. Akimirka vis artėjo, ji jau buvo visai šalia ir galėjo justi stiprėjančią srovę. Adrenalino banga užplūdo visą kūną, ruošdamasi garmėti kojomis žemyn, ji giliai įkvėpė oro ir užsidengė galvą ranka, bet staiga kažkas pačiupo ją į glėbį ir traukė tolyn nuo krioklio. Ravena nė aiktelėti nespėjo, o po kelių sekundžių pasijuto esanti krante.

– Neptūnai?! – kiek per garsiai reiškė savo nuostabą ji, stengdamasi atgauti kvapą.

– Ne, čia ne Neptūnas, – pasigirdo neatpažįstamas balsas.

Ravena apstulbusi apsigręžė ir priešais save išvydo maždaug savo amžiaus mergaitę. Stengdamasi sulaikyti juoką, toji prisidengė burną ranka ir savo ryškiai žaliomis akimis pažvelgė į ją.

– Kodėl norėjai šokti nuo to krioklio? – kiek surimtėjusi paklausė. – Nejaugi nežinai, kaip tai pavojinga? O jeigu būtum užkliuvusi už akmenų ir susilaužiusi kaulus?

– Aš planavau tele... – Ravena užsikirto, nežinodama, kaip užbaigti sakinį. – O kaip tu taip greitai nugabenai mane į krantą?

– Teleportavausi.

– Tu irgi moki teleportuotis? – mergaitė įdėmiai nužvelgė nepažįstamąją ir pagriebusi nuo akmens rankšluostį ėmė skubiai šluostytis. – Tuomet būsi viena iš Ypatingųjų? Nemaniau, kad pavyks dar kažką sutikti, galvojau, kad tokie dažniausiai gyvena kituose pasauliuose.

– Taip, bet aš čia atvykau ne be reikalo.

Ravenos rankos akimirką sustingo, bet mintyse ji nesurado jokių įtarimų ir spėlionių.

– Tai aš, tavo sesuo Rebeka! – netikėtai išsišiepė nepažįstamoji. – Atvykau tau padėti.

– Negali būti! – mergaitė iš nuostabos pasitrynė akis. – Ar aš sapnuoju?

– Ne, aš tikrai čia, – nusijuokė ji. – Tikriausiai Neptūnas pasakojo, kad buvau Rubeno planetoje, ar ne?

– Vadinasi, tau pavyko ištrūkti?

– Teisingai. Atleisk, kad priverčiau taip ilgai laukti, nebuvo taip paprasta įveikti Tasdaro burtus.

– Tai reiškia, kad galėsi duoti man likusius brangakmenius? – iš laimės net džiūgavo ji.

– Persikelsime į Azryatą, tada juos ir duosiu. Tiesa, to kurį pavogė Rodžeris, aš kol kas neturiu, bet tai ne problema, galiu jį bet kada paimti.

– Gerai, bet pirmiau turiu pasakyti tai Neptūnui. Eime, jo namai štai ten!

Ravena skubiai pasigriebė drabužius ir nubėgo Krištolo rūmų link. Jautėsi lyg ant sparnų. Nejaugi čia tikrai jos sesuo Rebeka? Nejaugi tikrai ištrūko iš Rubeno planetos ir dabar neteks keliauti į tą šiurpą keliančią vietą? Mergaitė niekaip negalėjo patikėti, kad taip pasisekė.

– Neptūnai! – atplėšusi bibliotekos duris šūktelėjo ji.

Berniukas pamanė, kad kažkas nutiko, ir skubiai pakilo nuo fotelio, knyga, kurią laikė, iškrito jam iš rankų. Tik tada jis pažvelgė į draugę, kuri stovėjo tarpduryje ir tankiai alsuodama šypsojosi nuo ausies iki ausies.

– Neptūnai, nepatikėsi, kas atsitiko, – galiausiai prakalbo ji. – Rebeka čia! Ji ištrūko iš Rubeno planetos!

– Ir pasirodžiau pačiu laiku, nes Ravena kaip tik planavo šokti nuo krioklio, – tarė toji, taip pat pasirodydama tarpduryje.

Neptūnas netekęs amo žiūrėjo į abi mergaites. Visa tai jam atrodė tarsi koks sapnas, kuriuo galėjo vangiai patikėti.

– Tu... planavai šokti... nuo krioklio? – išlemeno jis.

– Argi dabar tai svarbu? – Ravena pribėgo prie draugo ir stipriai jį apkabino. – Rebeka su mumis, o tai reiškia, kad mes dar turime viltį.

– Gerai gerai, supratau, – berniukas vos įstengė atplėšti ją nuo savęs ir jau kiek surimtėjęs kreipėsi į nepažįstamąją. – Tai sakai, tu Rebeka?

– Taip, ta pati, – linkčiojo ji, taisydamasi neklusnias šviesių plaukų sruogas, krentančias į akis.

– Bet... bet kaip tau pavyko ištrūkti?

– Suprantu, kad turi daugybę klausimų, bet būtų geriau, jei pirmiau persikeltume į Azryatą, ten viską ir paaiškinsiu.

– Na, kaip nori, – gūžtelėjo pečiais jis. – Ravena, susikrauk daiktus, išvykstame.

Mergaitės daugiau raginti nereikėjo. Ji susirado savo kuprinę, įsidėjo į ją Šešėlių knygą ir oniksą ir nuėjo į kambarį persirengti. Ši diena jai buvo kaip šventė, tad norėdama prieš seserį atrodyti kuo gražiau apsivilko mėlyną, laisvai ant pečių krentančią palaidinukę ir klostuotą sijoną, o prieš išeidama dar žvilgtelėjo į veidrodį. Jos akys tiesiog švytėte švytėjo iš laimės, juk pagaliau po tiek laiko galės vykdyti savo užduotį, plius tai, kad padės jos geriausias draugas ir sesuo. Kas gali būti geriau?

– Na, tai pasiruošę? – paklausė Rebeka, kai Ravena pasirodė bibliotekoje.

Mergaitė linktelėjo. Neptūnas jau stovėjo prie jos ir laukė, kada jie galės teleportuotis.

– Gerai, tada tvirtai laikykitės. Discede!

Ravena įsikibo jai į ranką ir stipriai užsimerkė. Netrukus aplinkui pasklido sidabrinė šviesa ir besisukdama lyg sūkurys nugabeno juos į kitą pasaulį. Nors nuo kelionės šiek tiek apsunko galva, mergaitė nedrąsiai apsidairė. Negalėjo patikėti tuo, kas atsivėrė priešais ją. Be abejo, atsidūrė savo gimtinėje, kur Žemės planetos žmonės dar nebuvo kėlę kojos. Aplink juos stovėjo daugybė dangų rėžiančių barokinio stiliaus pastatų, kurie, apšviesti kaitrios popiečio saulės, atrodė tik dar įspūdingiau, o plačios gatvės buvo visiškai tuščios, lyg daugiau nieko kito, be jų, čia nebūtų.

– Paskubėkime, bus dar daug laiko viską apžiūrėti, – paragino Rebeka ir nužingsniavo alėja, apsodinta įvairiaspalvėmis našlaitėmis. – Mūsų namai visai čia pat.

Azryate dabar taip pat vyravo vasaros laikas, tačiau čia, priešingai nei Žemėje, žmonės jau keletą metų nematė nei pūgos, nei audros. Ši vieta gyventojų buvo vadinama ramybės kampeliu, bet kai prasidėjo karas, viskas buvo nusiaubta ir nuniokota Tasdaro. Ir nors nuo to įvykio praėjo jau daugiau nei dešimt metų, šiuo metu Azryate beveik niekas negyveno.

– Štai čia, – Rebeka plačiai pravėrė duris, leisdama svečiams įeiti į vidų.

Aplinkui buvo labai erdvu ir šviesu, niekas net iš tolo nepriminė Ravenai jos buvusių kuklių namų, kuriuose prieš tai gyveno. Šis pastatas buvo labai prašmatnus, beveik kaip rūmai, ir turėjo daugybę kambarių, eidama koridoriumi mergaitė bandė suskaičiuoti duris, bet jos dėmesį labiau traukė pro didžiulius langus atsiverianti žaliuojančio sodo panorama. Įsivaizdavo jame save, sėdinčią kartu su Neptūnu ir besimėgaujančia ką tik kepta duona ir šaltu pienu, bet vaikydama mintis papurtė galvą. Ne, ji čia atvyko ne pramogauti, pirmiau turi atlikti savo pareigą.

Pagaliau vaikai pasiekė svetainę ir sugužėję į vidų įsitaisė ant jaukios sofos. Rebeka dar nuėjo į virtuvę ir atnešė šaltos gaivinančios arbatos.

– Tai dabar šiuose namuose gyveni viena, ar ne? – pasidomėjo Ravena.

– Kol kas taip, – linktelėjo sesuo. – Kadaise čia buvo mūsų mama ir visas Zurato Ordinas, argi Neptūnas tau nieko nepasakojo?

– Pasakojo, bet maniau, kad po tiek daug laiko čia bus daugiau žmonių.

– Tiesą pasakius, labai greitai turėtų padaugėti, tereikia surasti Azarą, kad ji padėtų mums atkurti Ordiną.

– Palauk, maniau, kad Azara mirusi, – įsiterpė Neptūnas.

– Aš irgi, bet Gordonas man sakė, kad ji turėtų būti gyva kartu su keliais Ordino nariais, tik niekas nežino, kur jie šiuo metu gyvena.

– Gordonas? – apstulbo jis. – Tu bendravai su Gordonu?

– Taip, jis man padėjo rasti Azryatą, juk negalėjau čia teleportuotis, nežinodama, kaip ši vieta atrodo. Mama man visuomet pasakojo apie Gordoną ir patarė prašyti pagalbos būtent jo.

– Suprantu, – susimąstė berniukas. – Tai jis tave ir ištraukė iš Rubeno, ar ne?

– Ne, kodėl taip pamanei? Aš pati ištrūkau.

– Pati? – net aiktelėjo Ravena. – Bet kaip tau pavyko?

– Taip pat, kaip ir pranašavo Febas – panaudojau savo gebėjimus, kad pralaužčiau Rubeną gaubiantį skydą. Tai padaryti, žinoma, buvo labai sunku, juk vis dėlto jį sukūrė Tasdaras, bet man tereikėjo pakankamai ištobulinti savo gebėjimus, todėl užtrukau ilgiau, nei planavau. Tikiuosi, dėl to nekilo labai didelių nesklandumų.

– Šiek tiek. Bet tai niekis, dabar tikrai susitvarkysime, – numojo ranka Neptūnas.

– Tiesa, kol nepamišau, galiu duoti jums brangakmenį, – Rebeka vikriai pašoko nuo lovos ir akimirksniu pranyko už durų.

Ravena prisislinko arčiau kuprinę ir ištraukė iš jos oniksą. Graudu buvo žiūrėti, kad jis tik vienas, bet stengėsi galvoti pozityviai, juk greitai atgaus ir kitus. O netrukus Rebeka grįžo ir ištiesė jai žvaigždės formos smaragdą. Mergaitė kurį laiką žiūrėjo į jį. Akyse po truputį kaupėsi ašaros.

– Kaip gerai, kad tu čia, Rebeka, – sukuždėjo ji. – Jeigu ne tu, dabar nebeturėčiau jokios vilties...

– Nėra dėl ko verkti, viskas taip ir turi būti, – švelniai šypsojosi sesuo. – Be to, puikiai žinome, kur yra kiti brangakmeniai, tikrai nepražūsime.

Ravenos kumščiai stipriai susigniaužė.

– Galbūt, bet Tasdaras tikriausiai darys viską, kad mums nepavyktų jų gauti...