Lina kaip įprastai plušo virtuvėje ir ruošė pietus sau ir Agnesei. Rodžerio nebuvo, ir ją apniko tik dar didesnis liūdesys. Pastaruoju metu jis retai grįždavo namo, kartais net po kelių dienų, bet kad ir kaip ji bandydavo sužinoti, ką jis tuo metu veikė, jis atkakliai tylėdavo, sakydamas, kad pavargo ir nori pailsėti. Lina puikiai žinojo, kad tai melas, bet ją labiau neramino tai, kad galbūt jis jos nebemyli pakankamai arba netgi turi kitą moterį, juk vis dėlto jie jau labai seniai nesutarė.

Bet didžiausia problema buvo tai, kad Lina vis dar mylėjo Rodžerį ir buvo tikra, kad gali padėti jam pasikeisti. Ji žinojo, kad kitų akimis tai atrodė neįmanoma, bet pažinojo Rodžerį labiau, vis dėlto, kažkada jis buvo geras žmogus, tik viską sugadino jo nepasotinami troškimai.

Moteris sunkiai atsiduso. Pietums paruošė makaronus su fermentiniu sūriu. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių Ravenos valgių. Ji vis dar negalėjo priprasti, kad mergaitės nėra šalia, o Agnesė vis labiau ir labiau spaudė ją, norėdama sužinoti tiesą. Ir Lina suprato, kad slėpti nėra ko, vis tiek teks pasakyti, tad nusprendė tai padaryti šiandien.

– Prisėsk, turiu pasakyti kai ką svarbaus, – tarė ji, kai mergaitė pagaliau pasirodė virtuvėje. – Žinau, kad jau labai ilgai bandai suprasti, kodėl nepapasakoju tau apie Raveną, bet viskas yra kur kas sudėtingiau.

Agnesė tik linktelėjo, stebėdama, kaip mama vikriai pluša aplink stalą, padeda dvi lėkštes ir užkaičia arbatinį. Jos veidas atrodė susirūpinęs, ir mergaitę apėmė tik dar didesnis smalsumas.

– Ravena mano sesuo, privalau žinoti, kas jai nutiko.

– Ne, mieloji, Ravenai nieko blogo nenutiko, ji tiesiog paliko mūsų namus.

– Bet kodėl? – net išsižiojo ji.

– Supranti... Ravena sužinojo, kad aš nesu jos mama, o tai reiškia, kad tu nesi jos sesuo.

Agnesė minutėlę tylėjo, bandydama suprasti, ar teisingai viską išgirdo. Ravena nėra jos sesuo? Kaip taip gali būti? Ir kodėl tada ji gyveno šiuose namuose, visiškai nieko neįtardama?

– Žinau, kad turi daugybę klausimų, – vėl prakalbo Lina. – Bet galiu viską paaiškinti. Ravena mūsų namuose atsirado ne be reikalo, jos tikroji mama, Arela, norėjo, kad aš ją užauginčiau, nes jos tėvas... na, jis net nėra žmogus.

– O kas tada? – net palinko į priekį Agnesė.

– Demonas, Tamsos Karalystės valdovas. Tu apie jį niekada negirdėjai, bet jis bando užimti Žemę, o jei tai padarys, mes mirsime arba būsime priversti tapti jo vergais.

– Demonas? – suraukė antakius mergaitė.

– Taip, jo vardas Tasdaras, – tikino moteris. – Žinau, kad tai skamba neįtikėtinai, bet būtent dėl jo Ravena turėjo slėptis pas mus. Norėjome, kad ji turėtų normalią vaikystę, todėl nesakėme tiesos, bet galiausiai išaušo diena, kai ji tai sužinojo.

– Ir dėl to pabėgo?

– Ir taip, ir ne. Ravenai buvo labai sunku pasirinkti, ar toliau gyventi pas mus, ar išvykti pas savo tikrąją mamą, bet ji pasirinko antrą variantą, nes jos mamai gresia didžiulis pavojus ir Ravena nori jai padėti. Tasdaras įkalino Arelą Nebūties pasaulyje ir ji dabar ieško būdo, kaip ten patekti.

– Ir tu jai nė kiek nepadedi? – nusistebėjo mergaitė.

– Labai norėčiau, jeigu galėčiau, bet Ravena nusprendė, kad tai padarys be manęs.

– Nejaugi tavimi nepasitiki? – niekaip nesuprato ji.

– Pasitiki, bet ta kelionė labai pavojinga, Ravena nenori manęs į tai painioti.

– Bet ar ji kada nors pas mus grįš?

– Nežinau, galbūt jau nebe, bet tikriausiai mus dar aplankys, – giliai įkvėpusi oro, Lina užplikino arbatą ir padėjusi puodelius ant stalo prisėdo šalia Agnesės. – Tu dar labai jauna ir nežinai daugybės dalykų, bet kai ateis laikas, viską tau papasakosiu.

– Ką turi omenyje?

– Mūsų pasaulis yra visai ne toks, kokį tu jį įsivaizduoji. Galbūt vieną dieną tai pastebėsi, bet dabar pasistenk per daug apie tai negalvoti, tu dar nesi pasiruošusi.

Tuo jų pokalbis ir baigėsi. Agnesė nepasakė nei ką galvoja, nei ar tiki tuo, ką išgirdo. Lina bandė suprasti, bet nebuvo tikra. Mergaitė atrodė susimąsčiusi, bet moteris leido jai viską apgalvoti, nenorėdama varginti jos klausimais, kitaip tektų klimpti dar giliau arba netgi meluoti, juk vis dėlto neišdrįso papasakoti, kad nėra jos mama. Bet kaip tai padaryti? Kada žinoti, kad jau laikas? O gal pirmiau supažindinti ją su Ypatingųjų pasauliu, kaip Neptūnas darė su Ravena?

Papietavusi Lina nusprendė išeiti į kiemą įkvėpti gryno oro. Atrodė, tuoj sprogs galva, tiek daug dalykų dar liko padaryti, o net nežinojo, nuo ko viską pradėti. Atsisėdo ant suoliuko ir užsimerkusi bandė pajusti kaitinančios saulės spindulius ir malonų vėjo dvelksmą, tuo pačiu mėgindama surinkti visas mintis, bet staiga pasigirdo žingsniai ir medinių tvoros vartelių girgžtelėjimas. Lina pakreipė galvą jų pusėn ir išvydo prieinantį Rodžerį.

– Kur taip ilgai buvai? – pasitiko jį klausimu.

– Turiu su tavimi pasikalbėti.

– Tikrai? Argi mes turime apie ką kalbėti?

– Tu taip manai? – rimtai ištarė jis. Kas gi jai nutiko? Kodėl tokia atšiauri?

– Žinau, kad pyksti, bet mano darbas labai svarbus, nejaugi nori, kad Tasdaras manimi galutinai atsikratytų? Negaliu jam pasakyti, kad tiesiog noriu pabūti su žmona.

– Ne tai svarbiausia. Tasdaras atleido tave nuo pareigų, nes vis dar esi sužeistas.

– Suprantu, ką nori pasakyti, bet norėdamas užimti Tasdaro vietą privalau visą laiką būti budrus. Be to, Oberonas ir Miranda nusprendė palikti savo darbą, ir žinai, ką tai reiškia? Jie atsisako man padėti, dabar privalau viską daryti vienas.

– Argi tai ne ženklas, kad turėtum atsisakyti savo plano? Tau dar ne per vėlu viską pradėti iš naujo.

– Ir kaip siūlytum tai padaryti? Man jau nebeįmanoma pabėgti nuo Tasdaro, jis niekada nepaliks manęs ramybėje, tad viskas, ką galiu padaryti, tai nuversti jį nuo sosto.

– Manai? O kas kaltas, kad pradėjai tarnauti Tasdarui? Aš priverčiau tave?!

Moteris staigiai pakilo ir norėjo bėgti pro duris, bet Rodžeris sugriebė jai už rankos ir atsuko veidu į save. Kurį laiką žiūrėjo, kaip vėjas taršo jos tamsius plaukus, kaip žvelgia į jį pykčio kupinos akys.

– Žinau, kad nereikėjo skriausti tos mergaitės, nes dabar labai gailiuosi tai padaręs... – mįslingu balsu ištarė jis. – Man tikrai būtų labai svarbu, jei būtum mano pusėje.

Lina sustingusi minutėlę žvelgė jam į akis. Akimirką jos žvilgsnis sušvelnėjo, bet paskui vėl prisipildė pykčio.

– Aš žinau tavo gudrybes, manęs daugiau neapgausi. Kodėl ištisai meluoji? Manai, kad esu tokia naivi ir nieko nesužinosiu?

– Nesuprantu, apie ką kalbi, – jo ranka iš lėto atsileido.

– Neapsimesk, kad nieko nežinai, Neptūnas man viską papasakojo. Tu man melavai, kad likai sužeistas po Tasdaro užduoties, bet tai buvo melas, iš tikrųjų tai padarė Ravena, nes tu bandei ją nužudyti.

Rodžeris kurį laiką sutrikęs nežinojo, ką pasakyti.

– Ar tikrai gailiesi dėl savo poelgių, ar tik apsimeti? – toliau kalbėjo Lina. – Manai, kad taip įgausi mano pasitikėjimą? Aš tau visiškai nerūpiu, nes kitaip nebūtum susidėjęs su mano pikčiausiu priešu. O gal jis tave išdavė ir neduos to, ko taip trokšti? Argi tu nekenti Ravenos dėl to, kad turi jam tarnauti? Visa tai visiškos nesąmonės.

– Aš niekada taip nesakiau.

– Tuomet kodėl nori nužudyti Raveną? Kad jam atkeršytum? Dėl ko? Ar dėl to, kad pats esi kaltas? – piktai atrėžė moteris. – Aš tave perspėjau, kad jis niekada neįvykdys savo pažadų, bet tu manimi nepatikėjai, o dabar nori, kad padėčiau. Aš tau sakiau, kad padėsiu tik tada, jei neperžengsi ribos, o tai reiškia, kad neliesi Ravenos, aišku?

– Aš galiu tau viską paaiškinti.

– Norėčiau tavimi tikėti, bet pavargau nuo tavo melų. Aš tau niekada nepadėsiu, privalai gelbėtis pats.

– O kaipgi tavo jausmai man?

– Jie dingo tą dieną, kai pasirinkai Tasdarą, o ne mane. Daugiau nebenoriu tavęs čia matyti, susirink savo daiktus ir eik kur nori, man jau neberūpi.

– Tu nesupranti, ką sakai. Žinau, kad vis dar mane myli, bet tavo išdidumas neleidžia to pripažinti, – Rodžeris sugriebė ją už pečių ir eilinį kartą pažvelgė į akis. – Kad ir kaip tau nepatiktų, aš niekur iš čia neisiu. Gerai pagalvok, ar tikrai nori mane prarasti.

Lina nieko nesakiusi išsilaisvino iš jo gniaužtų ir užtrenkė paskui save duris. Ne, šį kartą ji neužkibs. Rodžeris jai priminė ne žmogų, norintį atsiprašyti, o neapykantos pritvinkusį žvėrį, ir vėl bandantį ją apgauti...