Kur vėjai kalba paukščių balsais,
Savo mintyse gyvenu viena,
Anei draugo, anei šilumos nėra,
Ir paukščiai nečiulba čia man –
Vien plyni kirtimai ir tuštuma.
 
Pagerbiu save dužusia šuke,
Sielą skaudžiai raižo žvilgsniai,
O ne žodžiai tarsi laiko rūdys –
Pasiklydau baimių labirinte...
Kaip surasti savo kelią?
 
Kur basos pėdos liečia žolę,
Sruvenu kaip šalta vandens srovė,
Bet aš tik nuodas pačiai sau –
Geriu ir vaipausi tarsi klounas –
Mano širdyje laimei vietos jau nėra.
 
Geriu ir springstu savo nuodais...
Pažiūrėk, mirtie, kruvini mano delnai –
Ant kelio guli mano priešas,
Pažiūrėk, mirtie, ne danguj gyvenu,
Ir atleisti man Dievas negali.
 
Saulės blyksniai aštrūs, šalti
Man po oda tik žaidžia,
Saulės blyksniai skausmingi, nuogi
Ir nuogumas mintis mano bado –
Nenumirsiu pasislėpusi tyliai...
 
Kur vėjai kalba paukščių balsais,
Savo mintyse gyvenu viena,
Kur basos pėdos liečia žolę,
Sruvenu kaip šalta vandens srovė...