Aštuntas skyrius. Pasiūlymas

Šešėlių Karalystėje buvo graži ir saulėta vasaros diena. Nedidelį Adarlano miestelį gaubė neįprasta ramybė, tik girdėjosi, kaip netoliese ramiai šlama neperžengiama Šešėlių giria ir karksi ant šakų sujudusios varnos. Visai šalia buvo matyti Sidabrinio Sfinkso upė, vingiuojanti tarp nedidelių namelių, medžių bei tankių krūmų. Jos šniokščiantys vandenys plovė stačius krantus ir pranyko kažkur tarp aukštų žalių kalvelių, stūksančių toli už horizonto.

Tačiau netrukus idilė baigėsi, kai miesto centre pradėjo gausti laikrodis, pranešdamas, jog atėjo vidurdienis. Dūžiai buvo tokie garsūs, jog nustelbė visus kitus garsus, tačiau čia gyvenančių žmonių tai jau seniai nebaugino, jie ir toliau atliko jiems įprastus darbus ir be baimės vaikščiojo siauromis gatvelėmis.

Gordonas be garso pravėrė savo darbo kambario duris ir smigęs į savo pamėgtą fotelį ilgai žvelgė pro langą. Maloniai šildanti saulės šviesa veržėsi į vidų ir tik dar labiau išryškino kiekvieną detalę. Kambarys atrodė jaukiai, iš visų pusių apstatytas aukštomis lentynomis, prikimštomis storų senovinių knygų. Ir nors vietos čia buvo pakankamai, dauguma jų šiuo metu gulėjo ant tamsiai rudų ąžuolinių grindų. Gordonas pakėlė vieną, pervertė senus pageltusius puslapius, bet nieko neradęs sunkiai atsiduso ir vėl pažvelgė pro langą, ant kurio lengvai pleveno baltos užuolaidos.

Tuo metu girgžtelėjo durys. Žynys pakreipė galvą ir pamatęs dukterį vos matomai šyptelėjo.

– Visą dieną dirbi ir nepastebi, kad jau pietų metas, – sunerimusi ištarė ji. – Atnešiau tau kavos. Galiu pasėdėti kartu?

– Žinoma, Goda, niekada neprieštaraučiau.

Mergaitė atsargiai uždarė duris, priėjusi prie stalo įsitaisė ant fotelio priešais tėvą ir paslinko jo pusėn puodelį.

– Vis dar nieko nerandi?

– Neptūnas pranešė, kad teks keliauti į Rubeno planetą, bet niekada nemaniau, kad būsiu tokioje nežinioje.

– Atrodai pavargęs, gal tau reikėtų pailsėti?

– Tu teisi, trumpam pailsėsiu, o po to vėl kibsiu į darbą.

Goda nužvelgė kambarį, stebėdamasi, koks jis netvarkingas, kiek daug aplinkui knygų, juk dažniausiai čia nebūdavo nė dulkelės. Matyt, darbas buvo ypač svarbus, kad nebuvo laiko susitvarkyti, o ji nenorėjo per daug jam trukdyti, vis tiek niekuo negalėjo padėti. Vis dėlto, nerimas darė savo, juk negalėjo palikti tėvo be pietų.

– Jau prieš tai įtariau, kad Neptūnui gali prireikti keliauti į Rubeno planetą, – vėl prakalbo Gordonas. – Praėjo tiek daug laiko, kai bandau ją rasti, tikriausiai Tasdaras ją užbūrė, dėl to nepavyksta aptikti nė pėdsako.

– Kaip manai, gal tau galėtų padėti Pirmapradžiai dievai? – susimąstė mergaitė. – Jie turėtų viską žinoti, ar ne?

– Ne kartą bandžiau jų paklausti, bet dievai negali kištis į žmonių gyvenimą.

– Tuomet kodėl kartais tai daro?

– Ne viskas taip paprasta, Goda. Jie gali tau perduoti informaciją, kuri nė kiek nepakenks žmonių egzistavimui, bet jei yra nors menkas pavojus, jie yra priversti tylėti, – šyptelėjo jis, švelniai tapšnodamas dukteriai per galvą. – Kai tapsi žyne, sužinosi daugybę naujų dalykų.

– O kada pradėsiu mokytis? Sakei, kad tam reikia net kelių metų pasiruošimo, o aš norėčiau kuo greičiau.

– Būk kantri, tik aš galiu pasakyti, kada ateis laikas. Pirmiausia, kai pradėsime mokslus, papasakosiu tau, kaip susikūrė Visata, tai padės geriau suprasti Ypatingųjų kilmę ir pažinti visus dievus.

– Gerai, – apsidžiaugė ji.

Gordonas baigė gerti kavą ir pakilęs nuo fotelio nužingsniavo prie lango. Norėdama jį palaikyti ir tiesiog pabūti šalia, Goda priėjo arčiau. Juto iš Šešėlių girios atsklindančią malonią vėjo gaivą ir tylėdama žiūrėjo į dangų. Po kurio laiko pažvelgė į tėvą, apšviestą auksinės saulės spindulių. Jis atrodė rimtas ir susimąstęs. Mergaitė sunerimo – jau kelias dienas iš jo veido nedingo liūdesio šešėlis. Jai pasidarė be galo gaila, tad prigludo jam prie šono.

– Kodėl tu visada toks liūdnas? – galiausiai paklausė. – Gal nutiko kažkas, ko aš nežinau?

Nenorėdamas per daug jaudinti dukters, Gordonas švelniai nusišypsojo ir pasilenkęs prie jos perbraukė per skruostą.

– Tiesiog pavargau, juk žinai, kad esu Šešėlių Karalystės valdovas, o tai labai atsakinga pareiga.

– Taip, žinau, – linktelėjo ji.

– Vieną dieną, kai būsiu nepajėgus, tau teks perimti mano darbą.

– O kas, jeigu neįstengsiu? Arba nenorėsiu? – pakėlė į jį akis Goda.

– Gali nebijoti, neversiu tavęs daryti to, kas tau nepatinka, – ramino jis dukterį. – Jei reikės, rasiu kitą patikimą žmogų.

– Gerai, bet vis tiek norėčiau pabandyti ir aš, nenoriu tavęs nuvilti. O gal vis dėlto man patiks?

– Dar per anksti apie tai kalbėti. Juk tau tik dvylika metų, pirmiau turi baigti mokyklą.

– Žinau, – šyptelėjo Goda ir pasilenkė prie stalo paimti puodelio. – Geriau aš jau eisiu ir netrukdysiu tau susikaupti. Tik labai nepersidirbk.

– Žinoma, Goda, žinoma...

Mergaitė jau ėjo prie durų, bet staiga kažką pajutusi apsigręžė. Gordonas piktai suurzgė, išvydęs pažįstamą veidą.

– Ko tau čia prireikė?!

– Atėjau patikrinti, ar neišnykai iš gyvųjų sąrašo, – pašaipiai ištarė Tasdaras ir be garso perėjęs raudoną kilimą sustojo tiesiai priešais jį.

– Palik mano tėvą ramybėje, – iškošė pro dantis Goda.

Demonas nužvelgė mergaitę nuo galvos iki kojų. Dar niekada prieš tai nebuvo jos matęs, bet iš jos išvaizdos ir nemalonaus elgesio galėjo lengvai atspėti, kas ji. Kas gi kitas, jei ne paties Gordono duktė, gali taip nemandagiai su juo kalbėti?

– Puikiai žinai, kodėl aš čia, – ignoruodamas ją tarė Tasdaras. – Manai nežinau, ką nori padaryti? Kodėl tau taip rūpi Arelos likimas?

– O kodėl turėjai su ja taip pasielgti? – atkirto kitu klausimu žynys.

– Neapsimesk, kad nežinojai jos ateities. Viskas nuo pat pradžių buvo išpranašauta, o likimo pakeisti neįmanoma, kaip gali manyti, kad tau pavyks? – įkyriai nusijuokė demonas. – Kad ir kaip stengsiesi, Rubeno planetos niekada nerasi, nes ją gaubia mano paskleistas blogis.

Gordonas per žingsnį atsitraukė, bet taip pat, kaip ir Tasdaras, neatitraukė akių nuo savo priešininko. Goda įsitempusi laukė. Dar niekada prieš tai nebuvo jo mačiusi, bet galėjo aiškiai justi iš jo sklindančią nenusakomą blogio energiją, ir jai net užgniaužė kvapą. Ji nežinojo, kas nutiks toliau, bet melste meldė, kad tik viskas baigtųsi be kovos, nes nujautė, kad tėvas už jį silpnesnis.

– Labai klysti, jei manai, kad tau paklusiu, – rimtai ištarė žynys.

– Dar pagalvok, ar verta. Būtų kur kas naudingiau, jei prie manęs prisijungtum, – šyptelėjo jis. – Tu esi protingas ir stiprus, būtum man labai naudingas. Jei prisidėtum prie manęs, neliesčiau tau artimų žmonių ir leisčiau turėti Šešėlių Karalystę kiek tik nori.

– Kodėl turėčiau tikėti tavo žodžiais? – primerkė akis Gordonas.

– Nes aš visuomet tesiu pažadą tiems, kurie man paklūsta, ir aprūpinu juos viskuo, ko jiems reikia.

– Tai dar nereiškia, kad sutiksiu su tavo pasiūlymu.

– Kaip nori, gali ir toliau beprasmiškai kovoti su manimi, nors aš tik stengiausi, kad būtų kur kas lengviau.

Tasdaras apsisuko ir lėtai perėjo kambarį. Sustojęs prie lango pagaliau atsisuko. Goda negalėjo suprasti jo išraiškos, jis lyg ir šypsojosi, bet ta šypsena buvo kažkokia dirbtinė, ne tokia klastinga, kaip prieš tai. Ką visa tai reiškia? Ar jis bando parodyti, kad taip pat gali būti nuoširdus, ar tai tik bandymas įsiteikti? Mergaitė jo nė kiek nepažinojo, bet nujautė, kad greičiausiai antras variantas, o Gordonas atrodė visiškai ramus, jo ta nenusakoma energija nė kiek netrikdė.

– Beje, dar vienas dalykas, – vėl prakalbo Tasdaras. – Jeigu prisijungsi prie manęs, galbūt paleisiu Arelą iš Nebūties pasaulio. Argi nebūtų kur kas paprasčiau?

Žynys tvirtai sugniaužė kumščius. Arela buvo jam be galo svarbi, bet jis nė už ką neketino patikėti šiuo melu, juk ne kartą jau buvo nukentėjęs, puikiai žinojo savo priešininko gudrybes. Be to, su jo pagalba, Arela anksčiau ar vėliau vis tiek bus išlaisvinta, tam Tasdaro nė kiek nereikėjo.

– Gerai, gali nesutikti, neverčiu tavęs prisidėti, bet ateis diena, kai pasigailėsi, kad gimei.

Demonas apsisuko ir daugiau nieko nesakęs išnyko. Gordonas kurį laiką žiūrėjo į tą vietą, kur jis stovėjo, ir nieko nesakė, greičiausiai mąstė. Goda nedrąsiai žengė arčiau.

– Tu nesutiksi, tiesa?

Žynys lyg pabudęs iš sapno atsisuko į dukterį ir pačiupęs ją į glėbį pradėjo šiaušti jos tamsius lyg degutas plaukus.

– Nejaugi manimi suabejojai?

– Tėti, liaukis! – juokėsi mergaitė, iš visų jėgų stengdamasi išsivaduoti, tačiau jo rankos buvo per tvirtos. – Liaukis!

– Žinau, kad padėtis komplikuota, bet mums būtinai pavyks, – tikino jis, pagaliau paleisdamas dukterį. – Nėra ko bijoti, jei būtų norėjęs, Tasdaras jau seniai būtų manimi atsikratęs.

Goda, žinoma, sutiko su tėvu, ir jau daug ramiau paliko jį dirbti vieną. Gordonas įsitaisė savo pamėgtoje vietoje, bet dar kurį laiką susimąstęs žiūrėjo į dangų.