Ravena atsipeikėjo labai sunkiai ir lėtai. Jai skaudėjo galvą, bet šiaip ne taip įstengė pakilti nuo žemės, bandydama prisiminti, kas nutiko. Minutėlę galva visiškai neveikė, juk vis dėlto gulėjo be sąmonės visą pusdienį, ir dar plius tai, kad per dieną sąmonę buvo praradusi jau tris kartus. Bet paskui prisiminimai ėmė grįžti ir mergaitė sunerimusi pažvelgė į tamsą.

– Neptūnai! – iš visos gerklės suriko.

Bet draugas neatsiliepė. Jo šalia nebuvo, ji liko viena tamsoje. Viena kaip pirštas. Visiškai nežinojo, kur eiti. Nuojauta kuždėjo, kad reikia į priekį, bet privalėjo padėti draugui. Kad ir kur jis bebūtų, turėjo jį rasti. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl buvo palikta viena šiame šaltame tunelyje ir kam reikėjo ją atskirti nuo draugo.

Stengdamasi susikoncentruoti į užduotį, Ravena užsidėjo kuprinę ant pečių ir patraukė tiesiu keliu. Jos pirštai nevalingai braukė per grublėtą sieną. Nujautė, kad pirmiau reikia surasti brangakmenį, juk jis turėtų būti kažkur šiame tunelyje. Tačiau kad ir kaip mergaitė stengėsi pasiekti pabaigą, jos nebuvo matyti nė ženklo, o galvos skausmas tik dar labiau paaštrėjo, trukdė susikaupti. Ravena norėjo tiesiog kristi ant žemės ir daugiau niekada neatsikelti, bet mintis, kad daugiau nepamatys savo mamos ragino ją nepasiduoti.

Po ilgų klaidžiojimų tunelis pagaliau pradėjo šviesėti. Kai kuriose vietose tarp skilinėjančios sienos mergaitė įžiūrėjo lendančias augalų šaknis, kurios raizgėsi ir pynėsi viena su kita. Einant tolyn tų pynių vis daugėjo, ir tunelis darėsi panašesnis ne į akmeninį, o į medžių tunelį. Tai Raveną pakerėjo, ji žengė į priekį atlošusi galvą, bet netrukus suklupo ant apsamanojusių laiptų, vedančių kažkur gilyn į mišką, ir akimirką stabtelėjo atidžiau apsidairyti. Nors aplinkui buvo pilna medžių, pro plonas jų šakas lengvai skverbėsi saulės spinduliai, o danguje nesimatė nė vieno debesies. Ši vieta atrodė niekada neliesta žmogaus rankos, bet juk taip ir buvo, žemiečiai šiuose tuneliuose niekada nesilankė...

Raveną apniko kažkokie nostalgiški prisiminimai ir ji jau statė koją ant paskutinio laiptelio, bet staiga iš kažkur atklydęs vėjas į visas puses paskleidė jos plaukus. Kažką pajutusi mergaitė pažvelgė į miško gilumą ir tuo metu išgirdo švelnų varpelio skambesį. Kaip keista, iš kur čia varpelis, jei aplinkui daugiau nieko nėra? Ir ką reiškia ši nuostabi vieta? Ar joje tikrai gali būti paslėptas brangakmenis?

Norėdama sužinoti daugiau, Ravena žengė į priekį, po kojomis jusdama minkštą samanų kilimą ir pirštais braukdama per kiekvienos šakos linkį, tarsi tokiu būdu norėdama įsiminti kuo daugiau detalių. Viskas atrodė tarytum sapne, niekada neregėta ir nelytėta, bet netrukus ją prižadino pažįstamas garsas. Nė pati nesuprasdama kodėl, mergaitė paspartino žingsnį ir išėjo į žymiai atviresnę vietą. Priešais ją kaskadomis liejosi visomis vaivorykštės spalvomis mirgantis vanduo. Purslų virtinė tarytum milžiniškas fontanas iš nenusakomų aukštybių veržte veržėsi į upę ir kvietė atsigaivinti. Pajutusi troškulį Ravena žengė arčiau, panardino rankas lediniame vandenyje ir sušlapino įkaitusius skruostus.

Tuo metu ir vėl pasigirdo varpelio skambėjimas. Mergaitė pakėlė galvą ir pasijutusi esanti ne viena apsidairė. Bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, visiškai nieko, kas patrauktų dėmesį. Nors ne, šį tą ji pastebėjo – upės vanduo buvo toks skaidrus, kad pro jį dugne aiškiai matėsi akmenys ir tarp jų žybsinti ryškiai mėlyna švieselė.

– Brangakmenis! – aiktelėjo Ravena. Kad jį gautų, reikėjo bristi per upę, tad nedelsdama nusimetė kuprinę ir nusiavė batus.

Nuo pirštų galiukų ir aukštyn per visą kūną perbėgo šiurpuliukai, o sudrumstas vandens paviršius suraibuliavo lyg gyvsidabris. Pamažu eidama tolyn, ji pasiekė upės vidurį, priartėjusi prie akmenų pasilenkė ir plonais pirštais suspaudusi kristalą patraukė į save. Iš pradžių nepajudėjo, tad patraukė stipriau ir pagaliau jį išjudino. Brangakmenis jos delnuose tik dar labiau sutvisko, o toje vietoje, kur jis buvo prieš tai, liko lašo formos įduba.

Mergaitė saugiai grįžo į krantą ir paslėpė brangakmenį kuprinėje. Reikėjo eiti. Kad ir kaip jai patiko ši įspūdinga vieta, pareiga buvo svarbiau.

„Čia turbūt safyras, – įsispirdama į batus pagalvojo. – Įdomu, kur dabar Neptūnas? Būtų gerai, jei mokėčiau justi aurą, tada žinočiau, kur jis. O gal būtų verta pamėginti? Neptūnas visada junta auras, neturėtų būti labai sunku“.

Mergaitė stabtelėjo ir stipriai užsimerkusi užsidėjo pirštus ant smilkinių. Stengėsi ką nors pajusti, bet nieko.

– Beviltiška, – atsiduso ji. – Aš dar nemoku naudotis savo galiomis...

Nieko nepešusi grįžo atgal į tunelį ir ėmė ieškoti išėjimo, bet buvo taip tamsu, kad niekaip negalėjo jo rasti. Ji bėgo bet kur, vis šaukė Neptūną, tikėdamasi jį sutikti, tačiau girdėjo tik savo balso aidą, atsimušantį į storas akmenines sienas. Buvo išsekusi, kūnas aukojo daugybę jėgų, bet pasiduoti neketino. Reikėjo kaip nors ištrūkti. Nežinia kaip, bet ištrūkti.

– Neptūnai! – dar kartą pašaukė Ravena. – Kur tu?

Atsiliepė tik tas pats įkyrus aidas. Nusivylusi ir prislėgta, mergaitė susmuko ant šaltos žemės ir mąstė apie tai, kas įvyko. Pateko kaip į labirintą, iš kurio neįmanoma išeiti, o šį kartą netgi draugas negalėjo padėti. Ašaros užspaudė gerklę. Dabar jau tikrai viskas. Nepavyks surinkti visų brangakmenių ir patekti į Nebūties pasaulį. Tasdaras sakė tiesą, ji nugalėta.

Bet staiga pasigirdo trenksmas. Sukilusi stipri vėjo banga eilinį kartą ištaršė Ravenos plaukus ir ji išsigandusi pakilo. Netrukus priešais ją išryškėjo žmogaus siluetas. Aiktelėjusi mergaitė jau sukosi bėgti, bet į kažką atsimušusi skaudžiai pargriuvo.

– Atiduok brangakmenį, – pasigirdo balsas už nugaros. – Niekur nuo manęs nepabėgsi, užbūriau praėjimą magiška siena.

Ravena pažvelgė priešais save ir jai net užgniaužė kvapą, kai per magišką sieną, nuo pat viršaus iki apačios perėjo mėlynos spalvos elektra, bet netrukus dėmesys nukrypo į ugnies kamuolį, lekiantį tiesiai į ją. Mergaitė suriko nesavu balsu ir užsidengė rankomis veidą. Tuo metu priešais ją sušvito juoda psi energija. Ravena stipriai užsimerkė, o kai vėl pramerkė akis, pamatė ją gaubiantį juodą energijos skydą, o už jo – tą patį vyriškį, kuris jau du kartus kėsinosi į jos gyvybę.

– Kas tu toks? – drebančiu balsu paklausė ji, maldaute maldaudama, kad tik skydas neišnyktų. – Palik mane ramybėje!

Vyriškis kurį laiką šypsodamasis tiesiog žiūrėjo į ją.

– Tai ne paskutinis mūsų susitikimas, – galiausiai prakalbo. – Kaip matau, pradėjai įvaldyti savo galias, bet tai nereiškia, kad tau pavyks nuo manęs apsiginti. Jeigu nenori nukentėti, tučtuojau atiduok brangakmenį.

– Nešdinkis iš čia! – supykusi sušnypštė mergaitė.

– Nerimauji dėl Neptūno, tiesa? Nebijok, jis gyvas ir sveikas, ir už tai gali dėkoti tik Tasdarui.

Ravena nustebusi nieko nesakė, ir toliau atkakliai laikydama skydą, bet po akimirkos jį kliudė vyriškio paleistas ugnies kamuolys ir ji tik dar labiau prigludo prie žemės.

– Nagi, pasiduok! – pro dantis iškošė jis. – Tasdarui nepatiks, jei tave sužeisiu.

– Pasakyk jam, kad gali daryti, ką nori, aš niekada nepasiduosiu!

Vyriškis tik šyptelėjo ir staiga priartėjęs ištiesė delną. Iš jo pasklidusi ryškiai auksinė šviesa iš lėto ėmė naikinti skydą, tiesiog tirpdė jį kaip ugnis ledą. Nežinodama, ko imtis toliau, Ravena suriko iš siaubo. Žinojo, kad laimėti nepavyks, juk buvo dar visiškai nepatyrusi, kaipgi gali laimėti prieš patyrusį kovotoją?

Skydas keletą kartų sublykčiojo ir tiesiog dingo. Užpuolikas nelaukdamas čiupo mergaitę už plaukų ir trenkė į sieną.

– Atiduok brangakmenį, argi taip sunku?

Ravena neatsikėlė. Galvoje ūžė, susivėlę plaukai dengė piktą veidą. Akimirką aptemo akyse, bet stengdamasi neprarasti sąmonės ji tvirtai sugniaužė kumščius. Daugiau nebenorėjo būti silpna ir pažeidžiama, juk tiek daug metų leidosi mušama ir žeminama Rodžerio. To jau buvo gana. Akyse žybtelėjo neapykanta. Tai pastebėjęs vyriškis per žingsnį atsitraukė, bet jau buvo per vėlu, Ravena staiga pakilo nuo žemės ir nenusakomu greičiu, kaip koks pasiutęs žvėris, šoko tiesiai ant jo. Aštri durklo geležtė giliai sulindo jam į šoną.

Aimanuodamas iš skausmo vyriškis susverdėjo, bet išsilaikęs ant kojų šiaip ne taip atplėšė nuo savęs mergaitę. Toji taip pat išsilaikė nepargriuvusi ir giliai alsuodama nepaleido jo iš akių. Tarytum kažkas būtų ją apsėdę – akys degė raudonai, o žymė ant kaktos žibėjo kaip ryškiausias rubinas. Vyriškis kažką panašaus jau buvo matęs, ir tai jam priminė patį Tasdarą. Nejaugi? Nejaugi tai reiškė, kad ji pagaliau parodė savo vidinį demoną? Savo užslėptą galią, kuria Tasdaras taip didžiavosi?

Tačiau galvoti nebuvo kada, jam teko kuo greičiau dingti, kol ta demono išpera jo nenužudė, tad ranka spausdamas žaizdą apsigobė apsiaustu ir išnyko kaip dūmas.

Ravena pavargusi susmuko ant žemės ir dar kelias minutes žiūrėjo sau į rankas, negalėdama patikėti tuo, ką padarė, juk vis dėlto ir vėl pasirodė galia, kurią padovanojo tėvas. Jautėsi keistai. Net nežinojo, džiaugtis ar liūdėti, nes naudodama tą galią nesijuto savimi, atrodė, tarsi stebėtų save iš šalies, darančią kažką, ko protas daryti nenori.

Paslėpusi durklus dėkluose iš lėto pakilo. Buvo nusibrozdinusi kelius ir dešinę ranką, ant kurios nukrito. Netikėtai akyse susitvenkė ašaros. Mergaitė tiesiog neįstengė jų suvaldyti, tik troško kuo greičiau dingti iš šios vietos, tad nieko nelaukusi nubėgo tuneliu, retkarčiais nusišluostydama ašaras. Sustojo tik tada, kai bėgti nebepajėgė. Jautėsi nusivylusi. Na ir kas, kad turėjo brangakmenį, jei šalia nebuvo draugo? Ką jai vienai daryti toliau? Nors ne, išeitis buvo, juk ji dar galėjo pamėginti surasti Neptūną pagal jo aurą.

Stengdamasi nusiraminti, Ravena giliai įkvėpė oro ir užsimerkė. Kurį laiką taip ir stovėjo, susikoncentruodama vien į savo kvėpavimą, bet staiga jos akys sidabriškai žybtelėjo ir lyg užburta keistos jėgos ji skubiai patraukė tolyn. Tarytum vestų nematoma ranka. Ji nė pati nesuprato, kaip pasiekė tunelio pabaigą, o pamačiusi šviesą nudžiugo ir ėmė bėgti išėjimo link. Po kelių akimirkų viskas aplinkui nušvito. Mergaitė vėl atsidūrė prie antrojo tunelio ir net aiktelėjo, pamačiusi prie sienos sėdintį bendražygį.

– Neptūnai! – džiaugsmingai pašaukė ir puolė prie jo.

Berniukas pakėlė apsunkusią galvą ir pažvelgęs į ją išsišiepė nuo ausies iki ausies.

– Ravena! Taip ir žinojau, kad būsi tame tunelyje, ar pavyko rasti brangakmenį?

– Taip, – linktelėjo ji ir prisėdusi šalia prasegė kuprinę. – O tau viskas gerai? Kaip pasprukai nuo užpuoliko?

– Jis nugabeno mane į Tamsos Karalystę ir uždarė už grotų, nenorėdamas, kad tau padėčiau, bet aš vis tiek pasprukau ir telepatiškai išsikviečiau Liną, kad teleportuotų mane čia.

– Kaip baisu, – nusipurtė Ravena. – O gal žinai, kas jis toks?

– Melburnas, vienas iš Tasdaro parankinių. Kas gi daugiau gali norėti mums sutrukdyti?

Vaikai kurį laiką tylėjo ir ilsėjosi. Ravena žvelgė į įvairiais mėlynais atspalviais tviskantį brangakmenį, bet staiga tarsi pabudusi iš sapno papurtė galvą.

– Žinai, man atrodo, kad aš tave pajutau... tavo aurą... – sukuždėjo ji. – Taip ir radau išėjimą iš tunelio.

– Tikrai? – susidomėjęs kilstelėjo antakius Neptūnas.

– Nežinau, bet kitaip išėjimo nebūčiau radusi. Mane tarsi kažkas užbūrė ir aš ėjau tiesiai iš tunelio. Ar taip ir turi būti?

– Na, ta galia gali veikti dviem skirtingais būdais. Kol nesi įvaldžiusi savo gebėjimų, tai labiau tarsi instinktas, kai galia kontroliuoja tave, bet kai pats išmoksti ją kontroliuoti, instinktų nebereikia.

– Ir kaip tai padaryti? Ar gali mane pamokyti?

– Na... – pasikasė galvą jis. – Labai sunku paaiškinti, bet kai įvaldysi savo gebėjimus, pati viską suprasi. Tau tereikia žinoti, kad nepavyks pajusti žmogaus, su kuriuo niekada nebuvai susitikusi.

– Jeigu taip sakai... – mergaitė nevalingai paglostė draugo ranką. – Beje, ar tu moki gydyti?

– Taip, kodėl klausi?

– Man tik įdomu, nes kai buvai sužeistas... tu negalėjai savęs išgydyti, tiesa?

– Taip, nes per žaizdą buvau nusilpęs ir turėjau per mažai magiškos energijos, – berniukas sutrikęs žvelgė į grindis. – Ne viskas taip paprasta, savo galias naudoti galima ne visada.

– Bet kaip žinoti, kada galima?

– Kai moki gerai valdyti energiją, gali tiesiog justi, kiek jos turi, o tada žinai ir savo galimybes.

– Bet aš juk savo galias naudoju bet kada ir tai reiškia, kad galiu nusilpti, ar ne?

– Tikriausiai. Negaliu tiksliai pasakyti, tavo galios kiek kitokios, nes tavyje yra demono kraujo, o jie iš prigimties kur kas ištvermingesni už žmones.

Ravena sunkiai atsidususi paslėpė brangakmenį ir apsikabino rankomis kelius.

– Kai buvau toje tamsoje, man ir vėl pavyko jas parodyti, o tada tas Melburnas paliko mane ramybėje...

– Suprantama. Dabar tavo galios skleidžiasi per baimę, ir kol nemoki jų valdyti, jos gali būti ypač pavojingos, todėl jis ir nenorėjo rizikuoti.

Vaikai kurį laiką klausėsi juos supančios tylos. Ravena vis dar negalėjo pamiršti to keisto jausmo, kai smeigė į Melburną durklą. Ne, šį kartą ji neišsigando, kaip tą dieną, kai nusmeigė Ževodano žvėrį, viskas buvo visai kitaip. Ji net nenorėjo sužeisti Melburno, tik gynėsi, bet kažkas viduje rėkte rėkė jį nužudyti.

– Mes čia per ilgai, reikia paskubėti, – pakildamas nuo grindų staiga prakalbo Neptūnas. – Sugalvojau šį tą geresnio.

– Ką? – mergaitė atitokusi pačiupo norinčio padėti jai atsikelti draugo ranką.

– Tu eik į trečią tunelį dėl brangakmenio, o aš ieškosiu to Magiškojo kambario, kuris kažkur čia turėtų būti. O kai parneši brangakmenį, galėsime ten nueiti abu, juk taip bus daug greičiau.

– Gerai, – sutiko mergaitė.

– Susisieksiu su tavimi telepatiškai, jeigu kils kokių nesklandumų.

– Tik labai labai saugokis.

– Tu irgi, – šyptelėjo berniukas. – Sėkmės!

Ir jis nubėgo tolyn tuneliu. Ravena dar minutėlę žiūrėjo į tą pusę, paskui pasisuko į trečiąjį tunelį. Jis buvo visai čia pat, tad pasilenkusi ant žemės įrėžė savo vardo inicialą ir patraukė tolyn. Nors požemiuose nepraleido labai ilgai, atrodė, tarsi būtų praėjusi visa amžinybė. Ta diena, kai sužinojo, kad ji nėra paprasta mergaitė, dabar atrodė tarsi slogus sapnas. Tiek daug dalykų įvyko vos per mėnesį, kad sunku buvo patikėti, jog tai apskritai įvyko. Įdomu, kaip dabar laikosi Lina ir Agnesė? Ar palaiko ją ir meldžiasi, kad tik viskas baigtųsi kuo puikiausiai? Ravena nė neabejojo, kad taip.

Tunelis, kaip ir visi kiti prieš tai, buvo nenusakomai ilgas ir toks pat vienodas. Mergaitė spėliojo, ką teks pamatyti jo gale, ar teks susidurti su kokiomis nors neįveikiamomis kliūtimis. Ir apskritai tas brangakmenių ieškojimas jai atrodė keistai per lengvas, nuojauta kuždėjo, kad reikia paskubėti, kol Tasdaras nesugalvojo ko nors niekšingo, juk vis dėlto žinojo, kad ji šiuose tuneliuose.

Negalėdama pakęsti aplinkui tvyrančios tylos, Ravena pradėjo bėgti, o po valandėlės tolumoje pamatė šviesą.

– Brangakmenis! – drąsino save ji. – Privalau jį rasti!

Netrukus priešais save išvydo metalu kaustytas duris ir stabtelėjo atgauti kvapą. Nujautė, kad ras ten brangakmenį. Rankos drebėjo, ji nežinojo, kas laukė kitapus, bet nuraminusi jaudulį ir baimę pasiryžo. Jau norėjo eiti, bet mintis išblaškė žingsniai. Kažkas artėjo. Ravena staigiai apsigręžė. Į ją plūstelėjo stipri karšto oro banga ir ji net aiktelėjo iš siaubo – aplink ją degė ugnis, lygiai taip pat, kaip tada, kai pirmą kartą susitiko su savo tėvu.

– Sužeidei mano parankinį, hm? – kažkur tose liepsnose pasigirdo Tasdaro balsas. – Vis dėlto kažką sugebi.

Mergaitė karštligiškai dairėsi aplinkui, stengdamasi jį pamatyti, bet veltui, viskas, ką matė, tai ugnį.

– Žinau, ką tu sumanei, – toliau kalbėjo jis. – Galiu matyti kiekvieną tavo žingsnį.

– Ko tau iš manęs reikia? – stengdamasi vaidinti drąsią paklausė ji.

Tuo metu Tasdaras lėtai išniro iš ugnies. Ravena matė jį artėjantį, kaip liepsnų liežuviai sukasi jam aplink veidą ir rankas, bet atrodė, kad nuo jų sklindantis karštis jam nė kiek nekenkė.

– Tau neverta manęs bijoti, – įtariai šypsojosi jis, žvelgdamas į dukterį savo raudonų akių žvilgsniu, o kai toji užsimerkė, pasilenkė jai tiesiai prie veido ir kilstelėjęs galvą atidžiai ją nužiūrėjo. – Tu tokia panaši į savo mamą, žinai? O aš ją taip mylėjau...

Ravena tik dar labiau išsigandusi per kelis metrus atsitraukė, nors nujautė, kad pasprukti nuo jo nepavyks.

– Tuomet kodėl pradėjai visą šį mūšį? Kodėl ją įkalinai?

– Arela buvo tokia pat, kaip ir tu, visuomet žlugdė mano planus ir atskyrė tave nuo manęs, turėjau ją kažkaip nubausti, juk tu man brangesnė už viską, ką turiu.

Ravena kurį laiką stovėjo gniauždama kumščius. Ugnies liežuviai skraidė aplink įraudusį veidą.

– Ne. Kad ir kiek kartų bandysi įtikinti, kad ji pasielgė blogai, aš tuo netikėsiu, ji tik norėjo mane apsaugoti nuo tokio niekšo, kaip tu!

– Gerai, anksčiau ar vėliau vis tiek suprasi, kas teisus, o kas ne.

Ravena nė aiktelėti nespėjo, tik pajuto kūną sukaustančius tvirtus gniaužtus, nors Tasdaras jos net nepalietė. Visiškai taip pat, kaip prieš tai, ji matė jį artėjantį ir lėtai besilenkiantį, juodus plaukus, dengiančius veidą, ir žibančią raudoną žymę ant kaktos, lygiai tokią pačią, kokią turėjo ir ji. Jis jau tiesė į ją ranką, mergaitė stipriai užmerkė akis, tačiau smūgio nepajuto, o kai pažvelgė į tėvą, virš jo delno išvydo kažką žibant.

– Spėju, tau jų reikia, kad atvertum Nebūties pasaulio vartus, ar ne? Pasiturėsiu juos sau, niekada negali žinoti...

– Ne! Paleisk mane! Paleisk! – visu balsu rėkė ji, bet staiga pajuto malonią vėjo gaivą ir ją apgaubė akinanti šviesa.

Ugnis išblėso, o Tasdaras dingo be pėdsako. Nusivylusi Ravena susmuko ant žemės ir graudžiai pravirko. Neapykanta tėvui vis didėjo, juk jis norėjo pakenkti netgi savo vaikui. Savo kūnui ir kraujui... Dabar ji tikrai pralaimėjo, niekada nesugebės atimti iš jo brangakmenių. Ką jai dabar daryti? Grįžti atgal ir suradus Neptūną visam laikui palikti tunelius? Ne, ji to daryti tikrai negalėjo, privalėjo kažko griebtis. Guodė save tik tuo, kad nepaliko tų brangakmenių pas Neptūną, nes tikriausiai jis jau būtų miręs...

Stengdamasi daugiau nebeverkti, Ravena vis dėlto nusprendė surasti trečią brangakmenį ir jokiu būdu neatiduoti jo tėvui, tad pakilo nuo žemės ir patraukusi į save rankeną pagaliau atvėrė metalines duris. Priešais ją atsivėrė saulės apšviestas sodas, apsodintas įvairiausiomis gėlėmis, tarp kurių kaip koks kaspinas vingiavo akmenimis grįstas takelis. Ta vieta priminė oranžeriją Krištolo rūmuose, ir mergaitė sužavėta iš lėto žengė tolyn, tuo pačiu bandydama nepamiršti savo tikslo, juk atėjo čia ne grožėtis gamta.

Tolumoje buvo matyti dangų rėžiantis bokštas. Nenorėdama gaišti ji patraukė tolyn taku, galbūt ten ir ras brangakmenį?

Dangus ėmė temti. Kol Ravena ėjo, vėjas taršė jos trumpus juodus plaukus ir lengvą baltą suknelę. Kad ir kaip ji stengėsi negalvoti apie tai, kad nebeturi brangakmenių, ta mintis niekaip nepaliko jos ramybėje, juk taip stengėsi, kad juos gautų, o Tasdaras viską sugadino ir pasimėgaudamas atėmė juos kaip kokį žaislą iš vaiko. Neapykanta dabar buvo tokia didelė, kad ji nė kiek neabejojo, jog viskas, ką apie jį sužinojo iš Neptūno, yra tikrų tikriausiai tiesa. Nors abejonių niekada nebuvo, tiesiog prieš tai per daug tai nerūpėjo, niekada nebuvo mačiusi Tasdaro ir galvojo, kad pavyks savo užduotį įvykdyti be jo įsikišimo, netgi pyko pati ant savęs, kad buvo tokia naivi ir nepasiruošė geriau, juk vis dėlto žinojo, kad vien durklų neužteks. Bet dabar jau nieko nebegalėjo pakeisti, teko susitaikyti su tuo, ką turėjo.

Mergaitė net nepajuto, kaip perėjo takelį ir prisiartino prie bokšto. Įėjimo niekur nesimatė, tad eidama aplinkui nužvelgė jį nuo viršaus iki apačios ir vienoje pusėje aptiko tarsi nišą. Ji buvo apaugusi daugybe ilgų žolių, tad praskirsčiusi jas įsirėmė į duris ir iš visų jėgų pastūmė. Jos pasidavė lengvai, ir Ravena pagaliau pateko į vidų. Stovėjo siaurame neilgame koridoriuje, kurio gale kvietė vedantys aukštyn spiraliniai laiptai. Kelias jais buvo ilgas ir nuobodus. Mergaitei paskaudo kojas, miegas pamažu ėmė užvaldyti sąmonę, bet ji nepasidavė, žūtbūt norėdama pasiekti pabaigą.

Laiptų gale atsivėrė puošnus marmurinis portalas, išraizgytas įvairiausiais auksiniais ornamentais, taip pat kažkuo primenančiais Krištolo rūmus. Apimta jaudulio Ravena greitai įėjo į patalpą už jo ir kairėje išvydo milžinišką mozaiką, sudėtą iš įvairiausių spalvotų akmenėlių. Joje buvo pavaizduotos visos Saulės sistemos planetos ir jų palydovai, tačiau mergaitė pastebėjo vieną keistą dalyką – juodos spalvos mėnulį. Ką jis reiškia? Gal simbolizuoja mėnulio užtemimą?

Tačiau apie tai mąstyti nebuvo nei noro, nei jėgų. Darėsi vis šalčiau. Ravena apsidairė po patalpą, tačiau ji buvo visiškai tuščia, o pro langą su pusapvale arka nieko nebuvo matyti, tik pilki tankūs debesys.

„Aš... tik truputį pailsėsiu...“ – pagalvojo ji ir nusiėmusi nuo pečių kuprinę sudribo prie sienos. Pro langą tiesiai priešais ją atsivėrė tamsiai mėlynas dangus, mirgančios žvaigždės ir mėnulis, kurio melsva šviesa apšvietė išvargusį jos veidą. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla, ir nejučia Ravena nuklydo į prisiminimus, prabėgusio laiko nelaimes ir džiaugsmus, kaip kadaise gyveno ramų gyvenimą su Lina ir Agnese, vasarą maudėsi upėje, o atėjus rudeniui lankė mokyklą... Dabar atiduotų viską, kad grįžtų į tuos laikus, nereikėtų čia sėdėti ir galvoti, ką teks daryti toliau.