Čeži, rugpjūti, blunkančiom žolėm,
Migdai ilgiau – darbų lyg sumažėjo,
Tačiau už derlių tinkstam pamažėl,
Teks vėtant grūdus melst pagalbos vėjo.
Rytai migloti rąžos tarp kalvų –
Tarytum laumės po nakties ten šoka,
Bet lieka pievoje kasdien mažiau spalvų –
Atolo drobėje ramunės baltas lopas.
Rasotos gijos tarsi vėriniai,
Ir aš laikausi būtyje it voras.
Ar tu spalvas, rugpjūti, nulaižei?
Cukrėji, suneštas į pilną sunkų korį.