Šeštas skyrius. Brangakmeniai

Jau praėjo daugiau nei mėnuo, kai Lina nematė Ravenos, ir nors žinojo, kad viskas turėtų praeiti gerai, vis tiek nerimavo, juk vis dėlto kelyje bet kada gali pasipainioti Tasdaras. Moteris žinojo, kad jis jau išsiaiškino apie slaptą jų kelią, ir tai reiškia, kad gali bet kuriuo metu pulti, o Ravena nebuvo pakankamai stipri ir nežinojo, kaip panaudoti savo galias, kad nuo jo apsigintų.

Užsigalvojusi apie tai, Lina pjaustė pomidorus ir dėjo juos į didelį dubenį, pietums ruošdama salotas. Kad ir kaip kankino nerimas, prie Agnesės turėjo apsimesti, kad viskas gerai. Mergaitė, žinoma, klausinėjo, kur Ravena, ir Lina turėjo jai meluoti, kad išvyko į vasaros stovyklą. Agnesė pyko ir stebėjosi, kodėl nesužinojo apie tai anksčiau, bet moteris tikino, kad ji apsisprendė išvažiuoti skubotai. Ir nors pasakė, kad stovykla truks visą vasarą, abejojo, ar Ravenai per tą laiką pavyks išlaisvinti Arelą, anksčiau ar vėliau privalės papasakoti Agnesei tiesą. Bet ne dabar, kol ji dar nepasiruošusi, o ir pati Lina nebuvo pasiruošusi, visą laiką mąstė, kaip tą tiesą pasakyti. Be to, pasakiusi turėtų išduoti ir tai, kad pati Agnesė yra ne jos ir Rodžerio, o Melburno ir Elizos duktė. Tai ją šokiruotų labiausiai. Nebuvo lengva apsispręsti, kai pamilo abi mergaites kaip savo vaikus, nenorėjo jų skaudinti, nors tuo pačiu juto kaltę, kad pamilusi jas apleido Feliciją ir Eulariją. Bet kitos išeities nebuvo, tad stengėsi guosti save, kad pasielgė teisingai, juk apsaugoti Agnesę ir Raveną buvo kur kas svarbiau.

– Mama, kas pietums? – staiga paklausė tarpduryje pasirodžiusi Agnesė.

Lina šiek tiek išsigandusi pažvelgė į ją. Pastaruoju metu taip nerimavo dėl daugelio dalykų, kad apimdavo paranoja ir atrodydavo, kad ją visą laiką kažkas stebi. Dėl to moteris kartais būdavo išsiblaškiusi, o dabar dar nebuvo baigusi gaminti pietų.

– Pamatysi. Prisėsk ir palauk, greitai baigsiu, – tarė ji, nusisukdama į tai, ką daro. Ji girdėjo, kaip mergaitė lėtai eina prie stalo ir įsitaiso kėdėje, galėjo nuspėti jos veido išraišką. Tikriausiai Agnesė pastebėjo jos keistą elgesį, bet nieko apie tai neklausinėjo. Lina daug kartų bandė pagalvoti apie tai, kas būtų, jei nebūtų priėmusi mergaičių į savo namus. Kur tada jos būtų? Ką veiktų ir ar apskritai egzistuotų? Tačiau vijo tas mintis šalin, nesigailėjo savo veiksmų ir nepasielgė savanaudiškai.

Pabaigusi gaminti pietus, Lina paruošė lėkštę sau ir Agnesei, ir prisėdo šalia. Rodžerio kaip įprastai nebuvo, bet jos tai nė kiek neliūdino, buvo pripratusi nematyti jo prie stalo, tačiau Ravenos jai trūko, juk ji visada būdavo šalia. Norėjo išgirsti jos skambų kaip varpeliai juoką, pamatyti šypseną jos veide, bet žinojo, kad gyvena iliuzijų pasaulyje – Ravena daugiau nebegrįš, o skaudžiausia, kad vėliau tai padarys ir Agnesė.

– Mama, ar gali man kai ką pasakyti? – nutraukė tylą Agnesė.

–Žinoma. Kas yra? – nepakeldama akių paklausė Lina.

– Ar tu man melavai, kad Ravena stovykloje, nes iš tiesų nutiko kažkas labai blogo?

–Agnese... – moteris užsidėjo pirštus ant smilkinių. – Neklausk manęs dabar, labai tavęs prašau.

– Ar tai reiškia, kad Ravena niekada negrįš?

– Ne, Agnese, Ravenai viskas gerai, aš tik truputį dėl jos nerimauju. Pasikalbėsime apie tai vėliau, gerai?

Kurį laiką jos sėdėjo visiškoje tyloje, bet staiga Lina kažką pajuto ir nukreipė akis į langą. Prie galinių durų stovėjo vyriškis, ir jį atpažinusi moteris išsigando.

– Agnese, eik pavalgyti į savo kambarį, turiu svečių, – paliepė ji ir nelaukdama puolė prie durų. Tik įsitikinusi, kad mergaitė nuėjo, pravėrė jas ir išėjo į kiemą.

– Melburnai, ką čia darai tokiu metu? – piktokai paklausė. – Ko tau iš manęs reikia?

Jis minutėlę tylėjo ir nužiūrėjo ją akimis, bandydamas suprasti, kuo ji tokia ypatinga Rodžeriui, juk visiškai niekuo nesiskyrė nuo eilinių moterų: gilios, tamsiai rudos akys, kaštoniniai iki pečių plaukai su kirpčiukais, dengiančiais jos kaktą. Priešais jį ji atrodė labai žema ir gležna, tačiau jis žinojo, kad negalėjo spręsti apie ją iš išvaizdos. Lina buvo pakankamai stipri, kad jį įveiktų, bet jis čia atėjo ne kautis, norėjo su ja tik pasikalbėti.

– Nepasisveikinsi ir neįleisi manęs į vidų? – pašaipiai paklausė Melburnas. – Niekada nepadariau tau nieko blogo.

– Ne tai svarbiausia, – plačiai atvėrusi duris, ji leido svečiui įeiti, bet jos veidas taip ir liko piktas. – Žinau, kad tarnauji Tasdarui ir gali padaryti bet ką. Įdomu, ko jam reikia šį kartą?

– Atėjau čia ne Tasdaro paliepimu.

– Tikrai? – nustebusi pažvelgė į jį Lina.

– Žinoma. Atėjau, nes žinau, kad turi Agnesę.

Moteris sustingusi nieko nesakė. Melburnas žvelgė į ją ir bandė atspėti, apie ką ji galvoja.

– Ir ką ketini daryti? – galiausiai paklausė ji. – Atimsi ją iš manęs?

– Ir taip, ir ne. Atėjau jos pasiimti gražiuoju, neketinu tavęs versti.

– Ir kaip tai padarysi? Puikiai žinai, kad Eliza atidavė Agnesę man, kad apsaugotų ją nuo tavęs, kodėl turėčiau atiduoti ją gražiuoju?

– Visų pirma manęs išklausyk.

– Kodėl man turi rūpėti tai, ką nori pasakyti?

– Todėl, kad aš, taip pat, kaip ir tu, noriu apsaugoti Agnesę.

Lina pakėlė į jį akis. Jo balsas nuskambėjo labai rimtai, bet ar galima juo taip paprastai pasitikėti?

– Nuo ko tiksliai nori ją apsaugoti?

– Nuo Tasdaro. Žinau, ką jis planuoja daryti su tavo dukterimis ir tai, kad Rodžeris iš bailumo su tuo sutinka, bet neketinu laukti, kol Tasdaras tą patį padarys su Agnese.

– Iš kur žinai, ką jis darys?

– Jis pats užsiminė. Nežinau, kada tai nutiks, Agnesė dar per jauna, kad jam tarnautų, bet noriu iš anksto viskuo pasirūpinti.

Moteris perėjo koridorių, tiek daug klausimų sukosi galvoje, kad vos įstengė pastovėti ant kojų, tad prisėdo ant sofos svetainėje. Melburnas atrodė ramus ir leido jai priimti visą informaciją.

– Bet... ką tu darytum, pasiėmęs Agnesę? – paklausė ji. – Juk net neturi nuosavų namų, kur ji turėtų eiti?

– Bet kur, kad tik kuo toliau nuo čia. Mano mama galėtų ją priglausti, pati žinai, kad ja pasitikėti galima.

– O jeigu Tasdaras ją ras ir ten? Tada tavo mamai kils didžiulis pavojus.

– Gal ir taip, o gal ir ne, bet ji ne silpna, susitvarkytų.

– Taip pat, kaip ir aš, – atkirto Lina. – Nejaugi manimi nepasitiki? Iki šiol puikiai susitvarkiau viena.

– Tu nesupranti. Nenoriu, kad Agnesė būtų prie jo.

Nors Melburnas neištarė vardo, moteris puikiai suprato, ką jis nori pasakyti. Tie žodžiai kaip šaltas vanduo perliejo visą jos kūną.

– Aš susitvarkysiu su Rodžeriu, Agnesei jis nieko nepadarys.

– Ar gali man prisiekti, kad sakai tiesą?

Moteris nuleido akis į patiestą ant grindų kilimą. Vyras prisėdo šalia ir pasilenkęs prie jos suėmė už rankos.

– Žinau, kad netiki tuo, ką sakau, bet Agnesė man rūpi labiau, nei kas nors kitas. Jeigu jai kas nors nutiks, tu būsi dėl to kalta. Ar tikrai nori prisiimti tokią atsakomybę?

Lina tylėjo. Draskė abejonės, bet ji papurtė galvą, vydama įkyrias mintis.

– Aš myliu Agnesę ne mažiau, nei tu. Be to, ji dar nežino visos tiesos, kaip aš jai paaiškinsiu, kad tu jos tėvas?

– Paprastai. Jeigu to nepadarysi, tada teks man. Ką renkiesi?

– Iš kur man žinoti, kad tai nėra spąstai? Kad geriniesi norėdamas ją pasiimti ir nugabenti pas Tasdarą?

– To, deja, įrodyti negaliu, – jis iš lėto atleido jos ranką. – Agnesė viršuje, ar ne? Galiu ją pamatyti?

– Ne, palauk! – šį kartą Lina sugriebė jį už rankos. – Ką jai pasakysi?

Melburnas tyliai nusijuokė.

– Vis dar nenori jos atiduoti? Kuo ilgiau visa tai tęsis, tuo bus sunkiau ir tau, ir Agnesei.

– Suprask, aš tik noriu, kad Agnesė gyventų saugiai, – ėmė aiškinti moteris. – Dabar nėra Ravenos, mums ir taip labai sunku, kodėl turėjai ateiti būtent tokiu metu? Pažadu, pati pasakysiu Agnesei tiesą, bet man dar reikia laiko.

– Tu pažadi? – vyras iš lėto pakilo nuo sofos, jo veidas atrodė susimąstęs. – Gerai, bet kaip aš galiu tavimi pasitikėti, jeigu tu nepasitiki manimi?

– Jeigu netarnautum Tasdarui, tikrai tavimi pasitikėčiau.

– Suprantama. Tada padarykime kitaip – leisiu Agnesei likti su tavimi tol, kol ji nežinos visos tiesos apie mane, o kai tu jai pasakysi, ateisiu jos pasiimti. Aš kantrus, galiu palaukti kiek reikės, ir tai bus mano pasitikėjimo tavimi ženklas. Ar gali pažadėti, kad padarysi tai, ko prašau?

– Žinoma, pažadu, – sukuždėjo ji ir norėdama jį patikinti linktelėjo.

– Gerai, užeisiu kurią dieną patikrinti, kaip jums sekasi, – Melburnas mostelėjo apsiaustu ir tiesiog išnyko.

Lina iš palengvėjimo atsikvėpė, gerai, kad jis išėjo, nepareikalavęs akis į akį susitikti su Agnese, to jai būtų per daug, svarbiausia, kad paliko mergaitę, kol ji dar nepasiruošusi. Moteris džiaugėsi, kad jis davė neribotą laiką, bet nujautė, kad negalės delsti, juk pats sakė, kad kuo ilgiau tai tęsis, tuo bus sunkiau pasakyti tiesą. Ir jis buvo teisus, Lina žinojo, kad negalės sudėti bluosto nei šią, nei kitą naktį.