Karo dienoraščiai
 
 
I diena
 
Vos priešas įžengė
Vos prasidėjo pirmieji sprogimai
Vos saulė spėjo pakilti
Visa valdžia pasitraukė
Bėgo kas kaip galėjo
Kas per upelį šokinėjo
Kas iš atostogų užsieniuose negrįžo
Dėkojo dievui, kad ne savo šalyje
Kurie negalėjo pabėgti
Ir urapatriotai
Giliai pasislėpė soduose
Arba rūsiuose
Kaimuose ir miško sodybose
Apsimetė nekaltais kaimiečiais
Durneliais kiti pavirto
Užpildė visas ligonines
Daugiausia psichiatrines
Ir kartojo, kad jie karaliai
Arba napoleonai
Jėzai kristai ir leninai
Ginti šalies liko keli jauni savanoriai
Kurie niekaip nesuprato
Kur jų vadai generolai
Kur komandos ir įsakymai
Į kurią pusę šauti
Todėl pašaudę į orą
Galiausiai numetė ginklus
Ir grįžo pas mamą
O priešas buvo žiaurus
Naikino viską kas gyva
Griovė miestus ir kaimus
Pastatus ir ardė aikštes
Viskas kas buvo gražiai įrengta
Nuėjo šuniui ant uodegos
Griuvėsiai ir smilkstantys dūmai
Alkani vaikai ir senos močiutės
Visi verkia pilnas vieškelis priešo kareivių
 
Po 21 dienos
 
Visi verkia pilnas vieškelis priešo karių
Jie smaginasi jiems tai nuotykis
Jauni gražūs stiprūs neišsilakstę eržilai
Ieško merginų ir vaikinų kartais vaikų
Atsiranda užgrobtųjų tarpe tokių
Kuriems tai patinka
Ypač kaimo japių gretose
Kurie per kraujus prasibrovė miestan
Jie už valgį teikia
Seksualines paslaugas priešams
Laižo, čiulpia ir ėda spermą
Tokie skaistaveidžiai ir nusipenėję
O dar prieš mėnesį šaukė
Kokie jie patriotai
Viskas apsivertė aukštyn kojom
Vertybės pažiūros ir orientacijos
Kompasai nuo šiol rodo šiaurę
Kur anksčiau buvo pietūs
 
 
Po 58 dienų 
 
Visur suirutė bei chaosas
Griuvėsių kalnai ir smilksta
Taikaus gyvenimo pėdsakai
Bet kanonados dar griaudėja
Dar nesustoja griovimo isterija
Nors jau nėra ką daugiau sunaikinti
Dukra šešiolikos metų sako motinai
Einu į kareivines gal gausiu paėsti
Kas tau galvon šovė
Motina sulaikyti mėgina
Juk jie tave išnaudos
Na ir kas bent pavalgyti duos
Kas iš tos garbės
Geriau aš eičiau bet į mane nieks nežiūrės
Ir praleidžia dukrą pro duris
 
 
Po 100 dienų 
 
Bombos vis lekia ir sviediniai
Nes daug jų prikaupęs priešas
Žmonių gyvų nebeliko
Bet vis vien o gal dar koks
Kur nors pasislėpęs liko
Teritorija turi būti tuščia
Priešo kariai palieka nuniokotą žemę
Pasismagino į valias
Vos kojas bepavelka
Pabaigai užmeta ir atominę
Kad būt garantuotai
Atomas visus veikia mirtinai
Tik žiurkės atlaiko
Atomas joms ne nuodai
Jos sotinasi žmonių kūnais
Ir tunka didėja nežmoniškai
Greit stojasi ant užpakalinių kojų
Taip neva joms patogiau
Lygiuojasi į žmogiškus padarus
Įsidrąsina elgtis kaip žmonės
Net rengiasi rūbus ir skuta ūsus
Gyvena pusiau išlikusiuose butuose
Miega lovose ir eina į tarnybą
Miesto taryboje žiurkių pasitarimas
Išsirenka merą ir pavaduotojus
Sveikina priešus ir prisiekia
Ištikimai jiems tarnauti
Keičia šalies pavadinimą į Žiurkoniją
Ir gieda žiurkių himną
Vėliavą savo išsikelia ir prasideda
Ilgas ir laimingas žiurkių klestėjimo amžius
 
Tokia štai mano karo mi(ni)sterija