Penktas skyrius. Tamsos tvirtovė

– Taip ir maniau, kad įdomiausią darbą pasiliksi sau, – pasipiktinusi Gertrūda sunėrė rankas ant krūtinės. – O man teko tik sėdėti ir laukti.

– Galėsi kitą kartą, – atsainiai mestelėjo Melburnas.

– Kito karto nebus, Tasdaras norėjo atsikratyti tik berniuku, mergaitės liesti negalime. Ką man dar liko daryti?

– Suprask, turime atlikti darbą be priekaištų, o tu man nė kiek nepritari, kaip galiu patikėti tokią svarbią užduotį tau?

– Pamiršai, ką sakė Tasdaras, kad turime dirbti drauge?

– Ne, puikiai žinau, ką darau.

– Tu tyčia nori, kad Tasdaras leistų man būti su Rodžeriu, – konstatavo ji.

– O tu nenori?

Klausimas pakibo ore, nes tuo metu prasivėrė durys ir į kambarį įėjo sargybinis.

– Pone, jūsų kalinys pabudo. Ką dabar su juo daryti?

– Palik kameroje, pats nueisiu su juo pasikalbėti.

– Klausau. Jums leidus, išeisiu, – sargybinis nusilenkė ir pranyko už durų.

– Ir ką ketini jam pasakyti? – paklausė Gertrūda, nepatikliai žvelgdama į Melburną.

– Pabandysiu išgauti informaciją, – tepasakė jis ir nusigriebęs apsiaustą paliko partnerę vieną kambaryje. Kai pasiekė požemius, rado Neptūną gulintį ant seno kieto gulto. Jis buvo nusisukęs į sieną, bet net išgirdęs žingsnius nesivargino atsisukti. Jam nerūpėjo, kas atėjo, mintyse sukosi tik vienas klausimas: kaip ištrūkti? Juk ir vėl pakliuvo į Tamsos tvirtovę, nebuvo jokių abejonių.

– Kur Ravena? – staiga paklausė jis. – Ką jai padarei?

– Pats žinai, kad nenuskriausiu jos, juk Tasdaras liepė palikti ją ramybėje, – šyptelėjo Melburnas. – Problema tu. Kodėl negali daryti to, kas tau liepiama? Argi taip sunku?

– Aš ne Tasdaro tarnas, kodėl turiu jam paklusti?

– Nejaugi nori mirti?

– Turbūt dar nežinai, kas esu, ar ne?

Melburnas nustebęs nieko nesakė. Neptūnas pagaliau pakilo nuo gulto ir atsisuko tiesiai į jį. Vyriškis šyptelėjo.

– Man nerūpi, kas tu, privalau iš tavęs kai ką sužinoti.

– Nujaučiau, kad ne be reikalo čia atėjai.

– Kai buvome tunelyje... kalbėjai apie kažkokį brangakmenį, – Melburnas sugriebė kameros virbus ir įsmeigė akis tiesiai į berniuką. – Ką visa tai reiškia? Apie kokį brangakmenį kalbėjai?

– Ne tavo reikalas! – atkirto jis, taip pat įdėmiai spoksodamas į jį ir nė neketindamas atsitraukti pirmas.

Kurį laiką jie taip ir stovėjo vienas priešais kitą kaip pasipūtę gaidžiai, bet galiausiai Melburnas nusijuokė ir ėmė vaikščioti iš vieno koridoriaus galo į kitą. Jo atsimušančių į grindis batų kaukšėjimas erzino Neptūną.

– Hm... ir ką galėčiau padaryti, kad priversčiau tave kalbėti? Gal pasakyti, kur gali rasti savo tėvus?

– Tu pažįsti mano tėvus? – apstulbo berniukas.

– Žinoma, mes jau pažįstami kurį laiką. Jeigu nori juos pamatyti, pasakyk man, ką planuoji.

– Kodėl turėčiau tavimi tikėti?

– Tarkim, pasitiki manimi, o tada gauni tai, ko taip ilgai ieškojai.

– O kas tada? Pasakai visus planus Tasdarui ir sužlugdai Raveną?

– Ne visiems taip sekasi, kaip tau, Neptūnai, negalėsi gelbėti jos visą gyvenimą, anksčiau ar vėliau teks rinktis – tu arba ji.

Neptūno kumščiai stipriai susigniaužė, jis tiesiog virė iš pykčio, bet giliai savyje žinojo, kad Melburnas sako tiesą, juk negalės visą laiką būti šalia draugės, juolab kad planavo vienas išvykti ieškoti savo tėvų.

– Na? Ir ką pasakysi? – nekantravo Melburnas. – Nori žinoti, tiesa?

– O kas, jei taip? – piktai atšovė jis. – Bet tai nereiškia, kad išduosiu Ravenos planus. Be to, galbūt jau per vėlu ir ji jau pasiekė tikslą.

– Manęs tuo neišgąsdinsi, geriau tūnok sau už grotų, jei nenori nukentėti, – vyriškis ir vėl priėjo prie grotų ir atidžiai nužvelgė kalinį. – Ateisiu pas tave rytoj, jei negali atsakyti dabar.

Apsisuko ir skubiai pranyko koridoriuje. Neptūnas puolė prie grotų, šaukdamas jo vardą, bet veltui, jis negirdėjo arba nenorėjo girdėti. Nusivylęs berniukas grįžo prie gulto, bet dar nužvelgė kamerą, galvodamas, kaip galėtų pasprukti. Tikrai nesiruošė čia tūnoti, reikėjo tučtuojau grįžti pas Raveną. Tačiau jokios išeities nerado, ši vieta buvo apsupta negatyvios energijos, o tai reiškė, kad net naudodamas galias neištrūktų. Reikėjo veikti kitaip, ir jis jau žinojo kaip, tik reikėjo sulaukti tinkamo momento.

Viską apsvarstęs iki pat smulkmenų, berniukas įsitaisė kietame gulte, pritaisytame prie akmeninės sienos tvirtomis grandinėmis. Apsimetė, kad miega, nors iš tikrųjų puikiai girdėjo, kas dedasi aplinkui – čežančius žingsnius, sargybinių balsus ir juoką, kai jie šaipėsi iš įkalintų už grotų kalinių. Apėmė tik dar didesnis pyktis, jei tik galėtų, visus juos iš čia ištrauktų, bet turėjo pasprukti nesukeldamas ant kojų visos tvirtovės, nes kitaip pasprukti būtų neįmanoma.

Kalbos vis nerimo ir tai ėmė jį varginti, nors labiausiai vargino nieko neveikimas. Urzgiantis pilvas pranešė, kad netrukus turėtų būti pietūs. Gerai, Neptūnas tik to ir laukė – artėjo metas veikti. Kurį laiką niekas nesikeitė ir jis ėmė nerimauti svarstydamas, ar sargybiniai išvis varginasi savo kalinius aprūpinti valgiu. Bet netrukus pasigirdo puodelių skimbčiojimas ir dūžtančios lėkštės.

– Kaip nori, šiandien pietų negausi! – per visą koridorių subliovė sargybinis ir riebiai keikdamasis priartėjo prie Neptūno kameros. – Valgyti nori?

Berniukas užuot atsakęs lėtai pakilo nuo gulto ir žengė prie grotų, atidžiai nužvelgdamas sargybinį. Šis stovėjo ir laukė atsakymo, laikydamas padėklą su valgiu – lėkštę avižinės košės, riekelę ruginės duonos ir varinį puodelį su vandeniu. Tačiau Neptūnui rūpėjo ne tai, jis norėjo įsitikinti, ar visi sargybiniai su savimi nešiojasi raktus, nes spėjo, kad vienas jų turėtų atrakinti kameras.

Sargybinis netekęs kantrybės jau norėjo eiti prie kitos kameros, bet tuo metu jam prie šono žybtelėjo raktų ryšulys, tad atitokęs berniukas sulaikė vyriškį.

– Palauk, duok man!

Sargybinis pasilenkė prakišti padėklą pro grotų apačią, bet puodelis buvo žymiai per didelis, tad palaukė, kol kalinys pasilenks jo paimti per viršų. Neptūno pirštai iš lėto apčiuopė šaltą puodelį, veidą perkreipė šypsena. Sargybinis nė sureaguoti nespėjo, berniuko ranka vikriai šovė pro virbus, griebdama už žiedo, ant kurio buvo sumauti raktai, o kita žiebė per veidą puodeliu. Sargybiniui apsvaigo galva ir jis susverdėjo, metalinis žiedas nutrūko ir raktai pasklido ant grindų. Pamatę incidentą kiti sargybiniai puolė prie jų, bet netrukus buvo suguldyti ant žemės melsvos magiškos šviesos.

Reikėjo paskubėti, kol į požemius neatėjo kiti sargybiniai. Neptūnas pro virbus sugraibė visus raktus ir ėmė tikrinti vieną po kito. Akimirką pamanė, kad neras, bet netrukus užraktas spragtelėjo. Džiūgaudamas berniukas išbėgo iš kameros ir žinodamas, kad prasmukti nepastebėtam nebus labai lengva, pastvėrė durklą, prisegtą prie sargybinio šono. Minutėlę dar žvelgė į kitus kalinius, bet pažadėjęs jiems, kad ateis jų išvaduoti vėliau, nubėgo išėjimo iš požemių link. Dabar beliko pabėgti, žinojo, kad bus sunku, bet kartą Gordonas su Lina beveik nepastebėti jį iš čia išnešė, pačiam irgi pavyks, jei pasistengs. Turėtų pavykti.

Priekyje driekėsi ilgas, gana platus koridorius, blausiai apšviestas prie sienų pritvirtintų deglų. Ir nors aplinkui vyravo mirtina tyla, dairydamasis aplinkui Neptūnas atsargiai žengė į priekį. Nežinojo, kur tiksliai yra, ir tai kėlė nerimą, bet stengėsi apie tai negalvoti, kur kas svarbiau buvo užduotis. Tai, ką matė priešais save, visiškai jo nežavėjo: jokių paveikslų, kilimų ar skulptūrų, tik tuščios niūrios sienos – Žemutinė požemių dalis, iš kurios pasprukti sunkiau, nei iš Aukštutinės.

Tuo metu už posūkio pasigirdo žingsniai. Berniukas vikriai nėrė atgal, pasislėpė gretimame koridoriuje ir ruošdamasis gintis išsitraukė iš dėklo durklą. Tuoj pat pro šalį praėjo keletas šarvuotų vyrų ir pasuko į kairę. Nutaikęs progą, Neptūnas smuko į dar vieną koridorių ir lengviau atsiduso, galvodamas, ką daryti toliau. Netikėtai į galvą šovė geniali mintis, tad prigludo prie sienos ir ėmė laukti, kol pasirodys daugiau sargybinių. Kilo nerimas, kad kas nors pastebės įvykusias kautynes prie kamerų, reikėjo paskubėti.

– Štai kur tu! – staiga pasigirdo balsas už nugaros.

Neptūnas išsigandęs apsigręžė ir priešais save išvydo sargybinį su kalaviju rankoje. Vos spėjo sureaguoti, kai ašmenys žaibo greičiu švystelėjo oru, bet išvengęs smūgio metėsi į šoną ir atsidūręs užpuolikui už nugaros smeigė jam į petį. Sargybinis veriamai suriko, bet neatlyžęs staigiai atsisuko į berniuką ir kirto kur pakliuvo. Išvengdamas ašmenų jis staigiai pritūpė ir spyrė sargybiniui į kojas. Šis praradęs pusiausvyrą trenkė galvą į sieną ir iškart prarado sąmonę.

Neptūnas žinojo, ką turi daryti, tad nedelsdamas nutempė jį už tamsesnio kampo, dar apsidairė, ar niekas nemato, ir ėmė skubiai segioti šarvų sagteles. Kad pabėgtų, geriausia buvo įsilieti į aplinką, o tai reiškė, kad apsirengti taip, kaip visi. Berniukas nežinojo, ar šarvai neatrodys jam įtartinai per dideli, bet pabandyti buvo verta, juk nieko nepraras.

Nurengęs sargybinį, jis nusisegė apsiaustą ir nušluostė juo kraują. Šarvuose buvo likusi nemaža skylė nuo durklo. Neptūnas nė kiek nesistebėjo, kad Tasdaras neaprūpina savo karių tvirtesnėmis uniformomis, juk gyvybės jam niekada nerūpėjo. Pagalvojus apie tai net apėmė pyktis, bet jausmų protrūkiams nebuvo laiko, tad tikėdamasis, kad niekas tos skylės nepastebės, jis ėmė skubiai rengtis. Šarvai tikrai atrodė per dideli, bet juos buvo galima šiek tiek sumažinti sagtelėmis, be to, gelbėjo aukštas Neptūno ūgis. Dabar problema buvo sargybinis – turėjo jį kažkur paslėpti, tačiau kur?

Neptūnas nervingai dairėsi aplinkui. Netoliese buvo vonios kambarys. Jis nukreipė ten žvilgsnį vieną kartą, kitą, bet nieko geresnio nesugalvojęs nutempė į jį sargybinį.

– Atleisk, turiu tai padaryti.

Prie sienos stovėjo sena medinė spinta, kurioje berniukas ir paslėpė visus įkalčius, paskui užsimaukšlino ant galvos šalmą ir lyg niekur nieko, ramiai sau švilpaudamas, išėjo. Tuo metu pasigirdo šauksmai ir artėjantys žingsniai. Koridoriuje pasirodė keletas sargybinių, ir Neptūnas atpažino, kad tai tie patys, kuriuos jis suguldė prie kamerų.

– Greičiau! Kalinys paspruko! – riktelėjo vienas jų. – Turėtų būti kažkur netoliese, negalėjo praeiti nepastebėtas!

Nenorėdamas sukelti įtarimo, Neptūnas linktelėjo ir nubėgo jiems iš paskos. Galbūt taip net geriau, nereikės ieškoti išėjimo iš požemių pačiam.

Jie perbėgo ilgą koridorių, dar pasuko už kampo ir pasiekė laiptus į Aukštutinius požemius, kaip spėjo berniukas, o tiesiai virš jų – į pirmąjį Tamsos tvirtovės aukštą. Jis stengėsi įsiminti kiekvieną posūkį, kad prireikus žinotų, kur ieškoti kalinių, nors visi tie koridoriai atrodė vienodai, skyrėsi tik tai, kad pirmame aukšte grindis dengė raudoni kilimai, o sienas puošė įvairių dydžių paveikslai su neatpažįstamų žmonių veidais ir keistomis būtybėmis, besislepiančiomis jų šešėliuose.

Perbėgę tuos koridorius, jie pagaliau atsidūrė prie Tamsos tvirtovės vartų, o kai nuleido pakeliamąjį tiltą, priešais juos atsivėrė ryškiai raudonas dangus. Vyriausiasis sargybinis paliepė kitiems apieškoti apylinkes, o Neptūną pasiėmė kartu, kad nueitų prie Tamsos Karalystės vartų ir užkirstų pagrindinį praėjimą.

– Tu naujokas, ar ne? – jiems bebėgant staiga paklausė vyriškis.

– Atspėjai, – linktelėjo berniukas, stengdamasis nutaisyti kuo vyriškesnį balsą.

– Dar toks jaunas, kodėl stojai į armiją?

– Nenorėjau, bet mane privertė.

– Ir už tai sužeidė? – jis galvos kilstelėjimu parodė į skylę šarvuose. – Pats Tasdaras, tiesa?

Neptūnas nieko nesuprasdamas pažvelgė į jį.

– Žinau, Tasdaras žaidžia su mumis kaip su lėlėmis, bet kas mums belieka, turime paklusti.

Jie daugiau nekalbėjo, norėdami susikoncentruoti į užduotį, ir netrukus pasiekė vartus. Berniukas net nustebo, kad juos saugojo tik du kariai, apsiginklavę ietimis, skydais ir durklais prie šonų. Gerai, bus tik dar lengviau juos visus įveikti. Jis stipriau suspaudė tarp pirštų durklo rankeną ir nedelsdamas užsimojo į vyriausiąjį sargybinį.

– Ei, ką tu darai?! – apstulbęs suriko jis, bet jau buvo per vėlu, geležtė įsmigo jam giliai į šlaunį ir dejuodamas jis susmuko ant žemės.

Neptūnas pašoko į orą, puldamas tuos du likusius žaliūkus, ir kai jie gindamiesi atkišo ietis, tvoskė į juos psi ir apsivertęs kūliais saugiai nusileido jiems už nugarų. Vienas sargybinis krito ir daugiau neatsikėlė, tačiau kitas buvo kur kas atkaklesnis ir šoko ant berniuko. Šis pasigriebė nuo žemės ietį, vikriai atmušė kirtį ir metėsi atgal, kai priešininkas smogė dar kartą, tik dabar jau su durklu. Neptūnas nenorėjo gaišti, tad smogė į jį psi ir pargriovęs ant žemės prikišo prie kaklo ieties smaigalį.

– Atleisk, privalau iš čia išeiti.

Bet išgirdęs šūksnius apsigręžė ir išvydo į jo pusę atlekiančius dar kelis sargybinius, kurie, be abejo, pastebėjo incidentą. Tačiau Neptūnas kautis su jais neketino, tad staigiai puolė prie vartų. Jie buvo milžiniški, jis niekada prieš tai tokių nematė: žalvariniai strypai stiebėsi į dangų kaip milžiniškos ietys, net šiurpas nukrėtė pagalvojus, kas nutiktų, jei pabandytų juos perlipti. Bet svarbiausia dabar buvo ne tai, stipriai suspaudęs rankenas, jis iš visų jėgų patraukė į save vartus. Jie atsidarė sunkiai, tarsi neliesti šimtus metų, o dar plius tai, kad nebuvo laiko – sargybiniai vis artėjo. Berniukas pasistengė dar labiau, pasidarė pakankamo dydžio tarpą ir pagaliau prasmuko.

Dabar jis buvo jau nebe Tamsos Karalystėje, o Žemės planetoje, tad galėjo kiek atsikvėpti – sargybiniams nebuvo leista eiti toliau už Tamsos Karalystės ribų, tokią teisę turėjo tik vyresnieji, o tai reiškia, kad Melburnas arba Rodžeris. Neptūnas šyptelėjo. Kol jie sužinos apie jo pabėgimą, jis jau seniai bus toli nuo čia. Tik problema buvo tai, kad vis dar nemokėjo tobulai teleportuotis, kaipgi jam nusigauti atgal į Senuosius Atakanos požemius? Ir ką dabar veikia Ravena, viena be jo?

Stengdamasis nesijaudinti, berniukas susikaupė, norėdamas susisiekti su Lina. Net jei ir pats negalėjo teleportuotis, puikiai mokėjo bendrauti telepatiškai.

„Prašau, atsiliepk, – melste meldė jis. – Atsiliepk“.

„Neptūnai?“ – netrukus galvoje pasigirdo kiek abejojantis balsas.

„Taip, čia aš, – apsidžiaugė jis. – Paklausyk, vėliau paaiškinsiu, kas nutiko, dabar esu prie Tamsos Karalystės vartų, bet turiu kuo greičiau dingti. Gali padėti ir išgabenti mane iš ten?“

„Žinoma, palauk minutėlę.“

Neptūnas atsikvėpė ir nutolęs nuo vartų ėmė laukti. Žinojo, kad Lina užtruks mažiausiai pusę minutės, kol aptiks jo energiją, ir jis buvo teisus, moteris netrukus išdygo tiesiai priešais jį.

– Kodėl dėvi sargybinio šarvus? – paklausė ji.

Neptūnas nusitraukė šalmą ir pakratė galvą, taip pasitaisydamas prie skalpo prigludusias ilgų plaukų sruogas.

– Tik taip galėjau pasprukti iš požemių, – paaiškino jis. – Mūsų planas nepavyko, Tasdaras jau žino, kad praėjome pro kitą įėjimą, todėl pagrobė mane, kad nepadėčiau Ravenai. Jeigu Melburnas man nemelavo, Ravena vis dar turėtų būti požemiuose, galėtum mane ten grąžinti?

– Žinoma, jei tik žinočiau, kur jie yra.

– Tiesa, juk niekada ten nesilankei, – taukštelėjo sau per kaktą jis. – Nors tai irgi ne problema, galiu perduoti tau savo prisiminimus, tada žinosi, kur tiksliai yra tie požemiai.

– Tikrai? – kilstelėjo antakius Lina.

– Taip, tiesiog duok man ranką, pats viską padarysiu.

Moteris pakluso, ir vos tik jų pirštai susilietė, jai į galvą pradėjo plūsti įvairūs vaizdiniai iš to, ką jie su Ravena patyrė kartu: kaip paliko Krištolo rūmus, autobusu atvažiavo į Arachrato miestą ir nuėjo iki Senųjų Atakanos požemių, kaip Ravena vos nenugarmėjo į bedugnę, rado pirmąjį brangakmenį ir buvo atskirta nuo draugo.

– Dabar matai? – šyptelėjo berniukas, paleisdamas jos ranką. – Galėsi teleportuotis?

– Be abejo, tik duok man truputį daugiau laiko, bus šiek tiek sunkiau.

Neptūnas linktelėjo ir minutėlę tylėdamas stebėjo, kaip Lina susikaupusi ir užsimerkusi bando rasti tikslią vietą, kurioje jiems reikės sustoti. Jos kaktoje atsirado nežymi raukšlė, pirštai pakilo prie smilkinių.

– Radau! – kiek aprimusi ji ir vėl ištiesė Neptūnui ranką.

Jis žinojo, ką turi daryti, o po kelių sekundžių pagavęs verpetas nunešė juos prie Senųjų Atakanos požemių.

– Atleisk, negalėjau perkelti pas Raveną, nežinau, kur ji šiuo metu yra, juk užbūrei ją, kad Tasdaras jūsų nesusektų.

– Nieko tokio, svarbu, kad aš čia. Ačiū, kad padėjai, – padėkojo jis. – Beje, kol nepamiršau, turiu tau kai ką pasakyti...

Neptūno veidas persimainė. Lina spėliojo, kas tai galėtų būti, bet jokia mintis nešovė į galvą.

– Tai susiję su Felicija, – vėl prakalbo jis. – Prisimeni, Rodžeris sakė, kad buvo ją radęs, ar ne?

– Taip, – patikino moteris. – Ką nori tuo pasakyti?

– Tai, kad po incidento jis liko sužeistas, o Felicija nuo jo pabėgo. Ar tau tai neatrodo įtartina?

– Na, Rodžeris kurį laiką nesirodė namuose, o grįžęs aiškino, kad Tasdaras davė jam užduotį, nuo kurios jis ir nukentėjo.

– Vadinasi, jis tau melavo.

– Kodėl taip sakai?

– Rodžeris negavo jokios užduoties, nes tuo metu bandė prisivilioti Feliciją. Ir tai dar ne viskas, kol aš kalėjau Tasdaro požemiuose, Ravena buvo kartu su ja.

– Iš kur žinai? – išsižiojo iš nuostabos ji.

– Ravena man viską papasakojo. Ji atsitiktinai sutiko Feliciją ir kurį laiką jos ramiai gyveno vasarnamyje, bet tada pasirodė Rodžeris ir... – Neptūnas kelias akimirkas tylėjo, jo veidas tapo tik dar liūdnesnis. – Ravena pabėgo, o Felicija kažkur dingo. Rodžeris galvojo, kad Ravena žino jos slėptuvę ir norėjo viską išgauti. Ravena, žinoma, nesakė, ir supykusi panaudojo savo galias... o aš tuo metu buvau šalia ir viską mačiau...

Lina kurį laiką tylėjo, bandydama priimti viską, ką jis pasakė. Žinojo, kad čia kažkas ne taip, bet niekada nebūtų pagalvojusi, kad Rodžeris prisidengs melu, juk prieš tai niekada nemelavo, o jei ir bandydavo, užgraužus sąžinei vis tiek pasakydavo tiesą.

– Tai reiškia, kad... jį sužeidė Ravena? – sunkiai išspaudė ji. – Kodėl anksčiau man nesakei?

– Atleisk, nenorėjau jaudinti, bet vis tiek būtum išsiaiškinusi pati. Man labai gaila, kad pametėme Felicijos pėdsakus, bet pažadu, kad padėsime jos ieškoti.

– Nereikia, Neptūnai, ją surasti ne tavo pareiga, tu turi ir savo bėdų, juk dabar tau reikia grįžti pas Raveną.

– Žinoma, – berniukas žengė prie įėjimo į Senuosius Atakanos požemius. – Iki susitikimo. Susisieksiu, kai atliksime užduotį.