Keistos nuojautos tvyro ore,
Kai lietus nuo žolės nuskalauja ne dulkes, bet spalvą.
Tavo žvilgsnis virš mano galvos
Iškalbingas labiau, negu žodžiai.
Šis pasaulis sudužo – suplyšo į juodą ir baltą.
Aš bijau ateities. Gal ir tu?
Tu tyli. Tai, kas sieloj, nerodai.
Štai ištrūksta, išsprūsta keisčiausi šešėlių pavidalai.
Šviesios kibirkštys žvilgsnyje gęsta nuo tvinstančio skausmo.
Paknupstom per datas, atsisakę viens kito kaip gido.
Ar gyvi tie namai,
Kur vystyklų kieme nieks nedžiausto?
Jau rugpjūtis...Regi?
Obelis krato vaisių užuomazgas.
Po tirštais debesynais nuščiuvo išdiržusios pakelės.
Duok ramybę, prašau,
Nes jos alkstu labiau, negu duonos.
Ar laimingas tasai,
Kas bevardį kuždės amžinatilsį?
Keistos nuojautos.
Kryžkelės apneštos dulkėmis.
Lietūs plauna, skalauja. Kur spalvos?
Neramu vakare po darbų atsigulti,
Kai girdėti keiksmai, bet ne kuždamos maldos.