– Ravena, pabusk, prašau tavęs, pabusk!

Ugnis kaip paslaptingai atsirado, taip ir išsisklaidė, o netrukus pramerkusi akis Ravena priešais save išvydo Neptūną. Jis purtė ją, suėmęs už pečių, jo skruostais ritosi ašaros ir krito jai ant veido.

– Neptūnai? – sukuždėjo mergaitė. – Kodėl verki?

– Kaip gerai, kad pabudai! – nusibraukdamas ašaras džiaugėsi jis. – Jau maniau, kad mirsi.

– O kodėl turėčiau mirti? – sutrikusi ji iš lėto ėmė stotis.

– Ši salė užburta Juodąja magija, dėl to ir praradai sąmonę. Ar gerai jautiesi? Gal tau reikia pailsėti?

– Ne, jaučiuosi puikiai, – papurtė galvą ji. – Atrodo, buvau Tamsos Karalystėje ir mačiau savo tėvą.

– Nujaučiau, kad nepavyks nuo jo pabėgti, – berniukas aimanuodamas susmuko ant žemės. – Ar tai reiškia, kad jis žino visus mūsų planus?

– Nesu tikra... supratau tik tai, kad jis žino, jog esame šiuose tuneliuose ir planuojame išvaduoti mano mamą.

– Palauk, nori pasakyti, kad jis nieko nežino apie brangakmenius?

– Jis nieko apie juos nepasakė, galbūt nežino.

– Tuomet apie ką su tavimi kalbėjo?

– Kad daugiau niekada nepamatysiu mamos ir esu tik našta, kuria tu nori kuo greičiau atsikratyti.

– Neklausyk Tasdaro, jis tik bando mums sutrukdyti. Juk žinai, kad niekada taip su tavimi nepasielgčiau, tiesa? – pažvelgė jis į draugę.

– Žinoma, – linktelėjo mergaitė.

– Tada viskas gerai. Kol Tasdaras neišsiaiškino apie brangakmenius, turime kuo greičiau juos rasti.

– Taip, brangakmeniai! – prisiminusi pašoko ji. – Vienas jų turėtų būti kažkur čia.

– Štai ten! – mostelėjo ranka berniukas.

Ravena pažvelgė ten, kur jis parodė, tačiau nieko nepastebėjo, tik tą pačią tuščią salę. Bet šį kartą buvo šis tas pasikeitę – viduryje grindų tarytum ugnis žibėjo kažkoks simbolis. Aštuonios strėlės iš paties vidurio vedė į aštuonias skirtingas kryptis.

– Chaoso žvaigždė, – paaiškino Neptūnas. – Brangakmenis yra jos viduje, kad jį gaučiau, turiu praeiti barjerą.

– Barjerą? – apstulbo ji, tačiau draugas jos neišgirdo, skubiai eidamas prie simbolio.

Ravena nieko negalėjo padaryti, tik laukti, kas bus toliau, o Neptūnas atsistojo per pusmetrį nuo simbolio ir plačiai pastatęs kojas ištiesė į jį ranką. Tuo metu į visas puses pasklido juodi žaibai ir mergaitė atsitraukusi stipriai užsimerkė. Kurį laiką berniukas taip ir stovėjo, ji nesuprato, ką jis daro, bet netrukus jo veide atsirado vos matoma šypsena. Ravena įdėmiai pažvelgė į jį. Priešais Neptūną išryškėjo mirkčiojantis šviesos stulpas. Berniukas kažko siekdamas ištiesė rankas, ir tik tada Ravena stulpo ašyje pamatė ryškiai geltonai spindintį taškelį. Neptūnas apgaubė jį delnais ir žengė iš šviesos stulpo, kuris dar paskutinį kartą sublykčiojo ir išnyko kartu su chaoso žvaigžde.

– Topazas, – šyptelėjo Neptūnas. – Vieną jau turime. Puiki pradžia. O dabar eikime, negalime gaišti nė minutės.

Jis jau sukosi į duris, bet tuo metu sudrebėjo žemė.

– Kas čia dabar? – aiktelėjo Ravena.

– Geriau bėkim! – berniukas metė žvilgsnį išėjimo link.

Mergaitė išsigandusi griebė jam už rankos ir pasileido iš salės. Aplink vaikus pradėjo kristi daugybė akmenų, bet jie nesustojo, stipriai laikydamiesi vienas kito. Žemės drebėjimas iš lėto rimo, kol galiausiai visai baigėsi. Tik tada Neptūnas paleido draugės ranką ir giliai alsuodamas suklupo ant grindų.

– Kaip manai, Neptūnai, kaip tas brangakmenis ten atsidūrė? – atgavusi kvapą paklausė Ravena. – Ar jis taip ir turėjo būti tame šviesos stulpe?

– Tikriausiai, – gūžtelėjo pečiais jis.

– O jeigu Atakana saugoja tuos brangakmenius ir neleidžia mums jų paimti?

– Iš kur ištraukei tokią nesąmonę? Atakana nė kiek nesusijusi su brangakmeniais ir Nebūties pasauliu.

– Žinau, bet argi ne keista, kad ta salė buvo užburta? Kas kitas galėjo tai padaryti, jei niekas tuose tuneliuose nesilankė jau metų metus?

– Gal tu ir teisi... – susimąstė berniukas. – Teks pasidomėti jos istorija pačiame Arachrate, galbūt pavyks kažką aptikti.

– O gal kas nors būtų Šešėlių knygoje?

– Gal, bet dabar tai nesvarbu, nepamiršk, kad turime surasti kitus brangakmenius, kol mums nesutrukdė Tasdaras.

– Geriau neprimink jo, – prigludusi prie sienos ji nuslydo ant kietos žemės. – Labai išalkau, geriau pavalgykime, kol dar nenuėjome į kitą tunelį.

– Tu teisi, – sutiko bendražygis. – Bet manau, kad reikia ir pamiegoti. Jeigu būsime išsekę, kaip tęsime savo paieškas?

– Bet kaipgi miegosi tu, jei paėmei tik vieną miegmaišį? – sunerimo Ravena.

– Deja, antras miegmaišis netilpo, ką kitą beliko daryti?

– Ne, neleisiu tau miegoti ant žemės, bus labai šalta, – paprieštaravo ji.

– Nesijaudink, pasiėmiau antklodę.

– Geriau sulyskime į miegmaišį abu, jis gana didelis, vietos tikrai užteks.

Neptūnas nenorom sutiko, ir greitai pavakarieniavę vaikai sulindo į guolį. Tačiau Ravena ilsėjosi neilgai ir vos prabudusi nukreipė žvilgsnį į Neptūną. Jis vis dar miegojo, tad prisislinkusi arčiau atidžiai nužvelgė draugą. Jis kvėpavo ramiai, tolygiai, mergaitė matė besikilnojančią krūtinę.

„Ne, Neptūnas tikrai man nemeluoja. Jis negalėtų... – galvojo ji. – Neturėčiau tikėti savo tėvu, jis juk demonas, kenkiantis ne tik mano mamai, bet ir daugeliui kitų žmonių, vis dėlto, per jį žuvo visi azryatiečiai... O Neptūnas visą laiką stengėsi dėl manęs, todėl dabar aš turiu pasistengti dėl jo“.

Mergaitė iš lėto palinko virš draugo ir ištiesė į jį rankas, bet staiga išvydo prasimerkiančias akis. Pamatęs Raveną visai šalia, Neptūnas pašoko kaip įgeltas.

– Ką čia darai?! – sumišo jis.

– Aš... nepagalvok nieko blogo, aš tik...

– Atrodo, lyg būtum norėjusi mane pabučiuoti, – nusijuokė jis.

– Ne, visai ne tai! – nuraudo ji. – Aš tik galvojau apie tai, ką man pasakė tėvas. Apie tave.

– Tikrai?

– Žinoma. Tu tiek dėl manęs padarei, net nežinau, kaip išreikšti savo padėką.

– Man nereikia jokio atlygio, svarbiausia, kad būtum saugi. Visą laiką būsiu tavo sergėtojas, niekada to nepamiršk.

– Tik nepersistenk, Neptūnai, ir tave turi kas nors saugoti. Ir kas šiuo metu tai padarys, jei nei aš?

– Nebent aš pats, – sumurmėjo berniukas ir ėmė skubiai vynioti miegmaišį. Pabaigęs sugrūdo jį į kuprinę. – O kaip miegojai? Nebuvo šalta?

– Viskas buvo kuo puikiausiai, bet dabar labai norėčiau karštos arbatos.

– Žinoma. Užkursiu laužą ir galėsime pavalgyti. Maisto turime pakankamai.

– Gerai... – nutęsė susimąsčiusi Ravena, apkabindama rankomis kelius. – Bet žinai, aš dar šio to nepasakiau.

– Ko? – susidomėjo berniukas. – O aš maniau, kad sakai man viską.

– Taip, bet tai nutiko vos vakar, prieš mums atvykstant čia, kai teko susidurti su Oberonu. Tau gali atrodyti keista, bet moku kažkokį neįprastą dalyką.

– Kokį? – kilstelėjo antakius jis.

– Na, matei, kaip juodai žibėjo Zurato veidrodis, ar ne? Taip gali žibėti ir mano rankos.

– Nenuostabu, juk esi nepaprasta. Tėvas tau padovanojo daugybę gebėjimų, tad nereikia jų bijoti. Vėliau išmoksi juos valdyti ir nebus taip sunku, pamatysi.

– O tu ką nors panašaus moki?

– Taip, tau jau buvo tekę tai matyti, – jis ištiesė ranką delnu į viršų ir jame blykstelėjo melsva šviesa. – Tai vadinama psi energija. Nesunku, kai ją valdai, tiesiog reikia laiko išmokti.

– Bet kodėl taviškė ne juoda, o mėlyna?

– Ji pas visus skirtinga. Spalvos gali daug ką pasakyti apie žmogų – kuo energija tyresnė, tuo ji šviesesnė.

– O ar turi kokių nors kitokių galių?

– Be abejo. Moku bendrauti telepatiškai, naudotis telekineze, teleportacija ir levitacija, galiu išgydyti žaizdas, naudodamas psi, bet taip pat, kaip ir tu, dar nesu tų galių įvaldęs tinkamai, nes išnaudoju per daug energijos ir greitai pavargstu.

– Telekinezė? – susiraukė ji. – O kas tai per daiktas?

– Tai ne daiktas, Ravena, – nusijuokė Neptūnas, panaikindamas psi iš savo delnų. – Telekinezė yra gebėjimas ką nors valdyti mintimis.

– O levitacija?

– Tiesiog skraidymas.

– Vadinasi, moki skraidyti kaip paukštis, nors neturi sparnų? – Ravenai iš nuostabos išsiplėtė akys.

– Panašiai, – gūžtelėjo pečiais berniukas. – Visų galių pagrindas – sutelkti energiją į norimą kūno vietą. Nori, parodysiu triuką?

Nelaukęs, kol draugė ką nors pasakys, jis ištiesė rankas priešais save. Mergaitė įdėmiai žiūrėjo, kaip jo delnuose nušvinta melsva šviesa, tik šį kartą ji buvo daug ryškesnė nei prieš tai. Paskui jis suglaudė delnus, tarsi mėgindamas juose kažką paslėpti, ir pasilenkęs kažką sušnabždėjo. Ravena nesuprato, ką jis daro, bet netrukus jo delnai atsiskyrė. Maži mėlyni sparneliai suplazdėjo ore.

– Drugelis! – aiktelėjo ji, stebėdama, kaip jis pakyla iki pat lubų ir apsukęs keletą ratų pranyksta kažkur tunelio tamsoje.

– Taip, išbūriau lygiai tokį patį, kad pakviestų tave į Krištolo rūmus, – šyptelėjo Neptūnas. – Bet tu niekada manęs apie jį nepaklausei.

– Betgi tai tiesiog nuostabu, savo rankomis gali kurti gyvybę, – mergaitė pažvelgė į tamsą priešais, bet drugelis daugiau nebegrįžo. – Tik kas iš to? Jis tame tunelyje neišgyvens...

– Jam ir nereikia, jis nėra tikras, po kelių valandų išnyks, – berniukas pakilo ir pastvėrė nuo žemės kuprinę. – Geriau dabar nežaiskime, turime kuo skubiau pasiruošti ir eiti.

Jie užkūrė laužą, pasiruošė pusryčius ir po puodelį arbatos, bet valgė taip greitai, kad kalboms nebuvo laiko, o paskui susirinko daiktus ir užgesinę laužą leidosi į kelią. Kad pasiektų antrąjį tunelį, teko grįžti atgal pirmuoju, bet šį kartą jis atrodė daug trumpesnis nei prieš tai, jie net nepajuto, kaip pasiekė išsišakojimus.

– Truputį palauk, – sulaikė Neptūną mergaitė ir įrėžė į žemę savo vardo inicialą.

– Tu persistengi, kitų tunelių čia tikrai nebus.

– Iš kur gali žinoti? O jeigu kuriame nors iš jų bus dar daugybė? – bandė ji išgąsdinti draugą.

– Šie požemiai neturėtų būti tokie jau dideli, o jei būtų, Febas neabejotinai būtų užsiminęs ir viską mums nubraižęs.

– Gal tu ir teisus, bet man vis tiek neramu.

Bekalbėdami jie keliavo toliau. Antras tunelis niekuo nesiskyrė nuo pirmojo, tik oras jame atrodė nebe toks grynas. Visur smirdėjo puvėsiais, ir Ravena spėliojo, ar jiems ir vėl teks bristi per pasenusį žalią vandenį. O kas, jeigu pasidarys per gilu ir jiems nepavyks pasiekti tunelio pabaigos?

– Bet kur mums reikės eiti toliau? – paklausė ji.

– Tik eidami sužinosime. Vienaip ar kitaip tikslą vis tiek pasieksime.

– Teisybė, – sutiko ji, žibinto šviesoje matydama žibančias draugo akis.

– Geriau duok man ranką, kad nepasimestume vienas nuo kito.

– Žinoma, – linktelėjo ji.

Jie susikibo ir tolyn žengė palengva, kad neužkliūtų už priešais besipainiojančių akmenų. Begraibydamas sieną, Neptūnas neapleido minties, kad jie čia ne vieni. Kurį laiką manė susidūręs su Senosios Atakanos dvasia, tačiau paėjėjęs toliau išvydo akinantį šviesos blyksnį, lekiantį tiesiai į juos. Norėjo pasilenkti, bet nespėjo ir riktelėjęs krito ant žemės. Ravena pajuto iš jos rankų išslystančius berniuko pirštus.

– Neptūnai!

– Nebijok, aš sveikas.

– Kas čia buvo? – vos spėjo paklausti ji ir žengusi atatupsta į kažką atsitrenkė. Tas kažkas griebė jai už burnos ir stipriai prispaudė prie savęs. Mergaitė pradėjo spardytis bei muistytis, norėdama išsivaduoti iš užpuoliko gniaužtų.

– Nurimk, arba perpjausiu gerklę, – tyliai sušnabždėjo jis, prikišdamas durklą jai prie kaklo.

Ravenai nieko kito neliko, privalėjo paklusti. Tuo metu iš tamsos išniro Neptūnas ir šoko ant vyro. Tas buvo priverstas paleisti Raveną, tad ji stipriai trenkėsi ant žemės ir aiktelėjusi prisišliejo prie sienos. Berniukas išsitraukė iš makštų kalaviją ir užsimojo į užpuoliką, bet šis apsigobė energijos skydu ir ašmenys jo neužkliudė. Neptūnas įtūžęs užsimojo dar kartą, bet gavęs per veidą dukart apsivertė ore ir krito ant žemės. Kalavijas išslydo jam iš rankų, vyras pakėlė jį ir nusitaikė lemiamam smūgiui.

– Ravena, bėk! – staiga riktelėjo berniukas. – Surask brangakmenį!

Mergaitė iš išgąsčio vos nepravirko, juk tai tas pats vyras, kuris prieš tai pagrobė Neptūną, kai jie dar buvo Krištolo rūmuose ir ruošėsi išvykti ieškoti Arelos. Kaipgi iškart jo neatpažino?

– Ne! – suriko ji ir išsitraukusi durklus šoko ant užpuoliko. Šis išmetė iš rankų kalaviją, kuris su didžiausiu trenksmu rėžėsi į akmenines grindis, ir nusviedė nuo savęs nepageidaujamą kliūtį. Mergaitė nusirito prie Neptūno, dar pabandė atsikelti, bet netikėtai jos sąmonė aptemo. Draugo balsas nuslopo...