Saulės spindulį priveria
šlapios ir girgždančios durys,
o vasara stovi prie jų,
jau rugpjūčiui atvertų...
Dar lietūs šilti, bet rudenio
ženklus įžiūrim,
viltingai tikėdami –
į vasarą grįšim dar kartą.

Ir drugio plasnojimas
džiugins, kai žemuogės noksta,
ir kailiniuotos kamanės
violančeliškos natos...
Kregždučių viražai – lengvi
nesibaigiantys pokštai,
ir žiogo grojimas
iš ilgesio galvą pametus...

Saulės spindulį laiko
sušlapusios priemenės durys –
jos išdžiūti norėtų,
dar nepabėk, spinduly...
Spindulys nekantrus,
jaunas jis, tai ir laiko neturi.
Durų laikas – šešėlyje,
o saulė be galo toli...