Ravena pabudo, išgirdusi keistą garsą, pakėlusi galvą apsidairė ir netoliese pamatė Neptūną. Jis sėdėjo nusisukęs ir mėgino įžiebti ugnį. Į viršų kilo mažos, šviesą spinduliuojančios žiežirbos.

– Neptūnai? – sukuždėjo ji.

Po kelių minučių užkūręs laužą, berniukas atsisuko ir plačiai nusišypsojo.

– Pagaliau nubudai, – atsikvėpė, eidamas prie draugės.

Ravena gūžtelėjo pečiais, lįsdama iš savo miegmaišio.

– Bet jaučiuosi keistai. Kas atsitiko?

– Tu bandei mane išgydyti ir atidavei man beveik visą savo energiją, o paskui aš dalį jos sugrąžinau tau.

Mergaitė išpūtė akis.

– Bet kodėl jaučiuosi kažkaip kitaip, jei dalį savo energijos atgavau?

– Nes gavai dalį ir mano energijos.

– Oho, kaip? – net išsižiojo ji.

– Ta energija, kurią atidavei, susimaišė su manąja. Dabar mano kūne yra dalis tavo energijos, o tavajame – mano, – berniukas akimirką tylėjo. – Bet nutiko dar šis tas...

– Kas? – Ravena susidomėjusi prisislinko arčiau.

Neptūnas galvos kilstelėjimu parodė į savo petį.

– Tu mane išgydei. Tau pavyko pasinaudoti savo gydymo galiomis.

– Tikrai?

– Jeigu netiki, galiu parodyti, kad žaizdos nebėra. Ačiū, tu man labai padėjai.

– Nėra už ką, – nuraudo ji.

– O dabar patarčiau pailsėti, galių naudojimas naujokus labai vargina, neplanuoju tavęs nešti per tuos tunelius, – šyptelėjo jis.

Ravena linktelėjo. Vaikai kurį laiką tylėjo ir klausėsi, kaip lašai teška į akmenines grindis. Mergaitė žvelgė į draugą, vis negalėdama atsistebėti, kad pavyko jį išgydyti. Paskui Neptūnas ėmė raustis kuprinėje ir išsitraukė Šešėlių knygą.

– Kol ilsėsiesi, patikrinsiu, ko dar joje yra. Kaip Febas sakė, galbūt pravers.

Ravena atsigulė ant miegmaišio viršaus ir įdėmiai stebėjo draugą. Neptūnas kurį laiką sėdėjo atsirėmęs į akmeninę sieną ir vartė Šešėlių knygą, bet netrukus jo žvilgsnis kažkur užkliuvo.

– Čia yra dar viena pentagrama, – prakalbo jis. – Ateik pažiūrėti.

Ravena sujudo greitai ir įsitaisiusi prie draugo įsmeigė akis į knygą. Kaip jis ir sakė, viduryje buvo nupiešta pentagrama, o aplink ją – daugybė žodžių, kurių mergaitė nesuprato, nes viskas buvo parašyta lotyniškai.

– Ką visa tai reiškia? Ar mums reikės daryti dar kažką? Gal Febas kažką praleido?

– Nesu tikras, leisk patikrinti.

Berniukas išsitraukė iš kuprinės žodyną ir atvertęs jį peržiūrėjo keletą žodžių reikšmių.

– Ne, tai nė kiek nesusiję su Nebūties pasaulio vartais, – netikėtai šyptelėjo jis. – Čia nurodyti vartai į kitas karalystes ir pasaulius, tai ko man ir reikėjo.

– Betgi tai nuostabu! – apsidžiaugė Ravena. – Dabar galėsi rasti savo tėvus!

– Taip, bet tai nebus taip paprasta, tų karalysčių čia tiek daug.

– Bet kodėl jos visos pažymėtos pentagramoje? – nesuprato ji.

– Todėl, kad jų vartai Žemės planetoje išdėstyti taip, kad sudarytų pentagramą. Štai čia yra Požemių Karalystė, matai? Vartai į ją yra į šiaurę nuo Žvejų kaimelio. Vakaruose yra Vandenų Karalystė, o rytuose – Dvasių.

– O kas pietvakariuose ir pietryčiuose? – parodė pirštu Ravena.

– Šviesos ir Tamsos karalystės.

– Tamsos Karalystė! – sukruto ji. – Ten turėtų būti mano tėvas.

– Taip, – pritarė jis. – Hanakuro miestas pietvakariuose. Anksčiau ar vėliau turėsime ten keliauti.

– Žinau, – nusiminė Ravena, prisitraukdama prie savęs kelius.

Neptūnas dar kurį laiką bandė pastudijuoti pentagramą ir išsiversti tai, ką Febas apie ją parašęs.

– Štai šios penkios karalystės, kurias ką tik išvardinau smailuose pentagramos kampuose, yra vadinamos išorinėmis karalystėmis.

– Ir ką tai reiškia? – susidomėjo Ravena.

– Tai, kad jos yra stipriausios ir turi saugoti kitas, vidines karalystes, – paaiškino berniukas. – Ar bent jau taip buvo praeityje, kai visi gyveno taikoje. Dabar likusi tik viena stipri išorinė Karalystė – Šviesos. Bet gera žinia ta, kad dvi iš vidinių yra lygiai tokios pat stiprios, kaip ir Šviesos Karalystė – Dangaus ir Šešėlių.

– O kodėl štai šita pažymėta kita spalva? – parodė prie Tamsos Karalystės Ravena.

– Tai Iliuzijų Karalystė, bet dabar ji išnykusi.

– Kaip manai, kas nutiko? – sukuždėjo ji, tarsi būti nesmagu apie tai kalbėti.

– Tik Gordonas žino, reikės jo paklausti.

– Pastebėjau, kad labai dažnai kalbi apie tą Gordoną, juk jis perdavė tau Zurato veidrodį, ar ne? Kas jis toks? Ir kaip jūs pažįstate vienas kitą?

– Na... Lina mane su juo supažindino. Tik iš Gordono galėjau gauti didžiąją dalį knygų, kuriose sužinojau daugiau apie Visatos istoriją ir kokią žalą padarė Tasdaras. Neabejoju, kad Gordonas žino kur kas daugiau, nei pasakoja tos knygos.

– Kodėl? – susidomėjo Ravena.

– Jis yra žynys, o žyniu būti yra tikra retenybė, turiu omenyje, Ypatingųjų pasaulyje, nes tie žyniai geba bendrauti su dievais. Tik abejoju, ar Gordonas galėtų pasakoti viską, galbūt apie kažką kalbėti yra tabu ir jam tektų mirti, jeigu viską išduotų.

– Kaip baisu, – nusipurtė Ravena. – Jau geriau to nedarytų.

– Nebijok, nedarys, – ramino ją draugas. – Jeigu nori, galėsiu kada nors supažindinti tave su Gordonu. Pamatysi, jis labai malonus, nors kartais ir santūrus.

– Gerai, bet tik tada, kai baigsime savo kelionę ir kai tu surasi savo tėvus, – sutiko ji. – Beje, kaip manai, kurioje iš karalysčių jie galėtų gyventi?

– Neturiu supratimo, – gūžtelėjo pečiais Neptūnas.

– Kai išlaisvinsime mano mamą, tada aš padėsiu tau, gerai?

– Ne, nenoriu to užkrauti tau.

– Kodėl? Tu man padedi, todėl aš noriu padėti tau.

– Supranti... – jusdamas kaltę berniukas panarino galvą. – Tai nebus taip paprasta, kad rasčiau savo tėvus, man teks keliauti metų metus, o ir taip neaišku, ar pavyks. Be to, tos karalystės dar ne viskas, pažiūrėk čia tarp jų yra ir tarpiniai pasauliai: Nebūties, Dvasių, Užmaršties, – bedė pirštu jis, – Tamsos ir Nežinomybės dimensijos, o čia dar kiti pasauliai, kurių dar niekas neištyrė, nes nežino, kaip atverti jų vartus. O ką jau kalbėti apie planetas?

Jo balsas skambėjo vis liūdniau ir Ravena tik dar labiau nusiminė. Norėjo jį kaip nors paguosti, bet nežinojo kaip.

– Pažadėk man, kad paliksi šią idėją ramybėje, kad nepadėsi man, – vėl prakalbo jis. – Tose karalystėse gali grėsti didžiuliai pavojai, nenoriu, kad rizikuotum savo gyvybe.

Ravena tylėjo. Neptūnas žinojo, kad ji nesutinka, bet jam nerūpėjo, buvo apsisprendęs ją palikti ir iškeliauti vienas. Kurį laiką jie taip ir sėdėjo nekalbėdami, su atversta priešais Šešėlių knyga, bet paskui Ravena pakilo, valydamasi nuo suknelės nešvarumus.

– Manau, mums jau metas ruoštis, jau pailsėjau iki valiai.

– Tu tikra? – pasitikslino Neptūnas. – Kitas sustojimas bus tik vakare, visą tą laiką eisime.

– Kodėl taip nusprendei? Pailsėti galime bet kada.

– Žinau, bet turėti planą geriau.

Neptūnas pakilo, pastvėrė kuprinę ir ėmė grūsti į ją visus daiktus, tada apdrabstė ugnį žemėmis ir įjungęs žibintuvėlį atsitiesė.

– Na, pasirengusi?

Mergaitė skubiai užtraukė kuprinės užtrauktuką ir vaikai vėl patraukė tuneliu. Ravena džiaugėsi, kad draugas sveikas ir kad buvo ta, kuri prisidėjo jam padėdama, juk pažadėjo, kad bus naudinga. Tačiau netrukus mintis sujaukė kiti rūpesčiai, vis dėlto, tai buvo tik pradžia, be to, grėsė didelė tikimybė, kad Tasdaras išsiaiškins jų planus ir nuspręs įsikišęs viską sugadinti, o Ravena to norėjo mažiausiai. Nuo Tasdaro jos neapsaugotų net Neptūnas. Ir nors ji dar niekada nebuvo mačiusi savo tėvo, visiškai to netroško.

– Kas atsitiko? – pastebėjęs jos rūpestį paklausė Neptūnas.

– Nerimauju dėl to, ką teks padaryti. Viskas taip painu ir neapsakomai sunku... Man nepavyks.

– Nesakyk taip, tu tikrai sugebėsi. Argi Febas neaiškiai nurodė, ką reikia daryti?

– Gal tu ir teisus... – nutęsė mergaitė. – Bet vis dar abejoju savo jėgomis. Kaip jis gali manyti, kad tokia, kaip aš, dar tik pradedanti pažinti pasaulį, įstengs išvaduoti savo mamą iš kito pasaulio? Ar tau tai atrodo įtikinama?

– Liaukis, Ravena, jei nepažįsti pasaulio, iš kur gali žinoti, kad tai neįtikinama? – nusijuokė jis. – Be to, mes esame Ypatingieji, mums viskas įmanoma bet kuriuo metu ir bet kokiame amžiuje. Ir žinai ką? Džiaugiuosi, kad turime ypatingų gebėjimų. Jų tiek daug, kad per savo gyvenimą tikriausiai visų nesužinosime, tad geriausia savęs nespausti ir neiškoti savyje to, ko galbūt neturi. Gebėjimai pasirodys patys, kai ateis laikas. Beje, tarp mūsų yra netgi pranašų, kurie gali pranašauti ateitį.

– Tikrai? – sujudo Ravena. – Tai gal galėtume tų pranašų paprašyti, kad pasakytų, ar mums pavyks įveikti visus sunkumus be mano tėvo įsikišimo?

– Nemanau, kad tai gera mintis...

– Kodėl? Gal nežinai, kur tuos pranašus rasti?

– Žinau, bet tų pranašų pasaulyje labai nedaug, kaip ir žynių. Be to, jų vizijos pasirodo pačios, jie negali jų matyti bet kada.

– Suprantu... – susimąstė mergaitė. – Viskas kur kas sudėtingiau, nei kažkada maniau.

– Žinoma, bet viskas įveikiama, patikėk.

– Jei taip sakai, – šyptelėjo ji. – Ir žinai, man kažkodėl palengvėjo.

– Tuomet eikime tolyn. Niekas negali mums sutrukdyti, ar ne?

Ravena, žinoma, sutiko, juk nereikia taip savęs nuvertinti, nes nesugebės įvykdyti to, kas jai lemta. Ji tuo ir mėgo Neptūną, kad jis visuomet sugeba ją pralinksminti ir padrąsinti, netgi tada, kai jai atrodo, kad padėtis pati blogiausia.

Kelias valandas vaikai keliavo į priekį, ieškodami išsišakojimų į tris tunelius, kaip ir buvo paaiškinta Šešėlių knygoje, bet jų taip ir nesimatė. Mergaitė ėmė nerimauti, kad galbūt jie nuklydo ne ten, kur reikia, bet kitokio kelio nebuvo ir pasiklysti atrodė visiškai neįmanoma. O tunelis gilėjant darėsi vis šaltesnis ir drėgnesnis. Ravena susigūžusi sukryžiavo rankas ant krūtinės, bet staiga tolumoje kažką išvydo.

– Štai ten! – apsidžiaugusi riktelėjo ji ir nė nepajuto, kaip bėgte pasileido prie išsišakojimų.

– Kuriuo eisime pirmiausia? – sustodamas prie jos paklausė Neptūnas.

– Štai tuo, – mergaitė parodė ranka į kairę. – Taip bus lengva prisiminti, kur jau buvome, o kur ne.

– Žinoma, – sutiko bendražygis.

Ir vaikai nuskubėjo kairiuoju tuneliu, niekuo nesiskiriančiu nuo to, kuriame buvo visą laiką. Ravena dar minutėlei stabtelėjo. Iš po senų akmeninių grindų matėsi žemės lopinėlis, tad atsitūpusi pradėjo jame kažką raižyti.

– Ką čia darai? – pasilenkdamas prie jos susidomėjo berniukas.

– Žymiu kelią, kad nepasiklystume, jeigu šis tunelis išsišakotų dar į kelis.

– Gudru, – kasėsi galvą jis. – Nors nemanau, kad bus taip blogai, juk turime žemėlapį, kurį nubraižė Febas.

Kurį laiką vaikai ėjo tylėdami. Netrukus tunelis ėmė šviesėti, tad Neptūnas išjungė žibintuvėlį.

– Kaip manai, ką mes ten rasime? – pažvelgė į jį mergaitė.

– Tiesiog eikime, – rimtai ištarė jis.

Ravena neprieštaravo, nors nujautė, kad draugas dėl kažko labai nerimauja. Jis atrodė susikaupęs ir susimąstęs labiau nei įprastai, žingsniai buvo tvirti ir spartūs. Ji nenorėjo galvoti apie nieką blogo, tad bandė spėlioti, kad Neptūnas tiesiog susikoncentravęs į savo užduotį. Ir štai po kelių minučių tunelis baigėsi ir priešais vaikus atsivėrė įspūdingo dydžio salė. Ji buvo labai aiškiai apšviesta, tačiau nesimatė jokio šviesos šaltinio, kad ir kaip berniukas stengėsi jį surasti. Pati patalpa atrodė tarsi visiškai nepriklausanti šiems požemiams, nes buvo žymiai naujesnė, tik, deja, visiškai tuščia.

– Eiti nėra kur, – tarė Ravena. – Vadinasi, kažkur čia turėtų būti pirmasis brangakmenis, ar ne?

– O jeigu mes pakliuvome kažkur į kitą dimensiją? – susimąstė Neptūnas, prisiminęs, ką jiems sakė Febas.

– Kodėl tau taip atrodo?

– Nežinau. Jaučiu... kažkokią keistą energiją, – suraukė antakius jis. – Blogą energiją. Ir labai pažįstamą.

Neptūnas žengė prie grublėtos akmeninės sienos ir braukdamas per ją pirštais ėjo gilyn į salę, tarsi mėgindamas kažką surasti. Ravena minutėlę stovėjo prie įėjimo, bandydama suprasti, ką jis daro. Jos rankos nejučia taip pat nuslydo per sieną, bet staiga visa salė aptemo ir ant grindų kažkas žybtelėjo. Mergaitė nespėjo nei suprasti, kas atsitiko, nei pamatyti Neptūno reakcijos, jos kūnas apsunko, o galva trenkėsi į akmenines grindis. Sąmonė užgeso tarsi vėjo užpūsta ugnis.