Mes vis ėjom ir ėjom,
O šešėlis mus vedė.
Jo neklausėme kelio,
Jis žinojo, kur eit.
Mūsų žingsniai sutapo,
Mūsų mintys – kas žino...
Bet kalbėt ir tylėti
Buvo lygiai gerai.
Mes vis ėjom ir ėjom,
Mūsų žingsnis trumpėjo.          
Bet neklausėme kelio –
Buvo žiauriai gerai.
Taip beeinant pražilom,
Mūs vaikai mus praaugo.
Eh, dabar gal ir gaila,
Kad ne mudviejų jie...
Mes dar eisim. Dar einam...
Dar tvirtai susikibę.
Dar šešėlis daug žada,
Tiesia taką pirmyn.
Tik laikyk mano delną,
Tik girdėk savo žodžius.
Tu tik būk.
Ir mes eisim,
O šešėlis mus ves.