Ravena rymojo prie lango ir spoksojo į pro ją pralekiančius vaizdus. Jie visi buvo vienodi, nes didžiąją dalį kelio užėmė miškai ir tarp jų besirangančios upės. Viskas atrodė tarsi išmirę, tik kai kuriose vietose buvo matyti pasenusios trobelės ir mediniai šulinių stogeliai. Bet netrukus namų ėmė daugėti ir mergaitės širdis stipriau sutuksėjo iš jaudulio. Ji žinojo, kad tikslas visai netoli.

– Apie ką galvoji? – nutraukė tylą Neptūnas.

Ravena pažvelgė į jį ir vos matomai šyptelėjo.

– Apie savo šeimą, – sukuždėjo ji. – Sakei, kad aš nesu vienintelis vaikas, kad turiu seserį Rebeką ir dar tris brolius, ar ne?

– Taip, o ką?

– Galvoju, ar man kada nors teks su jais susipažinti? Ir ką jie apie mane galvos?

– Nežinau, bet neabejoju, kad apsidžiaugs tave pamatę, – bandė pralinksminti ją draugas. – Jeigu tik pavyks išsiaiškinti, kur tavo mama juos paslėpė.

Mergaitė ir vėl nukreipė žvilgsnį į langą. Miestas pamažu plėtėsi ir gražėjo, vis daugiau žmonių zujo aplinkui, ir ji bandė įsivaizduoti esanti jų vietoje, bandė spėlioti, apie ką jie galvoja ir kur eina. Atspėti, žinoma, buvo neįmanoma, bet ji puikiai žinojo, kad jiems nereikėjo keliauti į Senuosius Atakanos požemius ir vaduoti savo mamų.

– Neptūnai... – po dar ilgesnės tylos neryžtingai prakalbo ji. – Man dėl kai ko labai neramu...

– Dėl ko? – krūptelėjo jis.

– Dėl to, kad negaliu savo energijos paslėpti pati. O kas bus, jei burtai išsisklaidys tuo metu, kai tavęs šalia nebus?

– O kodėl turėčiau būti kažkur kitur? Mes jau radome Šešėlių knygą, man daugiau neteks grįžti į Krištolo rūmus.

– Žinau, bet gal vis dėlto galėtum mane išmokyti? Kad ir šiandien?

– Nemanau, kad tai bus taip paprasta.

– Kodėl?

– Kad išmoktum slopinti energiją, pirmiausia turėčiau panaikinti burtus, o per tą laiką, kol tavo energija nebus paslėpta, mus gali susekti Rodžeris arba Tasdaras.

– Gaila... Bet kada nors mane vis tiek išmokysi, taip?

– Žinoma, gali tuo nė kiek neabejoti.

Po jo žodžių Ravenai truputį palengvėjo, ji tiesiog laukė, kada jie atvažiuos, nenorėdama varginti savęs klausimais ar nerimauti dėl nežinomos ateities. O netrukus autobusas sustojo. Visi keleiviai ėmė lipti, o tarp jų sau kelią skynėsi ir Ravena su Neptūnu. Atsidūrę gatvėje apsidairė. Tai buvo Arachrato senamiestis. Neptūnas čia niekada nesilankė, nes miestas buvo labai didelis, kad pavyktų jį apeiti per vieną dieną. Žmonių šioje miesto dalyje nebuvo labai daug, o viskas aplinkui priminė gilius viduramžius, bet buvo pakankamai išpuoselėta ir prižiūrėta. Juos supo siauros akmeninės gatvelės, medinės užeigos ir smuklės, iš kurių sklido dūžtančių bokalų garsai ir apgirtusių vyrų riksmai. Eidama pro jas Ravena net susigūžė, jos rankos mašinaliai siekė durklų, jei tik reikėtų gintis. Bet to daryti neprireikė, vaikai nuo triukšmadarių greitai nutolo ir pasiekė kiek ramesnę gyvenvietę. Visi aplinkiniai namai dabar buvo akmeniniai ir sugrūsti vienas šalia kito. Žingsniuodama keliu Ravena jautėsi tarsi svetimšalė ir stengėsi nesukelti nė garselio. Paskui jie pasuko kitu, jau ne akmeniniu, o žmonių numintu taku.

– O tu įsitikinęs, kad einame ten, kur reikia? – staiga paklausė mergaitė.

– Taip, žemėlapis rodo teisingai, – linktelėjo jis. – Požemiai jau visai netoli. Beje, yra dar šis tas – jie ne be reikalo vadinami Senaisiais Atakanos požemiais.

– Kodėl taip sakai?

– Kai Gordonas su Lina ištraukė mane iš Tamsos tvirtovės ir man pagaliau pavyko išsiaiškinti, kad Nebūties pasaulio vartai yra Senuosiuose Atakanos požemiuose, mėginau pasidomėti apie juos daugiau.

– Ir ką tau pavyko išsiaiškinti?

– Labai nedaug, bet tai, galbūt, bus naudinga. Atakana kadaise buvo galinga burtininkė, daugeliui žmonių padėjusi išsigydyti įvairiausias ligas. Kai kurie tikėjo, kad savo burtais ji galėjo išgydyti net marą ir aklam žmogui sugrąžinti regėjimą. Tais laikais buvo daugybė ligotų žmonių, o medicina dar nebuvo labai pažengusi, tad miestelio gydytojai piktinosi jos lengvu uždarbiu ir nusprendę ją apšmeižti nunuodijo keletą pacientų ir pamelavo, kad ji – bandanti juos apgauti ragana. Miestelėnai tuo patikėjo ir viešai sudegino ją ant laužo, kažkur čia, pačioje senamiesčio aikštėje, – pasakojo Neptūnas. – Bet tai dar ne viskas. Atakana buvo ištekėjusi ir turėjo tris vaikus. Tą dieną miestelio gyventojai nužudė jos vyrą, mat jis priešinosi jos suėmimui, o vaikams nukirto galvas ir jų kūnus paliko požemiuose, kuriuos vėliau pavadino Senaisiais Atakanos požemiais. Manoma, kad ten vaidenasi ir kad Atakanos dvasia klaidžioja tuneliuose, ieškodama savo vaikų.

– Kaip jie taip galėjo? Turiu omenyje, kaip jie galėjo ją tiesiog sudeginti? – pasipiktino Ravena. – Kaip manai, ar ji bandys mums kaip nors pakenkti, manydama, kad mes vieni iš tų miestelėnų?

– Nežinau, būtent dėl to ir papasakojau tą istoriją, kad nenustebtum, jei vėliau kas nors atsitiktų.

Bekalbėdami jie nė nepajuto, kaip pasuko duobėtu miško keliu. Ravena vos nesuklupo, bet draugas padėjo jai išsilaikyti ant kojų ir skausmingai dejuodamas suklupo.

– Tau tikrai nereikėjo taip anksti keliauti, – užjautė jį mergaitė. – Leisk, padėsiu, ten netoliese yra suoliukas, galėsi pailsėti.

– Bet mes jau vietoje, pažiūrėk, – kilstelėjo galvą jis. – Dėl manęs nesijaudink.

Ravena padėjo jam atsitiesti, bet staiga aiktelėjo iš siaubo.

– Neptūnai, tavo žaizda kraujuoja, tu privalai pailsėti!

– Na gerai, bet tik kelias minutes.

Kaip ir praeitą kartą, mergaitė permetė jo ranką sau per petį ir palydėjo jį iki suoliuko. Jie sumetė savo kuprines šalia.

– Ar labai kraujuoja? – sunkiai alsuodamas paklausė berniukas.

– Ne, tik truputį. Jeigu nori, galiu pertvarstyti.

– Nereikia, pirmiau noriu sužinoti, kas yra tuose tuneliuose. Kuo greičiau sužinosiu, tuo bus ramiau.

Ravena tylėdama pakėlė galvą ir pažvelgė ten, kur turėtų būti įėjimas į požemius. Jis buvo labai aiškiai matomas iš toli, nors slėpėsi tarp tankių medžių. Tai buvo labiau tarsi anga į urvą, o ne į požemius, tik žymiai didesnė nei ta, į kurią ji lindo, bėgdama nuo Oberono. Akmeniniai vartai buvo apaugę samanomis ir kad tai vartai, buvo galima pasakyti tik iš jų dar likusios formos. Ravena nujautė, kad jau labai seniai čia niekas nesilankė, galbūt net kelis šimtus metų, ir ją apėmė baimė, bet tuo pačiu smalsumas. Tuo metu Neptūnas pakilo nuo suoliuko ir priėjo prie akmeninių vartų, abi jo rankos nusileido ant minkštų kaip patalai samanų.

– Ravena, padėk man juos atverti, vienam bus per sunku.

– Žinoma, – linktelėjo mergaitė ir pribėgo prie draugo.

Neptūnas pirštais įsikibo į kraštą ir įrėmęs petį iš visų jėgų pastūmė, Ravena pabandė iš apačios, bet vartai nė kiek nepajudėjo.

– Velniai nemato, išsprogdinsiu, – pasidavė berniukas ir per kelis metrus atsitraukė.

– Palauk, o jeigu kas nors išgirs? – išsigando Ravena. – O jeigu ši vieta vis dar kam nors priklauso?

– Man nerūpi, pasitrauk.

Mergaitė žinojo, kad draugo neatkalbės, tad nenorėdama nukentėti pribėgo prie suoliuko paimti kuprinių. Neptūnas ištiesė delną tiesiai į akmeninius vartus, bet dar sekundę delsė, tarsi kažko laukdamas. Ravena buvo pasirengusi užsidengti ausis, bet viskas įvyko taip greitai, jog ji nespėjo susivokti. Iš Neptūno delno šovęs šviesos blyksnis sutrupino akmenį be jokio garso ir iš jo neliko nė dulkelės.

Priešais vaikus atsivėrė plati anga. Laiptai vedė kažkur gilyn į apačią. Neptūnas dar atsigręžė pažiūrėti į stabo ištiktą draugę ir plačiai nusišypsojo.

– Kaip tu tai padarei? – paklausė ji.

– Burtai? – gūžtelėjo pečiais jis. – Geriau eikime.

Ravena padavė jam kuprinę ir užsidėjo savąją. Jie pažvelgė vienas į kitą ir kartu ėmė leistis pasenusiais laiptais. Viduje buvo tamsu ir dvokė pelėsiais. Neptūnas išsitraukė žibintuvėlį ir pašvietė kelią. Laiptų apačioje jų laukė erdvi patalpa, iki kulkšnių apsemta lediniu pūvančiu vandeniu. Teko atsargiai eiti, nes dugnas buvo apaugęs gličiais žaliais dumbliais. Ravena suraukė nosį ir apsidairė. Iš abiejų patalpos šonų stiebėsi storos, barokinio stiliaus kolonos, o priekyje atsivėrė grotos į viršų nusmailėjančiais strypais.

– Senieji Atakanos požemiai, – negarsiai ištarė Neptūnas, žvelgdamas virš tų grotų, į kurias nukreipė žibintuvėlio šviesą, jo veidas atrodė be galo rimtas. Ravena žinojo, kad jis pasirengęs bet kurią akimirką leistis į gilumą.

– Būk atsargi, – prakalbo jis. – Nenoriu, kad mane paliktum... nors išpranašauta, kad viskas pasibaigs gerai.

– Išpranašauta? – sutriko ji. – Ką čia kalbi? Ką visa tai reiškia?

Berniukas kurį laiką dvejodamas dairėsi aplinkui.

– Na... kaip čia pasakius... – nuleido akis jis. – Negaliu daug pasakoti, ateityje viską sužinosi.

Ravena nesuprato, ką jis turi omenyje, bet nusprendė daugiau neklausinėti. Vaikai visiškoje tyloje vis dar stovėjo prie grotų. Tiesiai pro pravertą angą, sūkuriais įsisukdamas į patalpą, padvelkė žvarbokas vėjas, nors anksčiau jo nebuvo nė ženklo. Laukė bauginanti nežinia.

– Ar pasirengusi? – sukuždėjo Neptūnas.

Mergaitė linktelėjo ir paragino draugą eiti. Jis sugriebė grotas abiem rankomis ir iš visų jėgų patraukė į save. Sunkiai, girgždėdamos jos pagaliau pasidavė, ir į vaikus tvokstelėjo begalinė tunelio tamsa, į kurią po akimirkos įsmigo Neptūno žibintuvėlio šviesa. Nenorėdami sukelti jokio garso, jie kurį laiką ėjo visiškai tylėdami, tyrinėdami kiekvieną tunelio kampą, tačiau visur atrodė vienodai šlapia ir niūru, reikėjo saugotis tik kelyje pasitaikančių duobių ir tarp kojų besipainiojančių akmenų, atskilusių nuo vientisos sienos. Per tą laiką, kol jie vaikščiojo po balas, Ravenos batai kiaurai permirko, ėmė šalti kojų pirštų galiukai. Tunelis nebebuvo šlapias tik po geros valandos.

– Pagaliau, – pasiekusi sausą žemę atsikvėpė ji, kratydama iš bato vandenį. – Gal kartais turi gebėjimą, kuris padėtų juos išdžiovinti?

– Žinoma, duok, – nusijuokė Neptūnas.

Mergaitė net aiktelėti nespėjo, kai jis pagriebė jai už rankų batą ir virš jo ištiesė delną. Palaikęs kelias sekundes grąžino.

– Na štai, duok kitą.

– Bet kaip tu tai padarei? – negalėdama atsistebėti Ravena apžiūrinėjo batą.

– Burtai? – eilinį kartą gūžtelėjo pečiais jis.

– Žinau, kad burtai, bet kaip tiksliai? Gali paaiškinti daugiau?

– Galiu, bet ne dabar.

Padaręs tą patį ir su antruoju batu, Neptūnas patraukė tolyn keliu. Ravena nuskubėjo jam iš paskos ir jie ėjo dar kokią valandą, bet paskui jų kelią užkirto akmenų krūva. Ji buvo iki pat tunelio viršaus, tad vaikai pralįsti negalėjo.

– Betgi tu gali pamėginti teleportuotis, ar ne? – netikėtai prisiminusi paklausė mergaitė.

– Ne, negaliu teleportuotis ten, kur niekada nebuvau. Tai galioja visiems, kurie turi šį gebėjimą.

– Tuomet ką darysime?

– Nežinau, ar galiu sprogdinti taip pat, kaip įėjimą, tunelis labai senas ir gali sugriūti.

– O jeigu tiesiog tuos akmenis nuimtume?

– Jie labai dideli, bus sunku išjudinti. Ir dar plius tai, kad aš vis dar sužeistas.

Ravena nusivylusi susmuko ant žemės. Jų kelionė dar tik prasidėjo, kas bus vėliau, kai teks susidurti su daug didesnėmis kliūtimis?

– Nėra kitos išeities, turiu padaryti praėjimą, – tarė Neptūnas. – Nors stengsiuosi kuo atsargiau, būk pasiruošusi bėgti, jeigu tunelis grius.

– Gerai, – linktelėjo ji ir per kelis metrus atsitraukusi įdėmiai stebėjo draugą. Jis palengva nusiėmė kuprinę, taip pat atsitraukė ir susikaupęs paleido į akmenis melsvą psi energijos pliūpsnį. Tuo metu sudrebėjo žemė ir daugybė akmenų iš viršaus ėmė riedėti žemyn. Nenorėdamas nuo jų nukentėti ar sužeisti bendražygės, Neptūnas vikriai pašoko į orą ir keletą kartų paskleidęs psi sutrupino juos į dulkes. Kiti likę akmenys vis dar dengė angą, bet viršuje dabar buvo matyti pakankamo dydžio praėjimas.

– Bus gerai ir taip, – atsisukdamas į draugę iškėlė nykštį berniukas.

– Ak, Neptūnai, ką aš be tavęs daryčiau? – apsidžiaugė Ravena.

Vaikai pirmiausia permetė į kitą pusę savo kuprines, o paskui patys ėmė lipti per akmenis. Neptūnas saugiai pralindo pirmas, bet dar liko viršuje, norėdamas padėti draugei. Toji apžergė paskutinį akmenį ir slysdama į priekį jau norėjo tiesti jam ranką, bet staiga akmuo po ja sujudėjo. Ji akimirką sustingo ir tuo metu išgirdo kažkokį dundesį, kuris, atsimušdamas į sienas, nuskambėjo kaip perkūno griausmas. Mergaitė net suriko iš siaubo, kai po ja atsivėrė duobė, ir su visais akmenimis būtų nugarmėjusi žemyn, bet Neptūnas puolė prie krašto ir sugriebė jai už rankos. Tačiau žaizda petyje privertė jį suvaitoti iš skausmo, kuris tarsi elektra perėjo iki pat jo pirštų galiukų.

– Neptūnai! – suklykė Ravena ir pažvelgė į apačią, kur žiojėjo beribė duobė, bandė išsikapanoti pati, bet nepavyko, nors skausmo varstomas draugas visaip stengėsi jai padėti.

– Ne, Neptūnai, tu sužeistas!

– Nesvarbu. Aš ištrauksiu tave iš čia.

Ignoruodamas skaudamą petį, berniukas pabandė iškelti ją į viršų, bet krūtine prilietęs šaltą grindinį tik dar labiau suvaitojo. Ravenos pirštai ėmė slysti iš draugo delno, bet tada jis dar pasistengė ir ji kita ranka pagaliau galėjo apčiuopti duobės kraštą ir pasiekti saugų pagrindą. Sunkiai alsuodama sudribo. Draugas krito šalia jos, ir tik tada ji pastebėjo pro baltus jo marškinius besisunkiantį kraują.

– Neptūnai, dabar jau tikrai turiu tave pertvarstyti! – net pašoko ji ir akimirksniu pastvėrė kuprinę.

Jis sumurmėjo kažką neaiškaus, bet nesipriešindamas sunkiai atsisėdo ir nusivilko marškinius. Ravena priėjo jam iš nugaros, nuvyniojo seną tvarstį, sušlapino jo vis dar švarią dalį su vandeniu iš butelio ir nuvalė kraują, o po to užtepė žaizdą gydomuoju tepalu ir apibintavo nauju tvarsčiu. Dar kurį laiką sėdėjo uždėjusi abi rankas jam ant nugaros, todėl Neptūnas galvojo, kad vis dar bintuoja ir iš vietos nejudėjo, nors iš tikrųjų ji jau buvo baigusi, tik kažkodėl delsė.

– Skauda? – sukandusi dantis paklausė mergaitė.

– Nė neįsivaizduoji... Nors ne, įsivaizduoji.

– Neptūnai, atsiprašau, kad per mane turi taip kentėti, – sukuždėjo ji. – Pažadu, kad šioje kelionėje būsiu naudinga. Aš būsiu stipri ir padarysiu viską, kas man lemta.

– Ravena, tu... – berniukas norėjo kažką pasakyti, bet išvydo aplinkui pasklindančią švelniai melsvą šviesą ir pajuto visu kūnu nuvilnijančią šilumą. Nustebęs jis pažvelgė į draugę, bet ji tik liūdnai šyptelėjo ir be sąmonės susmuko jam prie kojų.