Trečias skyrius. Senieji Atakanos požemiai

Tamsioje ir erdvioje Tamsos tvirtovės menėje iš lėto įsižiebė ugnis. Iš pradžių deglai pliūptelėjo kiekviename kampe, o paskui ilga jų eilė nusidriekė per visą sieną, ir kai salė pagaliau visa nušvito, netoli grotuotų langų, uždengtų raudonomis aksominėmis užuolaidomis, buvo galima pamatyti ilgą stalą, o šalia jo – krėslą aukštu atlošu ir keletą paprastesnių kėdžių. Pati salė atrodė labai prabangi, tvirtovės šeimininkui žengiant į priekį tvirtos tamsiai rudos ąžuolo grindys net nesugirgždėjo. Jam einant nebuvo girdėti nė garso, nes žingsnius sugėrė ryškiai raudonas kilimas, nusitęsęs nuo durų iki pat salės langų gale. Vienintelį garsą sukėlė tik pliūpčiojanti liepsna, tarsi atsiliepdama į ją paskleidusį savininką. Jo akys kurį laiką degė raudonai, kai jis išdidžiai žingsniuodamas artėjo prie krėslo. Paauksuotos prisegtų prie abiejų šonų kalavijų rankenos blizgėjo deglų šviesoje.

Jo tvirta tobula figūra žavėjo kiekvieną šios tvirtovės sargybinį. Tasdaras treniravosi su jais kiekvieną dieną, nenorėdamas prarasti savo formos, bet tai darė tik iš pareigos. Dar niekas nematė, kad Tasdaras būtų bendravęs su jais kitokiu būdu, kaip su draugais ar sau lygiais pašnekovais. Draugų jis neturėjo, o sargybiniai jam nerūpėjo, ne kartą treniruočių metu juos sužeisdavo arba netgi nužudydavo. Užtat likę kiti sargybiniai jo bijojo ir gerbė. Kiekvienas nusižengimas reiškė mirtį, net ir menkiausia padaryta klaida turėjo pasekmių. Vienintelis, kuriuo pasitikėjo Tasdaras, buvo Melburnas. Nors kartais jis ir nepaklusdavo, visuomet atlikdavo užduotis be priekaištų ir, priešingai nei Rodžeris, nekūrė planų jam už nugaros. Bet kad ir ką Rodžeris planavo daryti, Tasdaras buvo tikras, kad nė vienas iš tų planų nesuveiks. O dar plius Neptūnas ir Ravena. Jie Tasdarą neramino kur kas labiau.

– Ne, negaliu visko taip palikti, – piktai ištarė jis, balso aidas atsimušė į sienas. – Kaip jie gali manyti, kad taip paprastai mane apgaus? Kad išvaduos Arelą iš Nebūties pasaulio? Ne, turiu kažkaip pakeisti Pranašystę... turiu pakreipti viską man geresne linkme...

Tasdaras kurį laiką vaikščiojo po salę ir apmąstė savo galimybes, jo išryškėjantis deglų šviesoje apsiaustas vilkosi grindimis, veidas buvo kupinas nerimo. Kad ir kaip tai nepatiko, jis puikiai žinojo, kad likimui pasipriešinti neįstengs, nors buvo vienas iš stipriausių demonų.

Tuo metu nė nepasibeldęs pro salės duris įžengė Melburnas. Tasdaras atsigręžė į jį. Laukė, kol ateis, turėjo jam svarbią užduotį, o kai parankinis sustojo nusilenkti, smigo į krėslą ir patogiai atsilošęs uždėjo rankas ant minkštų porankių.

– Žinai, Melburnai, kad turi besąlygiškai man tarnauti, taip? – prakalbo jau daug ramesniu balsu.

– Taip, – kiek sutriko šis. Kodėl valdovas uždavė tokį akivaizdų klausimą?

– Rodžeris iki šiol rimtai neatliko savo darbo arba atliko ne taip, kaip aš norėjau, bet tu... – demonas pakėlė akis, nužvelgdamas jį savo visareginčiu žvilgsniu. – Žinai, kad esi man kur kas naudingesnis už jį, ar ne?

– Taip, – Melburnas atsitiesė, vis dar nesuprasdamas, ką jis nori tuo pasakyti.

– Žinau, kad tau nepatinka tai, ką darau, kad vis dar laikau savo tvirtovėje tokią šiukšlę, kaip Rodžeris, bet būk kantrus. Jeigu ir toliau taip ištikimai tarnausi, gausi viską, ko nori, o jis man reikalingas tik tam, kad atliktų pačius nešvariausius darbus.

– Vadinasi, nė neplanuojate jam atiduoti Mozanrato planetos, kaip aš ir spėjau?

– Ne, Mozanrato planetą aš jam duosiu, – paprieštaravo jis. – Bet tik tam, kad išsklaidyčiau visas jo abejones. Tamsos Karalystės jam niekada nepavyks gauti.

– Žinoma, – pritarė Melburnas.

– Bet dabar čia susirinkome ne dėl to. Turiu tau užduotį.

– Klausau, pone, – nuolankiai šyptelėjo jis.

– Pagaliau atėjo metas akis į akį susitikti su Ravena. Esu tikras, kad ji jau keliauja į Senuosius Atakanos požemius kartu su savo draugu. Noriu, kad tu taip pat ten nuvyktum. Jiems tai bus didžiausia staigmena, nes jie mano, kad pavyks mane taip paprastai apgauti, bet aš puikiai žinau visus jų planus.

– Ir ką man reikės daryti? – sutriko parankinis.

– Pažaisk su mano dukterimi. Nepersistenk ir nenužudyk jos, aš tik noriu, kad ji šiek tiek uždelstų su Neptūnu.

– Suprantu. Įvykdysiu užduotį, – dar kartą nusilenkė jis.

– Man reikia, kad Ravena liktų viena, kitaip nepavyks įgyvendinti plano. Kaip nors tuos vaikus atskirk, o tada teks įsikišti man.

Tasdaras pakilo nuo krėslo ir iš lėto priėjęs prie lango nužvelgė saulės apšviestą horizontą. Melburnui pasirodė, kad jis šiandien laimingesnis nei įprastai, bet liko stovėti savo vietoje – nenorėjo drumsti jo džiaugsmo savo buvimu, juk Tasdaras niekada neprisileido nė vieno, net patikimiausio parankinio.

– Pats metas parodyti Ravenai, ką ji iš tikrųjų sugeba, – vėl prakalbo demonas.

Melburno akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Bet kaip tai padarysite, jei dėl savo negatyvios energijos net negalite prie jos prisiliesti? O gal yra koks nors kitas būdas?

Tasdaras vis dar žvelgė į horizontą ir minutėlę tylėjo, bet šį kartą jo veidas atrodė labai rimtas.

– Aišku, tu teisus, bet kitos išeities nėra. Tam, kad mano galios jai nepakenktų, galiu pamėginti užslopinti savo energiją, bet mano gebėjimai per stiprūs, kad būtų slopinami ilgam, tad turėsiu itin saugotis, kad jai nepakenkčiau, juk vis dėlto Ravena man labai svarbi.

– Suprantu, valdove, – linktelėjo Melburnas, jo akys suliepsnojo deglų šviesoje.

– Jeigu man pavyks atskleisti Ravenos galias ir prisivilioti ją prie manęs prisijungti, galbūt ji galės padėti man užimti visas karalystes kur kas greičiau, nei planuoju. Ką manai, Melburnai?

– Ar jūs įsitikinęs, kad ji bus pakankamai stipri?

– Be abejo, juk Pranašystė skelbia mano pergalę, – didžiuodamasis gyrėsi Tasdaras, o jo akys, kupinos triumfo, suliepsnojo dar labiau.

– Jeigu taip sakote. Tikiu, kad jūsų planas tobulas.

– Džiugu girdėti, bet dabar gali eiti, pasakiau viską, ką norėjau.

Melburnas nusilenkė trečią kartą ir patraukė prie durų, bet tuo metu priešais jį išniro Gertrūda. Jie vos nesusidūrė, ji nesitikėjo, kad dar kas nors bus viduje, bet laiku spėjo atsitraukti ir priėjusi prie Tasdaro pagarbiai nusilenkė. Melburnas būtų išėjęs, bet jį sudomino jų pokalbis, todėl liko prie durų.

– Atleiskite, kad trukdau, valdove, bet įvykdžiau užduotį, – prakalbo Gertrūda. Ji buvo nusilenkusi taip žemai, kad tobulai juodi plaukai iš abiejų pusių uždengė jos veidą kaip užuolaidos.

– Puiku, įrodei, kad esi šio to verta, nujaučiau, kad nenuvilsi.

Melburnas nesiskundė, bet iš jo veido išraiškos buvo matyti, kad jam tai nė kiek nepatiko. Visų pirma dėl to, kad nenorėjo daugiau konkurentų, užteko vien Rodžerio, o antra – Gertrūda tarnavo labiau Rodžeriui, nei Tasdarui, akivaizdu, kad nė kiek nepadės jam atsikratyti to mulkio. O kodėl turėtų? Jie net nepažįsta vienas kito ir greičiausiai net nesivargins susipažinti. Jam ta moteris nepatiko nuo pat pirmos akimirkos, vos ją išvydo, kodėl turėtų ja domėtis?

– Buvo garbė jums pasitarnauti, – meilikavo Gertrūda, lūpų kampučiuose išryškėjo šypsena.

Tasdaras kurį laiką tyrinėjo ją žvilgsniu, tarsi bandydamas kažką išsiaiškinti. Melburnas tikėjosi, kad tai ir padarys, bet klydo.

– Malonu žinoti, – tarė jis. – Duosiu tau naują, jau daug sudėtingesnę užduotį, bet šį kartą atliksi ją ne viena. Melburnai, šioje užduotyje būsi jos partneris.

– Aš? – išsižiojo iš nuostabos jis. – Kodėl ne Rodžeris? Jie pažįsta vienas kitą kur kas geriau.

– Žinau, nepanikuok, – šyptelėjo demonas. – Bet tai bus puiki proga jus abu išbandyti. Visą tą laiką tavo partneris buvo Rodžeris, bet jums niekada nepavyko sutarti. Oberonas tegul lieka su Miranda, tu būsi su Gertrūda, bet jei jums vis dėlto nepavyks sutarti, tada Gertrūda galės grįžti pas Rodžerį, o tu liksi be partnerio.

– Aš jau įpratęs dirbti vienas, – paprieštaravo jis. – Galiu būti vienas ir dabar.

– Kaip jau sakiau, tai tik išbandymas, – Tasdaras ėmė eiti arčiau parankinės, kuri vis dar klūpojo ant kilimo. – Gertrūda?

– Taip, pone.

– Noriu, kad nukeliautumėte į Senuosius Atakanos požemius. Tavo partneris paaiškins daugiau, kai būsite vietoje, sutinki?

– Nėra dėl ko nesutikti. Ačiū ir iki kito susitikimo.

Moteris atsitiesė ir nužingsniavusi durų link kartu su Melburnu paliko salę. Šis jau ketino eiti šalin, bet Gertrūda staigiai sugriebė jam už rankos.

– Argi negirdėjai, ką jis sakė? – pasipiktinusi paklausė.

Melburnas suraukęs antakius pažvelgė į jos pirštus, spaudžiančius jo dilbį.

– Nežinau, ką planuoji, bet nemanyk, kad patikėsiu, jog esi atsidavusi tarnauti Tasdarui, – atkirto jis.

– Nesuprantu, apie ką kalbi, sutikau jam tarnauti savo noru.

– Nemeluok, žinau visus Rodžerio planus, manęs neapgausi.

– Ar girdi, ką pats šneki? – moteris nė kiek nebijodama pažvelgė jam tiesiai į akis. – Žinau, kad nekenti Tasdaro lygiai taip pat, kaip visi kiti, kurie yra priversti jam dirbti, bet gerbi jį tik iš baimės, kad jis tavęs nenužudytų.

– Tuomet ką čia veiki?

– Kad išgelbėčiau tuos, kurie negali padėti sau, – ji iš lėto atleido jo ranką, pasitaisė išsitaršiusias plaukų sruogas ir nuskubėjo koridoriumi, o Melburnas dar kurį laiką žiūrėjo į tolstančią jos figūrą, kol galiausiai ji pranyko už posūkio.