– Negaliu patikėti, kad su tavimi taip pasielgė kažkoks vaikis, – piktinosi Miranda, bintuodama Marko žaizdą.

– Iš kur galėjau žinoti, kad jis toks įgudęs?

– Nereikėjo nusileisti vien dėl to, kad jis jaunesnis už tave, – konstatavo ji. – Ar bent jau pavyko rasti mergaitę?

– Ne, Krištolo rūmuose jos nebuvo, Neptūnas ją kažkur paslėpė. Bandžiau jį iškvosti, bet jis tylėjo, todėl ir pradėjome kovą.

– Vadinasi, viskas veltui?

– Ne, aš dar pasiunčiau tėvą, jis taip pat ieško Ravenos, galbūt jam pasiseks geriau nei man.

– Tu pasiuntei Oberoną?! – nustebo Miranda. – Jis neturi galių, kaip gali sugauti mergaitę?

– Mums ir nereikia jos sugauti, norime ją tik išbandyti.

Moteris sutrikusi akimirką liovėsi bintuoti sūnaus žaizdą.

– Nesuprantu. Kokie dabar tiksliai mūsų planai?

– Rodžeris kol kas neplanuoja Ravenos sugauti, jam tik reikia žinoti, kokie jos gabumai, kai ji neturi Zurato veidrodžio, juk jame slypi didžioji dalis jos galių. Rodžeris nori išsiaiškinti, ar turėdamas tą veidrodį bus pranašesnis, kad vėliau netrukdomas galėtų padaryti tai, ką pradėjo.

Miranda susimąsčiusi nukreipė žvilgsnį į langą. Kambarys buvo apšviestas ramios saulės, prasiskverbusios pro nuleistas užuolaidas. Tai, ką jie bandė padaryti, atrodė beprotiška, bet kad ir kaip buvo sunku, ji neturėjo kito pasirinkimo, tik padėti, nenorėdama, kad jie nukentėtų nuo Tasdaro. Tačiau ji nebuvo pakankamai stipri, o perkalbėti sūnus buvo visiškai neįmanoma, ypač Rodžerį. Markas bent jau suabejodavo jų planu nuversti Tasdarą nuo sosto ir kartais pats norėdavo atsitraukti, bet taip pat, kaip ir ji, padėjo Rodžeriui, nes juo rūpinosi ir nenorėjo, kad jis bandytų įgyvendinti savo planus vienas. Tai reikštų visišką jo žlugimą, nors pačiam Rodžeriui, atrodo, tai nė kiek nerūpėjo, jis buvo įsitikinęs, kad pavyks.

– O kam jam reikia tos vargšės mergaitės? – galiausiai paklausė Miranda. – Nejaugi tik tam, kad išsiaiškintų, kur Felicija?

– Ne tik dėl to, – ramiai ištarė Markas. – Juk per ją dabar jis sunkiai sužeistas.

– Tai jau prisideda ir kerštas? – negalėjo patikėti ji. – Aš jau pavargau nuo šito. Negana to, kad privalome vykdyti Tasdaro užduotis, turime padėti Rodžeriui ir veltis tik į dar didesnius pavojus.

– Mama, mes jau kalbėjime apie tai.

– Žinau, bet pažiūrėk, kur tave tai nuvedė. Dabar tu sužeistas, nes dėl Rodžerio užpuolei nekaltą vaiką, kuris iš tikrųjų nedarė tau jokios žalos.

– Pakentėk, mes kaip nors susitvarkysime, – bandė raminti jis.

– Betgi tu turi sūnų ir plius tai, kad augini jį vienas, – priminė moteris. – Jis turėtų būti tau svarbesnis už viską.

– Edenas jaunas ir stiprus, gali padėti mums daugiau nei manai. Be to, nori pasakyti, kad turime sustoti po vienos nesėkmės? – jis pakėlė akis ir visiškai rimtai pažvelgė į ją. – Pati prieš tai buvai Rodžerio pusėje ir gynei jį, kas privertė tave apsigalvoti?

– Argi neakivaizdu? Oberonas niekada nenorėjo jam padėti, bet lyg ir buvo priverstas, kai negalėjau atsisakyti, tad daugiau nebenoriu jo skaudinti. Suprask, aš jau ne tokia jauna, kad imčiausi tokių kvailysčių, o jeigu kitą kartą atsitiks kas nors dar blogesnio?

Markas minutėlę tylėjo ir spoksojo į grindis. Taip, visa tai iš tiesų buvo komplikuota, bet jis negalėjo nepagalvoti ir apie Rodžerį. Kaipgi kitaip jam padėti, jei jis niekaip negalėjo atsisakyti to plano?

– Nerimauji dėl Oberono, tiesa? Manai, kad jis galbūt negrįš, nes mergaitė jį įveiks?

– Prašau, Markai, dar kartą pasikalbėk su Rodžeriu ir viską jam paaiškink, – maldaute maldavo Miranda ir pagaliau baigusi jį bintuoti sugriebė jam už pečių. – Galbūt jis pakeis savo nuomonę.

Vyras atsargiai patraukė jos rankas, pagriebė nuo sofos marškinius ir pakilo.

– Galiu pamėginti, bet nieko neprižadu.

Moteris stebėjo, kaip jis velkasi marškinius, kaip vieną po kitos sagsto sagas, o po to atitraukia užuolaidas ir praveria langą, kad į vidų įleistų grynesnio oro. Tuo metu virstelėjo durys ir pro tarpą išniro Edeno galva.

– Tėve, girdėjau, kas nutiko, ar tau viskas gerai?

– Praeis pora dienų ir pasveiksiu, nesunkus sužeidimas.

– Gal atnešti tau kavos?

– Ne, nenoriu, greitai eisime.

– Kur eisime? – sunerimo jaunuolis. – Ir jeigu tai nerimta, kodėl negrįžai vakar?

– Atleisk, turėjau pabūti pas Mirandą, – norėdamas nuraminti sūnų, vyras priėjo arčiau ir patapšnojo jam per petį. – Eisime ieškoti Oberono, jau kurį laiką negrįžta, mums neramu. Vėliau paaiškinsiu, kas nutiko.

Jis perėjo kambarį ir nusikabino apsiaustą koridoriuje, prie laukujų durų. Edenas nusekė iš paskos, bet netrukus nusviro durų rankena ir tarpduryje pasirodė Oberonas. Pamatęs juos kažkur besiruošiančius kilstelėjo antakius.

– Oberonai? – apsidžiaugė jį pamačiusi Miranda. – Manėme, kad pakliuvai į bėdą, ko taip ilgai negrįžai?

– Nes pavyko rasti triušį urve, – pavargusiu balsu ištarė šis. – Kaip Rodžeris ir prašė, išbandžiau jos galias. Pasirodo, mergaitė jau pradėjo savo gebėjimus kontroliuoti.

– Ir ką tai reiškia? – pasidomėjo Edenas.

– Kol kas ji nėra stipri, bet jeigu Rodžeris nori įgyvendinti savo planą, turi veikti kuo greičiau, nes su ja yra Neptūnas. Jis gali išmokyti ją naudotis galiomis.

– Taip ir žinojau, kad jis ją slepia, – pasipiktino Markas.

– Ir dar šis tas, – tęsė Oberonas. – Bandžiau juos pasekti ir išsiaiškinti, ką jie planuoja daryti.

– Mes jau žinome, kad jie nori nuvykti į Senuosius Atakanos požemius ir išvaduoti Arelą.

– Taip, bet nugirdau, kad jie bando apgauti Tasdarą.

– Ką nori tuo pasakyti?

– Galime juos išduoti, tada galbūt Tasdaras užblokuos jiems kelią.

– Arela mums nė kiek nepakenks, kodėl turime tai daryti? – susiraukė Markas.

– Nejau nesupranti? Jeigu Ravenai nepavyks įgyvendinti savo plano, vienintelis dalykas, ką ji galės padaryti – grįžti pas Liną, o ten bus kur kas lengviau ją pričiupti, nemanai? – šyptelėjo Oberonas.

– Gal tu ir teisus, turime kuo skubiau pranešti tai Rodžeriui. Galbūt pagaliau visam tam ateis galas.

– Ir kaip, jūsų manymu, Rodžeris atkeršys Ravenai, kad to nepastebėtų nei Lina, nei Tasdaras? – sunerimo Miranda. – Jau prieš tai turėjo lygiai tokią pačią problemą.

– Aš susitvarkysiu, – staiga pasigirdo Rodžerio balsas koridoriuje.

Visų žvilgsniai akimirksniu nukrypo į jį. Vyras stovėjo atsirėmęs į sieną ir šypsojosi, o niekas net nepastebėjo, kaip jis taip greitai čia atsirado. Atmetęs apsiausto skvernus, jis atsitraukė nuo sienos ir priėjo prie jų.

– Žinoma, tik po to, kai pasveiksiu, – tęsė jis. – Tada Ravena bus mano rankose.

– Ir kaip tiksliai planuoji jai keršyti? – susidomėjo Miranda. – Pagrobti ir kankinti?

– Galbūt. Bet šį kartą jos neišgelbės nei draugas, nei galios.

– Ir kaip tai padarysi?

– Visų pirma turiu įgauti Linos pasitikėjimą, kad ji manytų, jog Ravena man nė kiek nerūpi, o tada, kai ji praras budrumą, imsiu veikti. Jau žinau, kad Lina nemeluoja dėl Felicijos ir pati nežino, kur ji, bet Ravena žinoti gali, nes jos abi pabėgo iš degančio vasarnamio.

– Tiesą pasakius, aš nemačiau Felicijos, – įsiterpė Markas. – Ravena iš vasarnamio pabėgo viena.

– Arba tik leido manyti, kad ji viena, – patikslino Rodžeris. – Felicija tik bandė išnešti sveiką kailį, o Ravena nukreipė jos dėmesį. Felicija tikrai negalėjo žūti, vasarnamyje neradau nė vieno jos pėdsako.

– Tu teisus, – sutiko Oberonas. – Be to, negalime pajusti jos pagal energiją, tikriausiai ją maskuoja.

– Gerai, tada aišku, ką turime daryti, – užbaigė Edenas. – Bet ką teks daryti man?

– Tą patį, ką ir prieš tai – šnipinėti Liną, – tarė Rodžeris. – Dėl visa ko. Galbūt jai pavyks rasti Feliciją arba netgi Eulariją. Nežinau, kiek tiksliai galiu ja pasitikėti, galbūt ji nuspręs man nesakyti, jei jas ras. Tavo pagalba tikrai pravers.

– Suprantu, viską padarysiu, – linktelėjo vaikinas.

– Puiku, – apsidžiaugė jis. – O dabar man metas, negaliu ilgai čia užsibūti, Lina ims įtarinėti, kad kažką rezgu.

– Žinoma, mielasis, žinoma, – patapšnojo jam per petį Miranda. – Nepersistenk, dabar tau reikia ilsėtis.

Rodžeris atsisveikino ir skubiai išėjo. Sunkiai atsidususi, moteris užtrenkė duris ir prisiglaudė prie prieinančio Oberono. Nuojauta kuždėjo, kad jų planas nėra toks jau geras.