Antras skyrius. Nauji planai

– Jūs privalote ilsėtis, pone, žaizdos dar nesugijo, – tarė sargybinis, stovintis prie Rodžerio lovos.

– Man nerūpi, – atkirto jis. – Ar čia yra bent vienas normalus gydytojas? Ar nors vienas gali išgydyti mane burtais?

– Jie jau atvyksta, pone.

– Kiek man dar teks laukti? – sunkiai kildamas iš guolio pasiskundė jis.

– Atleiskite, pone, gal jums reikia pagalbos?

– Ne, gali eiti, susitvarkysiu ir be tavęs.

Sargybinis nusilenkė ir skubiai išėjo. Rodžeris kurį laiką sėdėjo ant lovos krašto. Jis buvo sužeistas Ravenos. Kaipgi galėjo būti toks neapdairus ir galvoti, kad ją įveiks, nes ji dar tik vaikas, nors puikiai žinojo, kad ji – demonė? Tvenkėsi pyktis, bet jis nusprendė, kad kitą kartą pasiruoš geriau, tik reikia sulaukti tinkamos progos ir atgauti jėgas po visko, ką ta mergaitė jam padarė.

Mintimis vyras vis grįždavo į tą dieną. Niekaip negalėjo pamiršti to šlykštaus jausmo, kai jo kūnas buvo valdomas kažkokios nepaaiškinamos grėsmingos jėgos, kuriai jis neįstengė pasipriešinti. O dabar sėdėjo su lūžusia ranka ir peikė savo lemtį. Tačiau vis dėlto iš to išėjo vienas geras dalykas – Rodžeris vis dar turėjo Zurato veidrodį. Kol kas dar nežinojo, ką tiksliai su juo daryti, bet buvo tikras, kad be jo Ravenos galios silpnesnės. Šypsena nušvito jo veide, kai ištraukė iš stalčiaus veidrodį ir atidžiai jį apžiūrėjo. Ir kas galėjo pamanyti, kad tokiame paprastame daikte slypi tiek galios?

– Atsiprašau, pone, pusryčių metas, – nutraukė jo mintis tarpduryje pasirodęs sargybinis. – Po to planavote vizitą pas Tasdarą.

– Žinau, – sumurmėjo Rodžeris, iš lėto kildamas nuo lovos. – Nueisiu pats.

Sargybinis pradingo už durų. Vyras nusigriebė apsiaustą ir prisisegęs jį viena ranka paliko kambarį. Koridorius atrodė neįprastai tuščias, kaip visuomet apšviestas deglais, nuo kurių sklindanti šviesa maloniai ramino. Eidamas tolyn jis svarstė, kaip reikės pasiaiškinti Linai, kodėl taip ilgai negrįžo namo. Tikriausiai ji labai jaudinasi, o jis nenorėjo grįžti tokios būklės, nes tada ji nerimautų tik dar labiau ir jam tektų aiškintis. Jis nemėgo aiškintis, ypač, kai reikalai buvo susiję su Ravena. Ir dar plius tai, kad turės sugalvoti pasiaiškinimą iki susitikimo su Tasdaru, juk tas tikrai norės sužinoti, kas jį taip sužeidė.

Perėjęs koridorių, Rodžeris pasuko už kampo ir jau norėjo lipti laiptais, bet staiga susidūrė su Melburnu. Šis jau norėjo ignoruodamas nueiti savais keliais, bet pastebėjęs subintuotą partnerio ranką kilstelėjo antakius.

– Kas ir vėl primušė? Žmona? – pašaipiai paklausė.

– Dar kartą tai pasakyk ir išmušiu dantis! – iškošė jis.

– Apsiramink, juk juokavau. Man tik įdomu, kaip pasiteisinsi Tasdarui, tikriausiai tai ir vėl bus vienas iš tavo melų.

Rodžeris tik piktai suurzgė ir jau sukosi eiti, bet Melburnas jį sulaikė.

– Gal nori kartu papusryčiauti? Padėčiau palaikyti šaukštą.

– Atstok! – tiesiog įtūžo Rodžeris ir nustūmęs jį petimi prasibrovė praėjimą laiptais. Beeidamas tolyn dar girdėjo jo juoką.

Pusryčiai praėjo ramiai ir, žinoma, be Melburno, tačiau dabar laukė Tasdaras. Rodžeris jau žinojo, ką pasakys, tad nė kiek nesibaimino, ta išgalvota istorija jam atrodė visiškai įtikinanti, pats tikriausiai patikėtų tokiu melu, tereikėjo tik pasikliauti savimi, kad visko nesugadintų.

Į salę jį įleido sargybinis. Tasdaras jau laukė jo savo pamėgtame krėsle, patogiai atsirėmęs į atkaltę. Rodžeris susierzinęs pavartė akis. Bet problema buvo ne Tasdaras, šalia jo būtinai turėjo stovėti Melburnas. Tikriausiai nenorėjo praleisti progos pasiklausyti jų pokalbio ir tiesiog primelavo, kad turi būti šalia ir jį saugoti. Tasdarą, žinoma, Rodžeris jam nė kiek nerūpėjo.

– Pagaliau tu ir vėl čia, – prakalbo demonas, glostydamas savo atremto prie krėslo kalavijo rankeną.

– Taip, mano pone, – vyras priėjęs nusilenkė. – Atsiprašau, kad priverčiau laukti.

– Tai nesvarbu, geriau iškart eik prie reikalo.

Prieš pradėdamas jis dar žvilgtelėjo į Melburną, o tai pamatęs šis nusišypsojo, akivaizdu, kad šaipėsi.

– Prisimenate, kai praeitą kartą davėte man užduotį sutrukdyti Gordonui, nes jis bandė pralaužti barjerą?

– Taip, kuo puikiausiai. Tęsk.

– Suprantate, aš mėginau jam sutrukdyti, bet jis pasirodė esantis stipresnis už mane. Dėl tokios mano būklės kaltas tik jis.

– Hm... – Tasdaras iš lėto pakilo nuo krėslo ir susimąstęs pažvelgė pro langą. – Bet tu puikiai supranti, kad ne kartą man nepaklusai, todėl aš pasiklioviau tavimi, patikėdamas tokią svarbią užduotį?

– Tikrai? – apstulbo jis. Kaip taip gali būti? Kaip Tasdaras gali taip kalbėti? Nejau viskas yra visiškai ne taip, kaip jis įsivaizdavo?

– Žinoma, – tikino demonas. – Maniau, kad norėsi pasitaisyti ir įtikti man, todėl atliksi užduotį be priekaištų.

– Bet jūs puikiai žinote, kad Gordonas stipresnis už mane, jau iškart buvo akivaizdu, kad pralaimėsiu.

– Ne tai svarbiausia. Ta užduotis tikrai buvo labai svarbi, bet tu gali pamėginti dar kartą, ar ne? Įrodyk man, kad esi stipresnis už jį ne galia, o protu. Pasirinkau tave būti tuo, kas esi, ne be reikalo, žinau tavo gebėjimą regzti planus. Gordonas tikrai sumanus, bet pasistengęs tikrai gali jį įveikti.

– Ačiū, pone, – dar kartą nusilenkė Rodžeris. – Padarysiu viską, kas mano jėgoms.

– Puiku, – Tasdaras pagaliau atsisuko ir nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. – O dabar esi laisvas, gali ilsėtis. Naujų užduočių kol kas neskirsiu, su viskuo susitvarkys Melburnas ir Gertrūda.

Rodžeris linktelėjo ir nuėjo prie durų.

– Palauk, – sulaikė jį demonas. – O kaip sekasi dukterų paieškos? Yra nesklandumų? Tikiuosi nepamiršai, ką turėsi padaryti.

– Ne, pone, – nė neatsisukdamas atsiliepė jis. – Vieną jų buvo beveik pavykę sugauti, bet ji paspruko. Kol kas nepavyksta rasti jos pėdsakų.

– Gerai, išnaudok savo laiką.

Tyliai nusviro durų rankena ir vyras nieko nesakęs paliko salę. Nesitikėjo, kad pokalbis bus toks sėkmingas ir sklandus. Vadinasi, Tasdaras nė kiek neįtaria, kad jis bandė atsikratyti jo dukterimi ir toji jį mirtinai sužeidė. Džiaugdamasis tuo, jis jau norėjo eiti, bet prasivėrė durys ir koridoriuje pasirodė Melburnas.

– Na? Išsisukai? – pašaipiai ištarė.

– Iš kur žinai, kad tai buvo melas? – įpyko partneris. – Pasakiau jam tiesą.

– Puikiai tave pažįstu, taigi ir Tasdarą.

– Tuomet kodėl jis manimi patikėjo?

– Galbūt turi kokių nors planų? – pridėjo pirštą prie smilkinio jis. – Nebūk toks naivus, tai nė kiek nesusiję su tavimi, žinai, kad Tasdaras savanaudis.

– Svarbiausia ne tai, svarbiausia, kad man pavyko likti gyvam, o visa kita sutvarkysiu, kai ateis laikas.

– Tikrai? Tuomet ką planuoji daryti su Agnese? Žinau, kad slepi ją lygiai taip pat, kaip slėpei Raveną.

Rodžeris apstulbęs pažvelgė į jį.

– Iš kur žinai?

– Pats Tasdaras man pasakė, norėdamas, kad ją pasiimčiau ir atsidėkodamas tarnaučiau jam dar dešimt metų.

– Na ir kas, kad pasakė? Agnesė man nė kiek nerūpi, gali be kliūčių ją pasiimti.

Melburnas tyrinėjančiu žvilgsniu nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų ir nusijuokė.

– Tuomet kodėl niekada anksčiau nesakei, kad ją turi? Kodėl nesakei, kad turi mano dukterį?!

– Kodėl turėčiau sakyti tai savo priešui? Be to, ją priglaudė Lina, o ne aš. Neprašiau, kad ji tai padarytų.

– Nežinau, ką planuoji, bet aš ne toks, kaip tu, neketinu atiduoti Agnesės Tasdarui, net jei jis klaupsis prieš mane ant kelių. Darysiu viską, kad ją apsaugočiau, net jei pačiam tektų tarnauti visą gyvenimą. Ji neturės klimpti į tą patį mėšlą, į kurį įklimpau aš.

Melburnas apsisuko ir skubiai nuėjo. Rodžeris kurį laiką stovėjo koridoriuje ir galvojo apie tai, ką jis pasakė. Ir kas iš to, kad jis bando gelbėti savo šeimą? Už tai Tasdaras jį nužudys ir pats pasiims jo dukterį, tuo viskas ir pasibaigs. Vyras tuo nė neabejojo. Jeigu Melburnas būtų sumanesnis, pasielgtų taip, kaip jis.

Besijuokdamas iš jo padėties, Rodžeris grįžo į savo kambarį, o netrukus atvyko ir gydytojas.

– Vis tiek turėsite kelias savaites nešioti įtvarą, – apžiūrėdamas ranką kalbėjo jis. – Kad ir kokie įgudę mūsų gydytojai, lūžių burtais išgydyti neįmanoma.

– Tuomet kam jus čia iškviečiau? – pasipiktino Rodžeris.

– Pagydyti kitas jūsų žaizdas, pone, – mandagiai tarė jis.

– Turiu kuo greičiau pasveikti, kad galėčiau toliau dirbti, žiūrėk, kad viską atliktum teisingai.

– Žinoma, galite dėl to visiškai nesijaudinti.

Kol gydytojas jį gydė, Rodžeris stengėsi atsipalaiduoti ir užsimerkęs atsilošė į pagalvę. Galvoje vis dar sukosi vaizdiniai iš to, ką padarė tą dieną. Pagrobti Raveną miegančią nebuvo sunku, tereikėjo sukaustyti ją magiškomis grandinėmis, tad tikėjosi, kad visa kita taip pat bus sklandu. Deja, viskas pakrypo jo nenaudai, Ravenos galios buvo kur kas pavojingesnės, nei jis įsivaizdavo, o taip tikėjosi, kad sužinos, kur Lina slepia Feliciją. O gal mergaitė nemelavo ir iš tiesų nieko nežinojo? Nesvarbu, vis tiek gavo tai, ko nusipelnė, jei prireiks, iškvos ir pačią Liną, nors žaloti jos nė kiek nenorėjo. Be to, žinojo jos nenusakomą meilę jam, galėjo tuo pasinaudoti, apsimesti, kad nori pasikeisti arba netgi ją pačią privilioti prisijungti prie Tasdaro. Nors ne, tai atrodė pernelyg beprotiška idėja, Lina niekada neprisijungtų prie Tasdaro, kad jam padėtų, ji ne tokia, kaip Gertrūda, kuri puolė į jo spąstus, nors žinojo, kaip tai rizikinga.

Gydytojui išgydžius žaizdas, Rodžeris nusprendė grįžti namo, vis tiek čia neturės, ką veikti, tad teleportavosi prie namų durų. Lina pasitiko jį kur kas maloniau, nei jis įsivaizdavo.

– Rodžeri? Užeik, kodėl taip ilgai negrįžai namo? Kas nutiko tavo rankai?

– Paaiškinsiu, kai būsime viduje, – sumurmėjo jis.

– Gal tu alkanas, gal reikia pertvarstyti ranką?

– Ne, ką tik buvau pas gydytojus.

– Tikrai? – moteris atidžiai jį nužiūrėjo, bet nieko blogo nepastebėjusi suėmė jam už sveikos rankos ir nuvedė į svetainę. – Prisėsk, tikriausiai pervargai, gal atnešti vandens?

– Gerai, – nenoriai sutiko jis, kad tik ji pagaliau atstotų. Vis dėlto džiaugėsi, kad nepasitiko jo su priekaištų lavina. Tikriausiai dėl to, kad buvo pernelyg rūpestinga, nors, anot jos, jis pridarė daugybę klaidų.

– Na, pasakok, kas atsitiko, – prakalbo Lina ir padavusi jam stiklinę prisėdo šalia.

– Tasdaro užduotys, kaip visada. Neapskaičiavau savo galimybių ir nukentėjau, – trumpai paaiškino jis. – Per daug dėl manęs nesijaudink.

– Nesijaudinti? Betgi tu galėjai žūti!

– Argi tau tai rūpi?

– Nenusišnekėk, žinai, kad rūpi. Kodėl negrįžai taip ilgai? Galėjai bent jau paskambinti.

– Atleisk, gulėjau be gyvybės ženklų, atsipeikėjau tik šiandien, – norėdamas ją nuraminti, Rodžeris pasilenkė virš jos ir pabučiavo į kaktą.

– Maniau, kad ant manęs pyksti, – nustebo ji. – Po to, kas įvyko praeitą kartą... kai pasakei, kad suradai Feliciją... išsigandau, kad nugabensi ją Tasdarui.

– Ji juk pabėgo.

– Ir ką planuoji daryti dabar?

– Toliau jos ieškosiu, bet tu man padėsi, ar ne?

Lina sutrikusi pakėlė akis į jį.

– Ar tai reiškia, kad... atsisakai to beprotiško plano?

– Puikiai žinai, kad tas planas ne mano, aš tik turėjau sutikti arba ne.

– Suprask, galėsiu padėti tik tada, jei nesutiksi ir neperleisi mūsų dukterų Tasdarui. Tuo pačiu galėčiau padėti tau, jei jis nuspręstų tavimi atsikratyti.

– Tikrai rizikuotum savo gyvybe dėl manęs? – apstulbo Rodžeris. – Man dar reikia pagalvoti.

Moteris nejaukiai sujudo ant sofos.

– Nemanyk, kad gali pasinaudoti mano gerumu, neplanuoju peržengti ribos, bet žinok, kad kai prireiks, aš būsiu šalia.