– Jau labai vėlu, nemanai, kad turėtume kur nors apsistoti? – žiovaudama ištarė Ravena ir neramiai pažvelgė į žvaigždėtą dangų.

Jie ką tik išlipo iš autobuso, bet dar nebuvo pasiekę kelionės tikslo ir tiesiog stovėjo stotelėje, bet Neptūnas, atrodo, nė kiek dėl to nesijaudino ir net neplanavo skubėti, jo veide švietė plačiausia šypsena.

– Manau, kad žinau vietą. Ji visai netoli nuo čia, tu kartą ten jau buvai, dar prieš Rodžeriui tave pagrobiant.

Ravenos akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Turi omenyje savo globėjus?

– Žinoma, jie malonūs žmonės. Iš pradžių maniau, kad neleis man toliau gyventi vienam, bet tikriausiai per mažai juos pažinojau, – gūžtelėjo pečiais jis ir persimetęs per petį kuprinę patraukė keliu.

Ravena nusekė iš paskos. Gatvė buvo apšviesta žibintų, bet jai atrodė kažkaip nejauku, kad iš bet kurios pakampės gali užpulti koks girtuoklis ar valkata, norėdamas juos apiplėšti. Su Neptūnu, žinoma, buvo truputį saugiau nei vienai, tad stengėsi negalvoti apie blogus dalykus ir laikėsi greta jo. Ir nors buvo vasara, naktis neatrodė tokia jau šilta, žvarbokas vėjas žnaibė jai odą, ji susigūžusi sukryžiavo rankas sau ant krūtinės, bet tuo metu jai ant pečių nusileido šiltas apsiaustas.

– Neptūnai, nereikėjo, dabar sušalsi tu! – sunerimo mergaitė.

– Jau geriau aš, nei mano draugė, – nekaltai šyptelėjo jis. – Nesijaudink, netrukus būsime viduje ir sušilsime.

Ravena linktelėjo, glausdama prie savęs apsiaustą. Jis kvepėjo lygiai taip pat, kaip ir praeitą kartą, kai buvo jį apsigobusi. Tada irgi buvo naktis, pati gražiausia iš visų naktų, kokias ji kada nors matė – švytinti Sidabrinio Sfinkso upė ir aplinkui skraidantys jonvabaliai. Kaipgi ji gali pamiršti tokį grožį ir su juo susijusį muskuso kvapą?

– Štai čia! – parodė ranka Neptūnas, išvaikydamas visas jos mintis.

Ravena pažvelgė į namą priešais. Jis atrodė lygiai taip pat, kaip prisiminė – didžiulis, trijų aukštų, apsuptas baltos tvoros, prie kurios raizgėsi raudonų rožių krūmai. Neptūnas tyliai pravėrė vartelius ir parodė draugei įeiti. Jie perėjo akmenimis grįstą siaurą takelį ir sustojo verandoje. Berniukas pabeldė į duris, o Ravena dairėsi aplinkui. Visai šalia matė langą, pro kurį iššoko, kai bėgo nuo Febo ir Leidos, ir dabar jai pasidarė siaubingai gėda, nors žinojo, kad privalėjo tai padaryti, norėdama juos apsaugoti.

– Neptūnai, čia tu? – nuostabos kupinu balsu prakalbo tarpduryje pasirodžiusi Leida. – Ką čia veiki taip vėlai? Ir Ravena su tavimi?

– Taip... mums lyg ir reikia pastogės nakčiai, – nedrąsiai pratarė berniukas.

– Žinoma, galite užeiti, – plačiai atvėrė duris ji. – Lauke šaltoka, gal išalkote?

– Turime savo maisto, bet būtų neblogai kas nors karšto.

– Užeikite, nesikuklinkite, – vis ragino ji.

Ravena įėjo tik po Neptūno. Moteris nugobė nuo jos apsiaustą ir padėjo nusiimti kuprinę.

– Nemaniau, kad ir vėl teks pamatyti tave po to, ką padarei.

Mergaitė nuraudo.

– Atsiprašau, nieko blogo nenorėjau, jūs buvote tikrai svetingi.

– Nesvarbu, puikiai tave suprantu. Užeikite į virtuvę, Febas turėtų greitai grįžti iš darbo.

– Jis dirba iki taip vėlai? – nustebo Neptūnas.

– Taip, kartais, bet jo tai nė kiek nevargina, visada buvo energingas.

– Nė kiek nepasikeitė, – nusijuokė berniukas, eidamas paskui ją.

Virtuvėje juos pasitiko Azalija. Kukliai su ja pasisveikinusi, Ravena įsitaisė prie stalo, o netrukus priešais ją garavo karštos arbatos puodelis.

– Taigi, kas jus čia atvedė? – pasidomėjo Leida. – Ar jau neturėtumėte būti prie Nebūties pasaulio vartų?

– Taip, bet dėl kai kurių priežasčių teko grįžti atgal į Krištolo rūmus, – paaiškino Neptūnas. – Labai ilga istorija, papasakosiu, kai grįš Febas.

Laukti ilgai nereikėjo, Febas namų slenkstį pasiekė po pusvalandžio. Pamatęs svečius jis buvo maloniai nustebintas ir netgi apkabino Neptūną. Matydama draugą tokį laimingą kartu su savo globėjais, Ravena juto kaltę, kad jis privalėjo juos palikti ir padėti jai. Be to, visas tas jų bendravimas priminė, kaip ji pasiilgo Linos ir Agnesės, dabar padarytų bet ką, kad bent minutei jas pamatytų, bet pažadėjo sau, kad bus stipri, o jas aplankyti galės bet kada, kai išlaisvins savo mamą, dabar nieko svarbesnio už tai nebuvo.

Neptūnas papasakojo viską, kas įvyko tą dieną, kai buvo čia atvykęs. Leida supratingai linkčiojo, o Febas klausėsi galbūt net per įdėmiai, juk pats buvo visų tų įvykių dalis.

– O tiksliau, į Krištolo rūmus grįžome dėl štai ko, – aiškino Neptūnas, iš kuprinės traukdamas Šešėlių knygą. – Žinau, kad nieko neprisimeni, bet gal pavyktų kuo nors padėti? Vis dėlto, knyga parašyta lotyniškai, o aš moku ne viską, tad pasiėmiau ir žodyną, bet tu turėtum mokėti lotyniškai geriau, ar ne?

– Taip, moku, – pritarė Febas. – Parodyk man tą knygą.

– Būtų labai gerai, jei padėtum, sutaupytume šiek tiek laiko ir galbūt Tasdaras nesuprastų, kad bandome jį apgauti.

– Žinoma, suprantu, – vyras paėmė iš berniuko knygą ir kurį laiką apžiūrėjo, tarsi bandydamas prisiminti, kaip ją parašė, pirštai švelniai nuslydo stora briauna ir atvertė viršelį. Ne, deja, jam nieko nepavyko prisiminti, bet puikiai atpažino rašyseną ir žinojo, kad ta knyga rašyta tikrai jo, tai įrodė ir vardas pirmo puslapio kampe.

– Ten kažkur mačiau pentagramą, – tarė Neptūnas. – Spėju, kad tai susiję su Nebūties pasaulio vartais.

– Palauk, tuoj pažiūrėsiu, – Febas nusigriebė nuo komodos akinius, kad geriau matytų išblukusį tekstą, ir pervertęs kelis puslapius pagaliau rado pentagramą. Prie kiekvieno jos smailaus kampo buvo nupiešta po skirtingų spalvų ir formų kristalą.

– Na? Ką nors supranti? – nekantravo Leida.

– Negaliu pasakyti tik iš paveiksliuko, kitame puslapyje viskas paaiškinta, – jis akimis perbėgo eilutes, bet dar kurį laiką tylėjo, mėgindamas įsitikinti, kad viską suprato teisingai. – Na, visų pirma reikia nusigauti į tuos požemius, žinoma.

– Bet ką daryti po to? – susirūpino Ravena. – Kur tiksliai rasti tuos vartus?

– Tuneliai labai ilgi, bet juos nesunku perprasti, kai žinai visą sistemą ar turi priešais save žemėlapį. Štai čia aš jį ir nupiešiau, – parodė dar kitą puslapį Febas. – Iš pradžių matysi tik vieną ilgą tunelį, bet giliau pasieksi tris išsišakojimus. Viename jų turėtų būti Magiškasis kambarys, kuriame rasi tą pentagramą. Tai ir yra portalas į Nebūties pasaulį.

– Tikrai? – nustebo mergaitė.

– Taip, bet tai dar ne viskas, tau reikia žinoti, kaip tą portalą atverti. Pentagramos kampai reiškia penkis brangakmenius: topazą, smaragdą, safyrą, ametistą ir oniksą. Tu turi juos rasti ir lygiai ta tvarka, kuria juos išvardinau, sudėti ant tų kampų. Bet svarbiausia pradėti nuo Šiaurės ir eiti prieš laikrodžio rodyklę, kitaip vartai neatsivers.

– Bet kam reikalingi tie brangakmeniai? – nesuprato Azalija.

– Tam, kad apsaugotų nuo blogio, pasklidusio po visą Nebūties pasaulį.

– O kaip juos rasti? – uždavė kitą klausimą Ravena.

– Tam reikia pereiti visus tris tunelius. Deja, juose rasi tik po vieną brangakmenį, kitus du gauti bus šiek tiek sunkiau, – Febas truputį patylėjo. – Arelos likimas buvo išpranašautas, ji žinojo, kada tiksliai bus įkalinta Nebūties pasaulyje, todėl paslėpė du iš brangakmenių, kad Tasdaras nesugebėtų sunaikinti vartų. Smaragdą ji atidavė tavo seseriai Rebekai, kurią jis vėliau išsiuntė į Rubeno planetą, o ametistas liko paslėptas kažkur Tamsos Karalystėje, paties Tasdaro tvirtovėje.

– Kodėl būtent ten?! – įpykęs Neptūnas trenkė kumščiu į stalą. – Gal tai kokia klaida? Ar teisingai viską supratai?

– Taip, teisingai, – tikino Febas.

– Bet ką Arela sau manė, palikdama brangakmenį Tamsos tvirtovėje?! Juk tai visiškai nelogiška!

Azalija išsigandusi susigūžė. Ją stebino toks brolio elgesys, įprastai jis būdavo linksmas ir niekada ant nieko nerėkdavo.

– Palauk, Neptūnai, tuoj viską paaiškinsiu, – bandė raminti jį Febas. – Kai Arela sužinojo, kad susituokė su demonu ir tai, ką jis vėliau padarys, vis dar gyveno Tamsos tvirtovėje. Kadangi pats Tasdaras jos ateities dar nežinojo, ji galėjo be kliūčių iš tų tunelių pasiimti brangakmenius. Paskui ji nusprendė su vaikais pabėgti į Azryatą, bet tada viskas pasisuko visai kita linkme – Tasdaras sužinojo visus jos planus, bet kai ėmė veikti, jau buvo per vėlu, visi vaikai, išskyrus Rebeką, buvo saugiai paslėpti. Tasdaras atėmė Rebeką ir nusiuntė į Rubeno planetą, bet prieš tai Arela spėjo jos drabužiuose paslėpti smaragdą. Rebeką užaugino kiti žmonės, bet Tasdaras kartais leisdavo Arelai ją pamatyti, todėl ji papasakojo brangakmenio paskirtį. Taigi, Rebeka žino apie tunelius ir laukia, kada galės atiduoti smaragdą Ravenai.

– Tai nepaaiškina, kodėl tas kitas brangakmenis liko Tamsos Karalystėje, – toliau pyko Neptūnas. – Kodėl Arela neatidavė jo Rebekai, taip pat, kaip ir pirmojo?

– Todėl, kad atidavė jį Linai.

– Negali būti! – vienu metu pašoko Ravena ir Neptūnas.

– Lina nesugebėjo to brangakmenio apsaugoti ir jį paėmė Rodžeris, – toliau kalbėjo Febas. – Norėdamas pakenkti, jis paslėpė brangakmenį Tamsos tvirtovėje, bet Vyriausioji pranašė Lorena, ta pati, kuri išpranašavo Arelos ateitį, pamatė viziją ir sužinojo tikslią vietą, kur jo ieškoti, tad pasakė Arelai, o toji tai perdavė Rebekai. Dabar ji vienintelė gali mums pasakyti, kur tą brangakmenį rasti.

– Vadinasi, viskas gerai? – kiek aprimo berniukas. – Mums tik reikia kažkaip nusigauti į Rubeno planetą, surasti Rebeką ir gauti tuos du brangakmenius?

– Taip, bet tai nebus taip paprasta. Rubeno planeta, kaip ir Azryatas, yra apgaubta apsauginiu skydu, tik tas skydas yra tam, kad Rebeka negalėtų pabėgti iš tos planetos. Jums pavyktų su ja pasikalbėti tik panaikinus tą skydą.

– Bet kaip mums tai padaryti? Ir kaip rasti tą planetą?

– Niekas nežino, tad šiuo metu galite pasikliauti tik pačia Rebeka. Ji jau nuo pat mažens mokėsi įvaldyti savo galias ir dabar, kai jau yra sustiprėjusi, įvairiais būdais bando tą skydą panaikinti.

– Ir visa tai parašyta knygoje? – stebėjosi Leida.

– Taip, viskas. Beje, dar šis tas. Yra dar vienas brangakmenis, rubinas, kuris aktyvuosis, kai bus surinkti visi penki. Tas brangakmenis yra... Ravena.

– Aš? – apstulbo mergaitė. – Kaip taip gali būti?

– Paprastai. Tu esi ta, kuri atvers portalą į Nebūties pasaulį, tad visa tų brangakmenių magiška energija atiteks tau. Tada tu sustiprėsi ir galėsi pasinaudoti burtais, bet tau teks pasakyti burtažodžius, kurie irgi yra čia parašyti. Bet būk labai atsargi, jeigu pasakysi burtažodį ne taip, vartai užsiblokuos ir tu niekada neišgelbėsi Arelos.

– Suprantu, – sugniaužė kumščius ji.

– Saugokitės ir pačių tunelių, juose pilna įvairiausių spąstų ir jie gali nulydėti netgi į kitas dimensijas.

– Gerai, ačiū, kad perspėjai, – padėkojo Neptūnas.

– Manau, kad tai viskas, – Febas užvertė knygą ir padavė ją berniukui. – Pasilikite, ji vis dar bus reikalinga, galbūt rasite kokių kitų naudingų burtų.

Leida išvargusi pakilo nuo stalo.

– Varge, kaip vėlu, – pažvelgdama į laikrodį tarė ji. – Metas poilsiui, juk rytoj anksti kelsitės ir vėl leisitės į kelią, ar ne?

– Taip, – sutiko Neptūnas ir nusprendė pernakvoti svečių kambaryje. Nors namuose vietos buvo daug, Ravena įsirengė pas jį – vienai nakvoti svetimuose namuose buvo truputį nejauku. O išaušus rytui vaikai susiruošė į kelią. Leida pripildė jų kuprines maisto atsargomis.

– Ačiū, – padėkojo Neptūnas, užverdamas tvoros vartelius. – Kada nors vėl susitiksime.

Berniukas pamojavo atsisveikindamas ir galiausiai pasisuko į draugę. Autobusų stotyje jie susiplanavo tikslesnį maršrutą ir pagaliau išvažiavo. Buvo likusi tik viena stotelė, ir Ravena vis labiau nerimo žinodama, kad galbūt visai greitai pamatys savo mamą.