Laikas nesugrįš – liūdniausia, mano metai su juo,
likai lig judantis šešėlis – savastis niūrus ruduo.
Pavasarį gamta atgimsta – tavo sieloje nyki lemtis,
nedžiugina net kylantis daigelis – tolima praeitis.
Ką turi šiandieną – uždarą erdvę, saulės spindulį lange,
švelnų paguodos lašelį – apgaulinga būtis lydi tave.
Gal tokį likimą dovanojo – tūnoti vienatvės tyloje,
gyvenimas koregavo – paliko sunykusią būtį tavyje?
Žaliasis pavasario rūbe, su tavimi lekia ir mano dienos –  
platusis pasaulis pasiekiamas ranka – aklinai užvertos sienos.
Aplinka tuščia erdvė – tu tarsi dūlantis akmuo pakelės,
belieka stebuklo laukti – gal pavargęs pakeleivis prisės.

2022 m. pavasaris