Pasiekė zenitą medunešio dūzgiančios dainos,
Lopšinė svirplių apie vakaro prieblandą cirpia.
Po pėdą, po žingsnį šešėliai į sielą pareina
Be teisės prasmes iš praėjusio laiko išpirkti
Ir audžia, ir siūva pelės pilką dūbą išminčiui,
Kad jis iš atokiai žiūrėtų pro rūką į žvilgantį luomą,
Kad raisto žaltvyklės negundytų klaidžiot ir klysti
Bekramtant ir niekinant darbu užplenomą duoną.
Saldi tu, Būtie, kolei gyvas gyvenimo geismas -
Kaip čežančio lauko gale svirpesiai vakare bemingdytų.
Prašysiu atleisti, paleist, nenuteisti
Tarytum kas duos už maldas medunešio kitą zenitą.