Ravena susirietusi vis dar gulėjo po lova, bet staiga pajuto kažką virpant giliai sąmonėje, tarsi kažkas bandytų su ja susisiekti. Galvoje nuskambėjo baimės kupinas šauksmas.

– Neptūnas! – sukuždėjo ji išsigandusi, bet tuojau pat grįžo į realybę, juk slapstėsi nuo užpuoliko, įsibrovusio į trobelę. Vis dar matė jo batus pro lovos tarpą ir melste meldė, kad tik jos nepastebėtų.

Bet netrukus žmogus atsitraukė ir mergaitė išgirdo užtrenkiamas duris. Dar kurį laiką gulėjo po lova, norėdama įsitikinti, kad vyriškio nėra, o po to atsargiai, vis dar saugodamasi, kad nesukeltų nė garselio, išlindo. Ši vieta buvo visiškai nesaugi, tikriausiai tą vyrą pasiuntė Tasdaras arba Rodžeris. Kitokio varianto nebuvo, jai teko kuo greičiau sprukti, kol jos iš tikrųjų nesučiupo.

Tyliai pravėrusi laukujes duris, Ravena jau ketino bėgti, bet tiesiai priešais ją išniro tamsus siluetas.

– Štai kur tu! – piktai sušnypštė jis. – Dabar tikrai nuo manęs nepaspruksi!

Ravena pamatė priešais save aštrų durklą ir išsigandusi ėmė slinkti prie tvoros vartelių, vis žvilgčiodama į užpuoliką ir niekaip negalėdama suprasti, kodėl jis žvelgia į ją su tokia panieka. Svarbiausia tai, kad tas vyras jai atrodė kažkur matytas, buvo įsitikinusi, kad teko susidurti su juo anksčiau, bet niekaip negalėjo prisiminti kur.

Bet galvojimui laiko nebuvo, teko kuo greičiau gelbėtis, kad tik jos nesužeistų. Ašmenų ji nebijojo taip, kaip to vyro, pačiai teko tokiais naudotis, ir nors pirmą kartą buvo be galo sunku, Felicija padėjo susitaikyti, kad kartais nėra nieko blogo sužeisti kažką kitą, jei nori išsigelbėti pats. Juk tada ji tik gelbėjo savo draugę, nieko blogo nepadarė.

Deja, savo durklų ji nebeturėjo, tikriausiai Rodžeris juos atėmė tą dieną, kai ją pagrobė. Dabar Ravena turėjo bėgti ir nežiūrėti atgal, tad pasiryžusi šoko per tvorą ir nukūrė per pievą. Šūksmingas balsas nuaidėjo už nugaros ir pasigirdo bėgimas žvyrkeliu. Mergaitė skuodė visu greičiu. Artėjo Krištolo rūmų link. Nors ne, negalėjo taip lengvai atskleisti priešui savo buveinės, tad netrukus pasuko į kairę. Puikiai žinojo, kur turi bėgti, Neptūnas parodė jai slaptą vietą, kurioje galės pasislėpti, jei kas nors nutiks, tereikėjo nukreipti užpuoliko dėmesį arba neleisti jam pasivyti. Bet Ravena nebuvo tokia greita, vyriškis nė kiek neatsiliko, beveik lipo jai ant kulnų. Mergaitė tikėjosi, kad jis nebus toks vikrus, kaip ji, kai teks bėgti per Sidabrinio Sfinkso upės akmenis, juk jai jau buvo tekę eiti tuo keliu daugybę kartų. Gąsdino tik tai, kad vyriškis galbūt panaudos savo galias, nors jei būtų norėjęs, seniai būtų tai padaręs. Bet tuomet ką jis galvoja? Ar neturi gebėjimų? Ir kodėl puola ją žinodamas, kad ji nepaprasta?

Ravena pagaliau perbėgo per pievą ir lengvai kaip plunksnelė ėmė šokinėti per akmenis, juodi plaukai ir balta vasarinė suknelė šmėžavo saulės šviesoje, ji nė neatsigręžė pažiūrėti tol, kol nepasiekė kranto. Užpuolikas dar nebuvo perėjęs nė pusės upės, tad tuo pasinaudojusi mergaitė nuskuodė nedidelio kalnelio, ant kurio stovėjo storas išsišakojęs medis, link. Vienoje jo pusėje, už tankiai suaugusių išsiraizgiusių šakų, slėpėsi nedidelė ola. Ravena greitai šmurkštelėjo vidun, o paskui ją ir užpuolikas, bet jis trenkė galvą į olos kraštą ir piktai keikdamasis turėjo atsitraukti.

Anga, kurioje atsidūrė Ravena, buvo gana erdvi, kad ji galėtų lengvai pralįsti, bet staiga vyras sugriebė jai už kojos. Mergaitė pradėjo klykti bei spardytis, ir kadangi jis buvo iki pusės sulindęs į olą, spyrė jam tiesiai į veidą ir vos pajutusi laisvę ėmė keturiomis ropoti gilyn. Ola gerokai išplatėjo bei ėmė leistis žemyn. Ravena galvojo, kad vyras ten jos nepasieks, todėl lindo vis giliau.

Po kurio laiko nustojo ropojusi ir pažvelgė į olos pradžią. Ten šmėžavo to vyro figūra ir ji pasislinko dar giliau, bet nugaros pusėje rankomis neužčiuopė jokio pagrindo ir šlumštelėjo kažkur ant didelės sudžiūvusių lapų krūvos. Atsistojusi ir nusivaliusi dulkes apsidairė, bet nieko nepamatė – šioje keistoje vietoje buvo beprotiškai tamsu. Ji suprato tik viena, kad jie kažkur po žeme, o išgirdusi piktą vyro balsą vėl pažvelgė į olą. Jis jau buvo netoliese ir Ravena ėmė panikuoti, bet supratusi, kad tai nepadės, vėl apsidairė. Ant grindų netoliese mėtėsi stora lazda, tad ją pasigriebusi pasiruošė smogti bet kurią akimirką.

Vos vyras iš olos iškišo galvą, mergaitė užsimojo ir stipriai vožė. Numetusi lazdą, apgraibomis nubėgo tuneliu į priekį, o vyras, sustūgęs labiau iš pykčio, nei iš skausmo, pasileido bėgti paskui, rankoje vis dar laikydamas durklą. Ravena bėgo, kartkartėmis apsigręždama pažiūrėti, o tunelis, atrodė, niekada nesibaigs. Buvo labai tamsu ir mergaitė bijojo, kad gali už ko nors užkliūti ir pargriuvusi susižeisti, bet tokioms mintims laiko nebuvo, nes ant kulnų mynė užpuolikas, kuris net nesivargino būti atsargus.

Netrukus mergaitė pasiekė žemyn vedančius laiptus. Buvo jau truputį šviesiau, nes kažkur iš laiptų aikštelės gilumos sklido blausi šviesa. Nusileidusi žemyn ji atsigręžė ir pamačiusi, kad vyras jau netoliese, nuskubėjo koridoriumi. Jis buvo labai šviesus ir priekyje ji pamatė duris, bet jos buvo užrakintos, tad pasuko kitu koridoriumi. Jame driekėsi ilgas raudonas kilimas, kuris prislopino jos žingsnius.

Priekyje dar vienas posūkis ir dar vienos durys. Ravena pribėgo prie jų ir atidariusi smuko vidun. Buvo tokia išsigandusi, kad vos įstengė kvėpuoti. Eiti nebebuvo kur. Dabar ji pričiupta, tikriausiai tas vyras nugabens ją pas Tasdarą, o gal tą patį padarė ir su Neptūnu, dėl to jis visą naktį pas ją neatėjo. Ji jau girdėjo artėjančius žingsnius, matė nusvyrančią durų rankeną. Šiuo metu galėjo padėti tik galios, kurias nešiojo savyje. Taip, galios, juk vieną kartą jau buvo pavykę jas panaudoti, galbūt pavyktų ir dabar.

Ravena plačiai išskėtė kojas ir ištiesė į priekį rankas, stengdamasi apsimesti, kad nė kiek nebijo. Durys pagaliau atsivėrė ir vyriškis visu ūgiu stovėjo tiesiai priešais ją. Tuo metu Ravena prisiminė, kur anksčiau buvo jį mačiusi, juk tai Oberonas, Rodžerio tėvas! Širdyje truputį palengvėjo, kiek prisiminė, jis neturi galių, išsigelbėti galimybė yra, tereikėjo prasmukti pro duris.

– Pakliuvai į savo pačios spąstus, ar ne? – pasišaipė jis, iš lėto slinkdamas prie mergaitės ir tiesdamas į jos pusę durklą. – Nepabėgsi.

Ravena pasiruošė, ir kai jis žengė dar porą žingsnių arčiau, nėrė jam pro šoną. Tačiau Oberonas buvo vikresnis ir pačiupo jai už rankos. Mergaitė prarado pusiausvyrą ir griuvo ant žemės. Užpuolikas jau lenkėsi prie jos, gindamasi ji užsidengė ranka veidą, bet staiga iš jos pasklidusi juodai violetinė magiška energija apgaubė visą jos kūną kaip skydas.

Oberonas nustebęs atsitraukė, bet netrukus jo veide nušvito šypsena ir mostelėjęs apsiaustu jis išnyko kaip dūmas. Ravena kurį laiką klūpojo ant grindų, mėgindama suprasti, kas čia įvyko, jos krūtinė sunkiai kilnojosi, juk išgyveno vos per plauką. Tik kodėl Oberonas paliko ją iškart po to, kai ji parodė savo galias? Nejaugi išsigando?

Mergaitė sunkiai pakilo ir stengdamasi nurimti paliko slaptąją vietą, kuri jau nebebuvo tokia slapta. Vis dėlto paslėpusi duris šaknimis ji nuskubėjo Krištolo rūmų link, paskubomis nuspaudė žvaigždės formos akmenėlį ir puolė pro vartus.

– Neptūnai! – pašaukė neramiu balsu. – Tu čia?

Perėjusi nedidelį siaurą koridorių ir pagaliau atsidūrusi erdvioje salėje, Ravena apsidairė ir net pakraupo iš siaubo. Draugas gulėjo paslikas ant grindų, jo melsvi marškinėliai buvo permirkę nuo kraujo. Akimirką ji pamanė, kad jis miręs, bet pribėgusi arčiau pamatė virpčiojančius jo akių vokus ir skausmo perkreiptą veidą.

– Neptūnai, kas atsitiko? – atsiklaupdama prie jo paklausė mergaitė. – Kas tave taip sužeidė?

Berniukas iš lėto pramerkė akis ir pažvelgęs į ją vos matomai šyptelėjo, nenorėdamas jos per daug jaudinti.

– Markas, – sunkiai išspaudė, palengva kildamas nuo grindų.

– Bet kodėl? – Ravena stengėsi sulaikyti draugą, kad jis nepargriūtų. – Kaip?

– Tikriausiai Rodžeris davė jam Krištolo rūmų raktą. Jau seniai įtariau, kad jį turi.

– Štai kodėl tos slaptos durys kartais būna atrakintos, – užbaigė Ravena, bet skubiai atitokusi užspaudė rankomis kraujuojančią žaizdą. – Geriau dabar nekalbėk, tau reikia pagalbos. Eikime į kambarį, padėsiu susitvarkyti.

Neptūnas linktelėjo. Atsargiai, nenorėdama užgauti, mergaitė permetė jo ranką sau per petį ir iš lėto ėmė jį kelti. Berniuko keliai sunkiai išsitiesė, bet šiaip ne taip, padedamas draugės, jis pradėjo eiti tolyn. Stengdamasi jo labai nevarginti, Ravena nuvedė jį į artimiausią rūmų kambarį ir pasodino ant lovos.

– Palauk manęs čia, tuoj atnešiu vandens.

– Ten kažkur turi būti tvarsčiai ir vaistai, – parodė jis į duris, vedančias į vonios kambarį.

– Gerai, – linktelėjo ji. – Aš greitai, pakentėk.

Ir nubėgo atnešti tai, ko jis prašė. Neptūnas ramiai žvelgė į nedidelę baltą figūrėlę, pranykstančią už durų. Po kelių minučių ji grįžo ir negrabiai pastatė ant stalelio dubenį su vandeniu.

– Nusirenk marškinius, išvalysiu tau žaizdą.

– Nereikia, Ravena, pats susitvarkysiu, tikrai, – bandė įtikinti draugas.

– Išvalysi žaizdą nugaroje? – suraukė antakius ji. – Duok man, bus daug greičiau.

– Na gerai, – pasidavė jis ir prasegęs marškinius pasisuko šonu, kad Ravenai būtų lengviau prieiti.

Toji labai atsargiai prisėdo ant lovos krašto, panardino medžiagos skiautelę į dubenį, o po to uždėjo ją ant žaizdos. Neptūnas vos matomai suvirpėjo.

– Nekreipk dėmesio į mane ir tęsk, – pro sukąstus dantis ištarė jis.

Mergaitė žinojo, kad jam siaubingai skauda ir kad jis stengiasi susilaikyti nerėkęs, bet privalėjo pabaigti tai, ką pradėjo. Stengdamasi kuo švelniau, ji valė nuo nugaros sukrešėjusį kraują. Žaizda jau nebekraujavo, bet ji aiškiai galėjo pasakyti, kad dūris gilus, ir jai pagailo draugo. Kaipgi Markas galėjo taip žiauriai pasielgti?

Pabaigusi valyti žaizdą, Ravena ėmė tepti ją gydomuoju tepalu. Neptūnas juto jos švelnių rankų judesius ir netrukus jo įsitempęs kūnas atsipalaidavo.

– Ačiū, tu labai paslaugi, – padėkojo jis.

Ravena nusuko žvilgsnį į kitą pusę ir nuraudo.

– O kodėl Markas taip pasielgė? – galiausiai paklausė ji. – Ką jis sakė?

– Na... – Neptūnas kiek delsė, jo veidas atrodė be galo susirūpinęs. – Markas norėjo sužinoti, kur tu, bet aš jam, žinoma, nepasakiau.

– Suprantu. Rodžeris manęs nekenčia už tai, ką jam padariau, todėl ir pasiuntė savo brolį... – mergaitė nudelbė žvilgsnį į grindis. – Tai aš kalta, kad tu dabar sužeistas.

– Nekalbėk taip, Ravena, tu tikrai dėl to nekalta, Rodžeris pats kaltas, kad tave pagrobė, o aš kaip draugas privalėjau padėti.

– Žinau, bet vis tiek... – nusiminė mergaitė. – Be to, aš tau kai ko nepasakiau.

– Ko? – sukruto Neptūnas.

Ravena minutėlę tylėjo. Bintas sustingo jos rankose.

– Prieš man ateinant čia... mane užpuolė, – pradėjo ji ir pagaliau ėmė vynioti bintą aplink draugo petį. – Man pavyko išsisukti, bet buvau priversta išduoti tavo slaptą vietą urve. Atleisk, bandžiau pabėgti, bet jis nepaliko manęs ramybėje.

– Urvas nesvarbu, svarbiausia, kad tu gyva.

– Taip, bet aš žinau, kas tas užpuolikas, žinau jo vardą. Dar tada, kai buvau mažesnė ir nieko nežinojau apie Ypatingųjų pasaulį, jis užeidavo pas mus į namus.

– Tikrai? Kas jis toks?

– Oberonas, Rodžerio tėvas. Manai, kad tai sutapimas?

– Tikriausiai ne. Rodžeris bando tave sumedžioti, bet netrukus leisimės į kelią ir jam bus kur kas sunkiau susekti mūsų pėdas.

– Tikrai nori keliauti taip anksti? Ar nebūtų geriau pirmiau atgauti jėgas?

– Nesijaudink dėl manęs, ir taip per ilgai užtrukome, negalime daugiau delsti.

– O kas, jeigu paimčiau iš Rodžerio raktus, kad jis negalėtų čia patekti? – netikėtai pasiūlė Ravena. – Juk gyvenome vienuose namuose, žinau, kur jis laiko visus savo daiktus. O ir nusigauti iki ten nebūtų sunku, galėčiau praeiti pro slaptą tunelį nepastebėta.

– Geriau nerizikuok, neturėdamas rakto Rodžeris praeitų pro vartus kitokiais būdais. Beje, ar nesakiau, kad jis susidėjo su tavo tėvu?

– Su... Tasdaru? – nejučia sukuždėjo jo vardą Ravena, baigdama vynioti paskutinį binto sluoksnį.

– Taip. Tai tik įrodo, kad privalai saugotis jo kur kas labiau, nes Tasdaras suteikė jam naujų galių, – pasisukdamas į ją paaiškino berniukas.

– Aš jau žinau, koks jis gali būti pavojingas, – atsiduso mergaitė, vogčiomis žiūrėdama į draugą, bet pastebėjusi tyrinėjantį jo žvilgsnį greitai nusuko akis ir sumirksėjusi pažvelgė kažkur į sieną.

Neptūnas nieko nesakęs pakilo, pravėrė spintos duris ir minutėlę pasirausęs joje ištraukė naujus marškinius. Kol rengėsi, Ravena tylėdama tvarkė stalą.

– Ką gi, mums jau metas. Bet prieš tai šį tą tau duosiu, – po valandėlės prakalbo jis ir dar kartą įniko į spintą, joje kažko ieškodamas. – Štai, turėtų tikti, apsivilk.

Neptūnas mestelėjo į Ravenos pusę kažkokį nedidelį drabužį. Mergaitė ištiesė jį sau prieš veidą ir net aiktelėjo iš nuostabos.

– Nereikėjo, Neptūnai, – akimis dėkojo ji. – Tas švarkelis tikrai labai gražus, iš kur jį gavai?

– Nupirkau. Tik smulkmena, – nuraudo jis. – Na, pasiskubinkime, turime suspėti iki stotelės. Dėl maisto gali nesijaudinti, kol buvai tame namelyje, sukroviau visas mūsų kuprines.

– Gerai, tada eikime, – sutiko ji.

Pasiruošę ir įsitikinę, kad viską pasiėmė, vaikai pagaliau išėjo į kiemą. Oras buvo kiek atvėsęs, bet aplinkui vis dar kvepėjo vasarinėmis gėlėmis. Neptūnas atsargiai padėjo kuprinę ant takelio ir susiėmęs už peties užrakino duris. Akmeniniai vartai užsidarė, paslėpdami Krištolo rūmų vidų, bet jis susimąstęs minutėlę žiūrėjo į tą pusę. Nuojauta kuždėjo kažką negero.

– Ar tau viskas gerai? – susirūpinusi paklausė Ravena.

– Nekreipk į mane dėmesio, – ramino ją draugas. – Keliaukime, turime nedaug laiko.

Ir jie nuėjo žvyrkelio, vedančio į autobusų stotį, link.

– Žinai, – po kurio laiko nedrąsiai pratarė Ravena, – man pasirodė labai keista...

– Kas? – susidomėjęs stabtelėjo berniukas.

– Kai tave sužeidė, aš kažką pajutau ir išgirdau, lyg mane kviestum.

– Nes kviečiau tave telepatiškai, – patyliukais nusijuokė jis.

– Telepatiškai? Ką tai reiškia?

– Tai gebėjimas mintimis susikalbėti su kitu žmogumi.

– Ar aš irgi taip moku?

– Nežinau, galbūt. Kas žino, ką dar sugebi, juk esi pusiau demonė.

Bekalbėdami vaikai pasiekė stotelę ir atsisėdo ant suoliuko pailsėti. Netrukus atvažiavo autobusas. Neptūnas sunkiai pakilo.

– Eikime, – paragino, dešine ranka prilaikydamas sužeistą petį.

– Ar tau tikrai viskas gerai? – vis nerimo mergaitė.

– Nesijaudink, praeis, – skausmingai šyptelėjo jis, traukdamas iš kišenės pinigus, kad galėtų susimokėti už kelionę.

Bet Ravenai nepalengvėjo, jis atrodė prastokai, veidas buvo išblyškęs kaip popierius. Be to, ji nežinojo, kaip jam pasakyti, ką šiandien padarė prie Oberono. Galvodama apie tai įsitaisė autobuso gale ir nusiėmusi nuo kaklo grandinėlę įdėmiai ją apžiūrėjo.

– Kas čia? – palinko į priekį berniukas.

– Dovana nuo Felicijos, – paaiškino Ravena, glausdama grandinėlę sau prie krūtinės. – Gavau ją dar prieš išsiskiriant mūsų keliams.

– Tikriausiai ta Felicija tau labai svarbi.

– Taip... Ji buvo mano geriausia draugė... – nejučia nutęsė ji. – Geriausia po tavęs, žinoma, bet vis tiek jaučiu kaltę, kad per mane ji pakliuvo į pavojų. Jei nebūtume susitikusios, tikriausiai ji vis dar būtų gyva.

– Nekaltink savęs dėl visko, kas atsitinka, Ravena. Tu nekalta, kad viskas pakrypo būtent taip.

– Žinau, man tik liūdna, kad buvau šalia, bet nieko nesugebėjau padaryti. Lygiai taip pat, kaip tą dieną, kai tas vyras tave pagrobė.

– Aš juk sakiau, kad viskas gerai, negalvok apie tai.

Ravena linktelėjo ir nežinodama, ką pasakyti, pažvelgė pro langą. Visą laiką, kol jie važiavo, nė vienas nepratarė nė žodžio. Vėliau jiems teko perlipti į kitą autobusą, bet buvo dar beveik valanda iki jo atvykimo, tad vaikai nusprendė prasiblaškyti ir pasivaikščioti.

– Palauk, gal galime užeiti čia? – staiga paklausė Ravena, rodydama į nedidelę sendaikčių parduotuvėlę.

– O ką ten veiksi? – nustebo Neptūnas.

– Prašau, užeikime, nieko blogo nenutiks, ar ne?

– Gerai, – gūžtelėjo pečiais jis.

Mergaitė apsidžiaugusi pribėgo prie durų, draugas priėjo daug lėčiau, ir vos tik ji pravėrė duris, į juos padvelkė šviežiai rinktų žolelių kvapas. Parduotuvėlė buvo jauki, apšviesta gelsvos žvakių šviesos, sienos iškabintos spalvotais kilimais ir įvairiais senoviniais paveikslais. Tačiau Raveną domino ne tai, ji iškart puolė prie prekystalių, apžiūrinėdama ant jų sudėliotus daiktus. Neptūnas spėliojo, ko jai čia prireikė, juk akivaizdžiai matė, kad neatėjo čia be priežasties.

– Prašom, vaikučiai, ko norėtumėte? – mandagiai kreipėsi į juos pardavėja, pasidėjusi prie savęs garuojantį arbatos puodelį.

– Nieko, mes tik apžiūrinėjame, – nusišypsojo Neptūnas, stebėdamas, kaip draugė akimis ryja kiekvieną parduotuvės brangenybę. Jų čia buvo visokių: nuo senovinių knygų storais odiniais viršeliais, iki blizgančių amuletų, molinių vazų, įvairių gydančių žolelių ir eliksyrų.

– Ši vieta man primena Krištolo rūmus, – tarė Ravena.

– Taip, – pritardamas linktelėjo berniukas ir žengė prie pardavėjos. – Nors ne, palaukite, vis dėlto šį tą nusipirksiu. Gal turite kokių nors žolelių, malšinančių skausmą? Susižeidžiau petį, labai skauda.

– Palauk, berniuk, tuoj pažiūrėsiu, – moteriškė pasilenkė prie stalčių ir ėmė tikrinti vieną po kito, paskui atsitiesė, rankose laikydama nedidelį maišelį. – Taip, turiu štai šių žolelių. Išsivirk jas kaip arbatą ir gerk tris kartus per dieną, skausmai iškart dings.

– Ačiū, – skubiai padėkojo Neptūnas, dėdamas ant stalo maišelį auksinių. – Grąžą galite pasilikti.

– Palaukite! – staiga iš kito parduotuvės galo atsiliepė Ravena. – Aš irgi noriu šį tą nusipirkti!

Ji kažką paėmė nuo prekystalio ir atnešė prie pardavėjos. Pastebėjęs, kas tai, Neptūnas net išsižiojo iš nuostabos. Durklas? Kam gi Ravenai reikalingas durklas?

– O gal kartais turite dar tokių? – paklausė ji.

– Žinoma, turiu keletą egzempliorių, – linkčiojo pardavėja.

– Tuomet gal dar turite dėklų su dirželiais, kad galėčiau juos prisitvirtinti?

– Taip, turiu viską, ko tau reikia.

– Puiku. O kiek kainuoja?

– Nesijaudink dėl kainos, tavo draugas davė daugiau nei reikia.

Apsipirkę ir susidėję daiktus į kuprines, vaikai išėjo iš parduotuvės ir iš lėto patraukė atgal, stotelės link.

– Kokia maloni moteriškė, ar ne? – šypsojosi Neptūnas.

– Taip, – pritarė Ravena. – Bet ar tiki, kad tave išgydys kažkokios žolelės?

– Ne, bet tu irgi vis dar sužeista, tad pabandyti verta.

– Tuomet kodėl pakišai jai tiek daug auksinių?

– Juk aš turtingas, o kitiems kažkaip reikia užsidirbti, – jis patapšnojo sau per kišenę ir nusijuokė, bet greitai jo veidas surimtėjo. – Bet svarbiausia dabar ne tai, man labai įdomu, kam tu pirkai tuos durklus. Žinau, kad reikės apsiginti nuo Tasdaro ir panašiai, bet ar būtina tokiu būdu?

– Bijai, kad nemokėsiu jais naudotis?

– Ne, ne tai, tiesiog keista tave matyti su ginklais.

– Nuo šiol teks priprasti, – Ravena stipriai sugniaužė rankose laikomus durklus. – Išmokau jais naudotis, kai buvome atskirti vienas nuo kito, mane išmokė Felicija. Aš pati jos paprašiau, nes nenorėjau būti silpna, bet to neužteko, kad ją išgelbėčiau.

Neptūnas nusiminęs tylėjo, nenorėdamas jos liūdinti klausimais. Visuomet taip buvo – jei draugė liūdėdavo, liūdėdavo ir jis. Niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl taip nutikdavo, galbūt dėl to, kad jie tapo labai artimi vienas kitam.

Pagaliau pasiekę stotį, jie prisėdo ant suoliuko. Buvo likę dar penkiolika minučių iki autobuso.

– Gali juos man parodyti? – paklausė Neptūnas.

– Žinoma, imk, – Ravena padavė jam durklus, ir kol jis apžiūrinėjo, nusprendė prisitvirtinti prie šlaunų dėklus. Kaip ir sakė Felicija, nebuvo patogu laikyti juos po suknelės skvernais, bet kitaip dabar ji negalėjo.

Cakt, cakt, ir paskutinės sagtelės pagaliau buvo užsegtos. Mergaitė pakėlė akis į berniuką, vis dar spoksantį į durklus. Jie buvo su auksinėmis rankenomis, kaip ir senieji, kuriuos gavo iš Felicijos, tik šie turėjo mažiau rašmenų, o viduryje rankenų blizgėjo po mėlyną apvalų deimančiuką. Ravena negalėjo pasakyti, ar jie tikri, bet jai nerūpėjo.

– Puikūs ašmenys, – tarė Neptūnas, grąžindamas jai ginklus. – Reikės pas tą moterį užsukti dažniau.

Netrukus autobusas atvažiavo. Ravena paslėpė durklus ir vaikai pakilo.