Nuplovė lietus ir nupūtė vėjai iš kiemo saldinį liepų žydėjimą,
Apglėbti, aprėpti bandei, bet tuščias glėbys - pagaut, sulaikyt negalėjai.
Tik sąla, svaigina kažkoks graudulys atminty, jog viskas vienintelį kartą
Ir kupiną sielą, atrodo, turi, bet negebi tinamo žodžio ištarti.
Nes žodžiai, deja, tik paviršiaus kieti kevalai - esmės gyvuonies nepradėjus pabodo ieškoti.
Nektaras? O taip. Lašą šykštų ranka palei akį valai.
Per kiemą takus štai baigia žolynai lyg tvarstis užkloti.
Žinojimas guodė tarytum malda kažkada,jog dyla ruduo ir ledas upeliais nukliokia.
Kaip alpiai suvoki, jog tirpsta tavy VISADA ir didėja gaižus NIEKADA.
Užmiršk, kaip geisti, svajoti. Išmoki zenito nektarą sapnuoti.