Švendrynuos vakaro gaisai į sapną įviliojo vėją,
Tik atspindžiai beaistriai kažin ką meluoja.
Papilkus prieblanda gilėja ir tirštėja.
Diena kaip išnara, supančiojanti kojas.
Ėjai, trepsėjai, nors kas žingsnis – švinas
Ir nežinia, ko Dievo beprašyti?
Sparnus kad duotų? Aplipdytų žvynais?
O gal kad bristumi be sopesio į rytą tarsi kitas?
Jau miega vėjas. Ko gi mintys drumsčias?
Bijai nakties? Kažin, sulauksi ryto?
Pasieki dangų išmintim – ne kumščiais.
Rasa ant veido. Kaukės nenukrito.