Mano mintys – elektromagnetiniai impulsai
pasiutusiai lakstantys neuronų greitkeliais po smegeninę.
Mano mintys elektrokonvulsiniais dažniais krečia mano smegenis
ir keičia visą šios visatos suvokimą
Realybė yra tik tai ką šiandien užrašysi tuščiame popieriaus lape

Dieviškoji kūrybos kibirkštis pirmus tuzinus kartų gali supleškinti net ir tvirčiausiai suręstus sąmonės rūmus
tik tuzinus kartų nesėkmingai pamilus kitus
gali pradėti mokintis pamilti save
tūkstantį kartų apsvarstęs susinaikinimą
gali nuspręsti kad padarytum per didelę paslaugą visam tuščiam
regis piktdžiugiškai besišypsančiam pasauliui
O galimybę kažką nuveikti turime tik vieną

Kiekvienas gauname gyvenimo dovaną.
Dovaną kuri yra beprotiškai didelė ir beprotiškai brangi.
Bet mes jos visiškai nevertiname.
Dažnai ją paliekam net neišpakavę iš dėžės
nukišam kur nors ant spintos dūlėti
iki sekančio generalinio buto valymo.
Neretas ją dar ir užpila degiais skysčiais
rūko žaliais dūmais
beria magiškais indėnų milteliais
ar šiaip viską naikinančia chemija
kurios nenusipelno net skruzdės ryjančios sodo gėrybes
Dažnai neįsisamoninam kad visos mūsų svajonės,
visi planai, visi tikslai,
gali būti įgyvendinti tik dabar.
Tol, kol mes tą dovaną turime,
tol kol mes turime Laiko

O daug kas laiko nebeturi,
visiškai neturi laiko niekam,
net sau pačiam.
Bet jei šios eilutės ir ne apie tave, perdaug neapsidžiauk
tau dar teks suvaidinti poetą, Jogą, menininką, artistą, mesijų,
belzebubą, neurasteniką, apšviestąjį krišnamurtį, sidhartą, gatvės valkatą,
Lao dzė ar šiaip kokį viduramžių trubadūrą su penkiastyge citra rankose,
tam, kad galiausiai suprastum absoliučiai viską
kuo Tu Neesi.

Galvoje žalia žalia žalia
ošia Labanoro giria
kvepia pievos, šakelės, sąmanos,
ramiai tyvuliuoja vasaros ežerai
vandens paviršiuje supasi laiko išvargintas kūnas
kosminis laivelis