Vis dar zenitas supasi žieduos
Ir visos juslės būtimi dar kliedi.
Net odos poros, rodos, prasižios
Giedot gyvenimą, tikėti ir mylėti.
Naivume šventas, gal nėra mirties?
Kai kraujas ulba, protas neatsako.
Nors amžinybę norisi žiūrėt,
Kaip gėlės garbina kiekvieno vabzdžio taką,
Kaip susilieja spalvos grauduly,
Kaip viskas klesti, kupa, mirga marga,
Kada ištarti rišliai negali
Godotą vardą, tiktai vieną vardą,
Nes jis užstringa tavo gomury,
Nebeištarsi - rėksi ar kuždėsi.
Sunku suprast, jog Rojuje esi,
Nes jausmas toks, jog pats gebi žydėti.