Neptūnas juto vis stipresnę Ravenos energiją ir džiaugėsi, kad draugė jau visai netoli. Jis net stebėjosi, kad maždaug per mėnesį ji beveik pasiekė tikslą, nors jam pačiam prireikė tik dviejų dienų. Bet Ravena keliavo pėsčiomis ir tikriausiai pirmą kartą tai darė visiškai viena.

Berniukas visą laiką jojo taku per mišką, kuris, atrodė, niekada nesibaigs, o dabar jis brido tik dar giliau į tankmę, kur ir vedė Ravenos energija, bet tuo metu pamatė kažkokį šešėlį, prabėgantį tarp medžių, ir sustabdęs žirgą nušoko žemėn. Jis nebuvo tikras, ar kažkas sekė jį, ar Raveną, bet išsitraukęs kalaviją nusliūkino tolyn.

Staiga pajuto šalia savęs žmogų, išsigandęs apsisuko ir instinktyviai pakėlė rankoje laikomą kalaviją. Priešininko peilis nuslydo jo ašmenimis ir įsmigo į žemę. Neptūno kaklą sugniaužė galingi gniaužtai ir jis dribo ant žemės. Iš rankų iškrito ginklas ir berniukas beviltiškai bandė atpalaiduoti gerklę suspaudusius kumščius. Ėmė trūkti oro, akys apsiblausė, jėgos tartum apleido visą kūną.

Akimirką Neptūnui pasirodė, jog dabar tikrai mirs, bet laisvąja ranka užčiuopęs akmenį iš visų jėgų vožė juo užpuolikui, o gniaužtams atsileidus persivertė ant nugaros ir nuspyrė jį šalin. Jie pakilo nuo žemės vienu metu. Tik tada Neptūnas pamatė, kad vaikinas vos keliais metais vyresnis už jį.

– Ko čia slampinėji? – piktai paklausė jis.

– O kodėl tu mane persekioji? – neatlyžo Neptūnas.

– Čia privati teritorija. Jeigu pasiklydai, išėjimas ten, – parodė į tą pusę, iš kurios berniukas ką tik atėjo.

Neptūnas jau sukosi į kitą pusę, bet staiga švystelėjo kalaviju ir kirto jaunuoliui per kojas. Tas dejuodamas susmuko ant žemės.

– Kam tu slepi Raveną? – piktai paklausė ir pasilenkęs ištiesė priešais veidą aštrius ašmenis. – Žinau, kad ji čia, jaučiu jos energiją. Jeigu nepasakysi, nukentėsi labiau.

Vaikinas minutėlę spoksojo į kalaviją. Net ir su peiliu galėjo padaryti priešininkui daug žalos, bet negalėjo pajudinti kojų ir pabėgti.

– Tai padariau ne aš, o Rodžeris, – galiausiai prakalbo. – Jis bando išgauti iš jos kažkokią informaciją.

– Rodžeris? – kilstelėjo antakius Neptūnas. – Kokią informaciją?

– Nežinau, tai ne mano reikalas, aš jam tik padedu.

– Kiek jūsų yra?

– Tik keturiese, Rodžeris su savo broliu, aš ir dar viena moteris.

Berniukas apsisuko ir nuėjo, vis dar rankose laikydamas ginklą. Pasiekęs seną medinį namelį pasislėpė už krūmų ir pabandė ką nors įžiūrėti kieme, bet aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Neptūnas žinojo, kad jam niekada nepavyks įveikti Rodžerio ir išvaduoti Ravenos, tad kurį laiką tupėjo ir kūrė planą. Geriausia būtų išsiversti be kovos ir išvesti Raveną paslapčia, kaip darė Gordonas ir Lina vaduodami jį, bet pirmiausia reikėjo ją rasti ir laukti, kol Rodžeris su savo pakalikais praras budrumą ar paliks ją vieną.

Berniukas stengėsi pajusti Rodžerio energiją, bet nepavyko, tikriausiai ją maskavo taip pat gerai, kaip ir jis pats. Šyptelėjęs Neptūnas ėmė slinkti arčiau namo, vis slėpdamasis už medžių ir krūmų. Pagaliau pasiekė tvorą ir įsitikinęs, kad pro langus niekam nepavyks pamatyti, vikriai peršoko į kitą pusę ir prigludo prie sienos. Tada ėmė slinkti į kitą pusę, kur turėtų būti paradinės durys. Staiga išgirdo balsus.

– Kodėl negali apie tai pasikalbėti su pačia Lina?

– Manai, kad ji man pasakys? Kur kas lengviau bus manipuliuoti Ravena, o ne ja.

– Mergaitė taip pat nesako, be to, mes negalime jos ilgai laikyti, bet kada gali sužinoti Tasdaras. Tu ir taip daug kartų nepaklusai, šįkart jis tavęs nepasigailėtų.

– Pabandyti verta, mes dar turime laiko.

Akimirką truko tyla.

– Po šimts, kur Edenas? Liepiau jam tik patikrinti, ar aplinkui švaru.

Neptūnas įsitempė. Vienas iš vyrų tikrai buvo Rodžeris, o kitas tikriausiai jo brolis. Tas, apie kurį jie kalbėjo, gulėjo miške su sužeistomis kojomis, tačiau berniukas suko galvą, kur galėtų būti moteris, kurią jis minėjo. Gal viduje prie Ravenos? Viena buvo aišku, kad jis turėjo paskubėti, kol jie nesurado savo bendražygio.

Pasigirdo užveriamos durys. Neptūnas pribėgo prie jų ir truputį palaukęs vos vos pravėrė. Koridoriuje buvo tuščia, balsai girdėjosi tik kambaryje. Jis lėtai žengė į vidų ir pritūpęs, slėpdamasis už baldų, priartėjo prie kitų, kairėje esančių durų. Jos buvo plačiai atlapotos, tad galėjo viską aiškiai matyti. Kambario viduryje, prie kėdės pririšta sėdėjo Ravena, o vyrai buvo pasilenkę prie jos, berniukas matė tik jų nugaras. Mergaitės drabužiai buvo kruvini, ji sėdėjo užsimerkusi, paskui, lyg būtų pajutusi, atsimerkė ir apstulbusi pažvelgė tiesiai į jį, bet tuoj supratusi, kad pagrobėjai gali rasti Neptūną, nusuko akis.

Rodžeris tuo metu pakilo.

– Gerai, paruošiu jai karstą, o tu rask Edeną.

– O kur Gertrūda?

– Pasiunčiau į Tamsos tvirtovę, kad užlaikytų Tasdarą. Prisimeni, jis norėjo, kad ji jam tarnautų, kol jie tai aptars, Tasdaras nematys, ką veikia jo dukra.

Markas irgi pakilo. Kol jie dar neišėjo, Neptūnas užbėgo laiptais į antrą aukštą ir pritūpė šalia turėklų. Iš ten jis gerai matė paradines duris ir sulaikęs kvėpavimą laukė. Širdis taip stipriai daužėsi, kad atrodė, jog išduos jo slėptuvę. Karstas? Kodėl jie paminėjo karstą? Ar planavo nužudyti ir palaidoti Raveną miške? Bet ne, juk pats Rodžeris sakė, kad Tasdaras negali žinoti apie jos pagrobimą, vadinasi, nužudyti jos taip pat nerizikuos.

Bet nebuvo kada galvoti, durys pagaliau užsitrenkė. Neptūnas nedelsdamas nubėgo laiptais ir puolė į kambarį, kuriame buvo Ravena.

– Neptūnai! – pamačiusi draugą džiaugsmingai riktelėjo ji. – Kaip čia patekai?

– Vėliau, dabar turime dingti iš čia, – sukuždėjo jis ir drebančiomis iš jaudulio rankomis ėmė laisvinti ją iš virvių. – Jie gali grįžti bet kurią akimirką.

Pabaigęs laisvinti rankas, jis ėmėsi liemens ir kojų. Netrukus mergaitė buvo laisva.

– Ar gali eiti pati? Saugiau būtų lipti pro langą, toje pusėje palikau savo žirgą.

Ravena linktelėjo. Berniukas padėjo jai atsistoti ir jau buvo bevedantis prie lango, bet staiga sukilo stipri vėjo banga ir vaikai vienu metu, kaip kokie medžiai, suvirto ant grindų.

– Pričiupau žiurkę spąstuose. Taip ir žinojau, kad čia tu.

Nors svaigo galva, Neptūnas pakėlė akis ir išvydo tarpduryje Rodžerį. Jis stovėjo ištiesęs į priekį ranką, su švytinčiomis akimis ir plačiausia šypsena veide. Truputį toliau už jo stovėjo ir Markas.

– Paleisk Raveną, – sunkiai kildamas sušnypštė Neptūnas.

– Tik tada, kai tave užmušiu.

Jis puolė artyn užsimodamas durklu, bet Neptūnas atrėmė kirtį kalaviju ir tuoj pat atšoko, išvengdamas antrojo. Markas pripuolė prie berniuko, trenkė jam per veidą, o kai jis nugriuvo, prispaudė prie grindų ir užlaužė ranką.

– Matai? Tu manęs vieno nesugebi įveikti, kaip susidorosi su dviem? – pasišaipė Rodžeris ir spyrė jam į šoną.

Ravena tuo metu vis dar gulėjo ant grindų ir pasibaisėjusi žiūrėjo į tai, kas vyksta. Pirmą kartą jai teko matyti, kaip Neptūnas naudojasi kalaviju, bet kad ir koks jis atrodė stiprus ir nenugalimas, vis tiek pralaimėjo Rodžeriui. Tai atrodė neįtikėtina ir tuo pačiu skaudu. Mergaitė pyko ant jo, kad buvo toks blogas, kad mušė jos draugą ir padegė vasarnamį. Jeigu ne jis, dabar jos su Felicija jau būtų pasiekusios Nebūties pasaulio vartus. Ji nekentė Rodžerio už tai, kad niekada jos nemylėjo ir už viską viską, ko dar nepadarė, bet ketina padaryti. Pykčio kamuolys kažkur po krūtine vis augo ir stiprėjo. Ravena netgi galėjo tai jausti ir jai atrodė, kad šiuo metu ji stipriausia pasaulyje.

Iš lėto pakilo. Rodžeris nustebęs pažvelgė į ją ir jo akys išsiplėtė iš siaubo. Iš grindų, ten kur stovėjo Ravena, kilo vėjas. Kas sekundę jis stiprėjo, aplinkui vartydamas daiktus ir spirale kildamas aukštyn. Mergaitė stovėjo tvirtai, su išsiskleidusiais kaip vėduoklė plaukais ir raudonai žibančiomis akimis.

– Ravena! – Neptūnas ištrūko iš Marko gniaužtų ir bandė prieiti, bet stipri vėjo banga nubloškė jį tolyn. Apvirtęs kūliais berniukas trenkėsi į sieną ir prarado sąmonę.

Rodžeris ir Markas stovėjo atokiau, bet sustabdyti jos nedrįso. Netrukus pradėjo drebėti žemė, o medinis namelis griūti, netvirtos lentos iš antro aukšto krito žemyn, bet nė viena jų Ravenos nepalietė, nes ji buvo sūkurio centre. Ir trokšte troško atkeršyti. Dar niekada nejuto nieko stipresnio, tik tas vienintelis troškimas užnuodijo jai protą, o po akimirkos ji ištiesė į priekį ranką.

Rodžerio kūną užplūdo kažkokia nepaaiškinama jėga, tarsi kažkas spaustų jį iš vidaus, mėgintų sutraiškyti. Pasijuto sviedžiamas stiprios bangos ir rėkdamas atsitrenkė į sieną taip, kad net sutraškėjo kaulai. Būtų taip ir likęs gulėti, bet ta pati nematoma jėga, kuri sviedė jį į sieną, apgaubė visą jo kūną ir privertė jį pakilti. Rodžeris nevaldė savo kūno, jį tarsi kokią marionetę už virvučių tampė Ravena, jis priešinosi ir bandė ištrūkti, bet viskas buvo veltui, tad pasidavė skausmui ir jo keliai netrukus palietė žemę. Jis sunkiai pakėlė galvą, akyse buvo aptemę. Priešais stovinti siaubūnė atrodė tarsi išblukusi, bet vaizdas po truputį išryškėjo, ir to, ką jis matė... to jis niekada negalės užmiršti. Ji stovėjo žvelgdama į jį raudonomis, pykčio perpildytomis akimis, ir jau nebebuvo panaši į žmogų, veikiau į demoną. Vyras pabandė ištiesti ranką, tikėdamasis, kad pavyks smogti, bet jo kūnas nevališkai palinko į priekį, o ranka prisiplojo prie žemės. Ta nepaaiškinama jėga iš lėto spaudė ir suko raumenis, traiškė kaulus, tačiau jis neturėjo nei jėgų, nei valios rėkti.

Ravena žengė iš sūkurio. Su kiekvienu žingsniu jai iš po pėdų kilo raudonai mėlyna ugnis. Ji taip ir būtų ėjusi, nužudžiusi Rodžerį, sutraiškiusi jį tarp pirštų ir pavertusi dulkėmis, tikrai troško tai padaryti, bet tada žvilgsnis nukrypo į gulintį ant grindų Neptūną ir instinktai atsisakė veikti. Kaipgi ji gali žudyti? Kažką skaudinti vien dėl to, kad kažkas skaudina ją? Raudona liepsna akyse išblėso, rankos atsileido, keliai sulinko. Besisukantis verpetas pamažu aprimo, bet mergaitė to nematė, spoksodama į leisgyvį Rodžerį. Jau tiesė ranką, norėdama jam padėti, bet staiga jis smogė. Ravena krito.

Neptūnas pabudo tik po kelių valandų, kai viskas jau buvo pasibaigę. Pasiglostęs skaudamą galvą iš lėto pakilo ir apsidairė. Ravena gulėjo toje pačioje vietoje, kurioje buvo sukėlusi sūkurį, o Rodžeris ir Markas – prie sienos, tarp daugybės nuolaužų. Nustebęs jis kurį laiką bandė suprasti, kaip visa tai įvyko, paskui priėjo prie mergaitės ir ėmė ją žadinti. Tačiau ji nepabudo. Neptūnas turėjo kuo greičiau iš čia nešdintis, tad išnešė ją pro duris. Pasiekęs Bastūną pirmiausia užkėlė draugę, paskui užsėdo pats, o paragintas žirgas visu greičiu nuskuodė tolyn.