Febas gyveno į rytus nuo Žvejų kaimelio, Arachrato miestelyje, tame pačiame, kur buvo Senieji Atakanos požemiai. Tai sužinojęs Neptūnas jau penktą ryto sėdo į autobusą ir išvažiavo, kadangi vis dar nemokėjo tinkamai teleportuotis. O po poros valandų jau buvo mieste, teliko rasti reikiamą namą. Kol tai padarė, užtruko dar kokią valandą.

Namas stovėjo atokioje vietoje, apsuptas baltos tvoros, aplinkui buvo vien medžiai. Paėjėjęs takeliu berniukas sulėtino tempą, lyg vogčiomis prislinko prie medžio ir pažvelgė į kiemą. Tuo metu jo veide nušvito plati šypsena. Už namo buvo matyti nedidelės arklidės, o tai reiškė, kad Febas nepardavė savo žirgų. Vienas jų buvo Bastūnas, mustangas, kurį Neptūnas prisijaukino, kai dar nebuvo pabėgęs nuo globėjų.

Nenorėdamas, kad jį kas nors pamatytų, berniukas praslinko lyg vaiduoklis pro medžius ir prigludo prie arklidžių sienos. Tada žvilgtelėjo į kiemą ir pamatęs, kad ten nieko nėra, nuskubėjo prie pravirų durų. Viduje buvo daugybė aptvarų su žirgais, bet Neptūnas savąjį rado labai greitai – jis buvo didžiausias ir juodžiausias iš visų.

– Sveikas, drauguži, – linksmai ištarė Neptūnas ir atidaręs vartelius patapšnojo jam per sprandą. – Eime, turiu tau darbo.

– O kas tau leido jį pavogti? – staiga pasigirdo balsas už nugaros.

Berniukas išsigandęs apsigręžė. Prie pravirų durų, į sieną atsirėmusi ir ant krūtinės sunėrusi rankas stovėjo Azalija. Jis net stebėjosi, kaip ji galėjo taip nepastebėtai ateiti, juk jis buvo toks budrus.

– Bastūnas priklauso man, todėl galiu bet kada jį pasiimti, – atkirto jis. – Kodėl Febas turėtų dėl to pykti?

– Gal ir ne, bet jeigu jis tavęs daugiau nebeišleis?

– Kodėl turėtų? Jis nėra mano tėvas, aš galiu daryti ką noriu.

– Tuomet kodėl atėjai čia paslapčia?

– O kodėl tu negali manęs tiesiog palikti ir apsimesti, kad nieko nematei?

Mergaitė parodė apsigręžti, bet Neptūnas nespėjo ir pajuto, kaip kažkas stipriomis rankomis sugriebė jam už pečių.

– Nesijaudink ir paklausyk, – pasigirdo ramus Febo balsas. – Žinome, kaip tau sunku be tėvų, ir jei tik reikia kokios nors pagalbos, visuomet tau padėsime.

– Bet tai nereiškia, kad privalau grįžti į jūsų namus, tiesa? – išsigandęs paklausė jis.

Vyro rankos iš lėto atsileido.

– Žinoma, tu neprivalai, bet nereikia bijoti ir bėgti.

Tuo metu tarpduryje pasirodė besišypsanti Leida ir visa Neptūno baimė išgaravo kaip dūmas.

– Džiaugiuosi, kad per tuos metus, kol buvai vienas, tau nieko nenutiko.

Berniukas puolė prie jos ir stipriai apkabino.

– Atsiprašau, kad išvykau nieko nesakęs, nemaniau, kad pavyks jus perkalbėti. Jeigu norėsite mane aplankyti, bet kada galite rasti mane Krištolo rūmuose.

– Bet ką tu čia veiki? Kam tau prireikė Bastūno?

– Visą laiką planavau jį pasiimti, o dabar kaip tik keliavau pro šalį. Deja, negaliu ilgai čia būti, privalau surasti Raveną.

– Raveną? – Febas ir Leida susižvalgė.

– Taip, tą mergaitę, kuriai pranašystė paskyrė mane papasakoti, kad Tasdaras jos tėvas, – linktelėjo Neptūnas. – Jos vardas Ravena, nejaugi nežinojote?

– Ji vos vakar buvo pas mus, – staiga prakalbo Azalija.

– Nejaugi? – jo akys išsiplėtė iš nuostabos.

– Taip, ta pati, – pritarė Febas. – Bet mes tik dabar sužinojome, kitaip būtume geriau ją prižiūrėję.

– Kur ji? Ar jai viskas gerai?

– Nežinome, radome ją paplūdimyje be sąmonės, bet vakar naktį ji pabėgo. Kodėl tu ne su ja? Jeigu ji ieško vartų į Nebūties pasaulį, turėtum jai padėti, ar ne?

– Taip, bet... ilga istorija, papasakosiu kitą kartą. Dabar privalau kuo greičiau ją surasti, tikriausiai ji jau bus arti vartų.

– Palauk, argi negali pajusti jos energijos? – nustebo Febas.

– Ne, kodėl klausi?

– Vakar mes jutome. Jos energija kol kas labai silpna, bet susikaupus tikrai pavyktų rasti.

– Ačiū, jūs man labai padėjote, – džiaugėsi Neptūnas. – Nemaniau, kad su jumis bus taip paprasta!

– Taigi, – pritarė Febas, bet staiga jo veidas surimtėjo. – Beje, turiu tau pasakyti šį tą svarbaus.

– Klausau, – kilstelėjo antakius jis.

– Būk labai atsargus, Mirties girioje gali laukti įvairūs pavojai.

– Ką tai reiškia?

– Tiesiog perspėju, juk Krištolo rūmai stovi prie pat Mirties girios. Visai neseniai ten nutiko kai kas... nemalonaus.

– Kas? – sukluso berniukas.

– Mes su Leida kaip tik buvome tose apylinkėse ir mus užpuolė Ževodano žvėris.

– Ževodano žvėris?

– Jis jau daugelį metų puldinėja Žvejų kaimelio gyventojus, kurie priartėja prie Mirties girios, štai kodėl ta vieta žemiečių paprastai vadinama Uždraustosiomis žemėmis. Niekas nedrįsta ten įkelti kojos, net drąsiausi.

– Ar tai reiškia, kad tas padaras yra Mirties girios sergėtojas?

– Tikriausiai taip, – gūžtelėjo pečiais Febas. – Ir manoma, kad nemirtingas. Kai jis puola, dažniausiai diena virsta naktimi, bet kartais jis puola ir šviesoje, tik tada būna žymiai silpnesnis. Blogiausia, kad jis nepalieka jokių pėdsakų, niekas nežino, kur tiksliai jis slepiasi.

– Suprantu, bet neverta jaudintis, man tas žvėris nesukels rūpesčių, galiu su juo lengvai susidoroti.

– Ne tai svarbiausia, juk Ravena turėtų keliauti palei Mirties girią, tiesa?

– Bet giria tokia didžiulė, manai, kad tas padaras ją suras?

– Nenuvertink jo. Jis jaučia žmogaus esybę už daugybės mylių ir gali lengvai įveikti milžiniškus atstumus.

– Iš kur taip gerai žinai, jei tik kartą su juo susidūrei?

– Nepamiršk, kad nebuvome pirmos aukos, tereikėjo tik pasidomėti. Faktas tas, kad žvėris dažniausiai puola vaikus ir jaunas merginas, tad jei nenori, kad Ravena nukentėtų, turi nedelsdamas ją pasivyti.

– Žinoma, būtinai tai padarysiu, ačiū, kad perspėjai, – padėkojo Neptūnas ir minutėlę pamindžikavo vietoje. – Beje, Febai... jei jau susitikome, ar gali man pasakyti dar kai ką?

– Gerai. Kas tai galėtų būti?

– Prisimeni tas knygas, kurias palikai Krištolo rūmuose? Jose mačiau tavo nuotraukas, jos rodo, kad gyveni jau daugybę metų, – paaiškino berniukas. – Kiek gi tau iš tikrųjų metų? Kokia tavo paslaptis?

Vyras kiek nustebo išgirdęs klausimą, bet paskui jo veide atsirado kukli šypsena.

– Taip ir žinojau, kad kada nors paklausi. Gaila, bet ir pats negaliu pasakyti savo amžiaus.

– Kaip tai? – suraukė antakius jis.

– Kadaise buvau Pranašysčių dievas, o dievai yra nemirtingi ir neskaičiuoja savo metų. Leida taip pat buvo su manimi, mes padėjome dievams kurti pasaulį ir pranašavome žmonių likimus, bet kai prasidėjo Pirmasis Visatų karas, mūsų dieviškos galios buvo atimtos ir mes ėmėme gyventi kaip žmonės. Dar tada, kai buvau dievas, galėjau matyti labai tolimus ateities įvykius ir netgi paties Tasdaro gimimą. Norėdamas padėti Ravenai nubrėžiau tunelių planus ir viską, ką ji turės daryti, kad išvaduotų Arelą. Deja, kai mano atmintis buvo ištrinta, galime pasikliauti tik tomis knygomis, aš ir pats dar ne visas jas perskaičiau.

– Bet kaip sužinojai, kad praeityje buvai dievas, jei tavo atmintis buvo ištrinta?

– Naujos pranašystės iš kitų pranašų, informacija, labai paprasta, kai sudėlioji visus taškus. Be to, „senasis aš“ norėjo, kad „dabartinis aš“ sužinotų savo praeitį ir paliko ženklų, kad ir tą nuotrauką vienoje iš tų knygų, kurią aiškiai matei. Bet dėl saugumo jis niekada neminėjo Ravenos vardo, todėl mes iki šiol nežinojome.

– Taip, tada man kilo daugybė klausimų, bet dabar viską suprantu.

Pasikalbėję jie pagaliau suruošė Bastūną. Apžergęs jį, Neptūnas nujojo keliu palei mišką. Surasti Ravenos energijos jam nepavyko, tad valandų valandas klausinėjo žmonių, ar nematė mergaitės su žyme ant kaktos. Bet veltui, jos nebuvo nė ženklo.

Berniuko veide buvo galima įžvelgti vis didėjantį nerimą ir nuovargį. Nusprendęs pailsėti ir atsigaivinti nuo karščio, jis nutolo nuo gyvenviečių ir įlindo į miško tankmę. Nušokęs nuo Bastūno dar patikrino balnakrepšį, bet maisto atsargos buvo menkos, o vanduo jau baigėsi.

– Prakeikimas, – sumurmėjo ir paglostė mustango karčius. – Nesijaudink, vandens mes kur nors rasime.

Neptūnas apsigręžė ir įsiklausė. Bastūnas ramiai stovėjo ant tako ir mosuodamas uodega baidė pradėjusius jį pulti uodus. Pro tankius medžius beveik neprasiskverbė saulė, tik keli spinduliai pasiekė žemę.

Pastovėjęs dar minutėlę, berniukas užsimerkė ir susikaupęs vėl pabandė surasti Ravenos energiją. Tačiau šįkart jis tai darė kitaip. Ilgiau, tarsi mėgindamas įsiklausyti į kiekvieną garsą aplinkui, rasti kiekvieną gyvą padarą. Jo galvoje plaukė įvairūs vaizdiniai, miškai ir miestai, gatvės pilnos žmonių, upės ir ežerai. Bet galiausiai jis pamatė tai, ko jam reikėjo labiausiai. Nuo veido iškart dingo nerimo šešėlis, tad užšokęs ant Bastūno jis ir vėl leidosi į kelią.