– Pažiūrėk, mama, ji bunda!

– Gerai, Azalija, prileisk mane, aš ja pasirūpinsiu.

Prieš atmerkdama akis Ravena girdėjo balsus, viena jos sąmonės dalis buvo realybėje, o kita – vis dar sapne. Mergaitė iš pradžių matė neaiškius šešėlius aplinkui, paskui jie išryškėjo į žmones įsmeigusius akis tiesiai į ją – moterį ir mergaitę. Moteris atrodė be galo sunerimusi, ilgi pilkšvi plaukai viršugalvyje buvo supinti į kuodą, kelios nuo jo atsiskyrusios sruogos krito ant pečių, o mergaitė, kuri, matyt, buvo jos dukra, atrodė labiau susijaudinusi nei sunerimusi.

– Kaip jautiesi? – pasiteiravo ji.

Prisiminusi viską, kas įvyko naktį, Ravena aiktelėjusi pašoko iš guolio, bet švelnios moters rankos suėmė ją už pečių ir rūpestingai guldė atgal.

– Nebijok, mes tavęs nenuskriausime, tu privalai pamiegoti.

– Nenoriu miego, – sukuždėjo Ravena. – Kur aš?

– Radome tave paplūdimyje be sąmonės ir parsinešėme namo, – paaiškino ji. – Kad ir kas tau nutiko, dabar tu saugi.

– Ne, aš privalau eiti, – blaškydamasi aplinkui paprieštaravo ji. – Aš turiu rasti...

– Nesijaudink, mes turime tavo daiktus, – ramino ji mergaitę. – Radome tave su kuprine. Ar kažkur keliauji?

– Taip, – linktelėjo ji. – Bet...

– Turėtum būti atsargesnė, radome tave visą permirkusią ir purviną, – moteris nusišypsojusi švelniai paglostė jos plaukus. – O gal neturi namų? Pasiklydai?

Ravena tylėjo, nežinodama, ar gali sakyti jai tiesą, juk net nepažinojo šios moters, na ir kas, kad ją išgelbėjo.

– Tikriausiai tu išalkusi, – atsiduso nepažįstamoji. – Atnešiu karštos sriubos, o tada pasikalbėsime, gerai?

Moteris pakilo ir išėjo. Ravena liko tik su ta tylia mergaite, sėdinčia greta. Toji vis žvilgčiojo į ją, bet užkalbinti nedrįso, o pati Ravena neturėjo noro, jai rūpėjo kuo greičiau ištrūkti ir tęsti savo mamos paieškas. Vis dar negalėjo patikėti tuo, kas įvyko, juk turėjo keliauti kartu su Felicija. Ji pažadėjo, kad jos nesiskirs, kad kartu kovos iki galo. Skaudžiausia buvo tai, kad mergaitė nebuvo tikra, ar draugė žuvo, ar kaip nors paspruko, tad dabar turėjo keliauti visiškai viena. Netgi be Neptūno. Jis taip pat pažadėjo, kad niekada jos nepaliks, bet pažado neištesėjo. Ravena nepyko ant jo, juk jis nekaltas, kad jį pagrobė. Dėl to buvo kaltas Tasdaras, tai jis visaip stengėsi sutrukdyti, kad ji neišvaduotų savo mamos, pats ją ir įkalino Nebūties pasaulyje. Prisiminus tai, ašaros užspaudė gerklę, bet ji stengėsi susilaikyti, negalėjo tiesiog pravirkti.

Netrukus moteris grįžo su padėklu rankose, padėjo jį ant stalelio ir prisėdusi ant lovos krašto įdėmiai nužvelgė mergaitę.

– Kuo tu vardu?

– Ravena, – nuraudo toji.

– Malonu susipažinti. Aš Leida, o čia mano duktė Azalija, – šypsojosi moteris ir minutėlę patylėjusi paklausė: – Gal tu kartais ne vietinė? Niekada tavęs nesu čia mačiusi.

– Atvykau iš Žvejų kaimelio, ten gyvena mano netikri tėvai.

– Netikri tėvai, – susimąstė Leida. – Gal jiems paskambinti ir pasakyti, kad nesijaudintų dėl tavęs?

– Ne, nenoriu, kad jie mane rastų, noriu nueiti pas savo tikrą mamą.

– Ar žinai, kur keliauji? Mes galime tave nuvežti, taip bus daug paprasčiau, vaikščioti gatvėmis vienai labai pavojinga.

Mergaitė kurį laiką tylėjo, nors puikiai žinojo, ką turėtų pasakyti. Bet ji nenorėjo ginčytis ar bandyti ją įtikinti, kad privalo keliauti viena, kitaip tektų meluoti, juk nenorėjo, kad ji sužinotų apie jos galias ir demonišką prigimtį.

– Gerai, galime važiuoti, – galiausiai tarė ji. – Aš pasakysiu kur.

– Puiku, palauksiu, kol grįš vyras, ir išvažiuosime rytoj auštant, – apsidžiaugė ji. – O dabar pavalgyk.

– Nenoriu, – sumurmėjo Ravena.

– Žinau, kad tau sunku, bet privalai bent jau pabandyti, – ragino Leida, keldama iš lėkštės šaukštą. – Nagi, paragauk, tikrai labai skanu.

Mergaitė suabejojo, bet nenorėdama, kad ji taip ir laikytų ištiestą šaukštą, priėmė maistą. Leida negailėdama davė jai dar, kol galiausiai lėkštė visai ištuštėjo. Per tą laiką Ravena neištarė nė žodžio. Visas tas rūpestis ir meilė priminė jai Liną. Nors ji nebuvo tikra mama, mergaitė ją mylėjo, juk taip ilgai augo manydama, kad gyveno savo tikroje šeimoje. Apėmė ilgesys, suskaudo širdį dėl paliktos Linos ir Agnesės. Joms tikriausiai buvo ne mažiau skaudu, bet kitokio varianto ji nematė – privalėjo pabėgti ne tik dėl to, kad išgelbėtų savo mamą, bet ir dėl to, kad apsaugotų jas nuo Tasdaro. Be to, bijojo, kad pasilikusi ten sukeltų joms tik dar didesnį pavojų.

– Atnešiu tau arbatos su medumi ir sausainiais, gerai? – pasiūlė Leida.

Ravenai linktelėjus ji pakėlė padėklą ir išėjo. Azalija liko sėdėti netoliese ant fotelio. Minutėlę tarp jų tvyrojo nejauki tyla. Nenorėdama žiūrėti į Leidos dukterį, Ravena nusuko akis į langą.

– Sakei, kad keliauji pas savo tikrą mamą, taip? – pasitikslino Azalija.

– Taip, tu teisi.

– Ar tai reiškia, kad nemyli savo globėjų?

– Ne, kodėl taip sakai? – nustebo ji.

– Man tik įdomu. Turėjau netikrą brolį, bet sužinojęs, kad yra įvaikintas, jis tiesiog pabėgo. Nuo to laiko daugiau niekada jo nemačiau. Maniau, kad jis vis tiek norės čia būti, bet klydau, – liūdnai kalbėjo Azalija. – Bet jeigu tikrieji tėvai jį paliko, ar tai nereiškia, kad jo nemylėjo?

– Mes su mama išsiskyrėme dėl to, kad ji norėjo mane apsaugoti, todėl dabar keliauju tam, kad apsaugočiau ją, – Ravena pagaliau nukreipė akis į jaunąją pašnekovę, kuri sėdėjo sukryžiavusi kojas ir paslėpusi pėdas po savimi. – Aš jos niekada nemačiau, galvojau, kad galbūt galiu toliau gyventi su globėjais, bet vis dėlto negaliu pamiršti to, ką ji dėl manęs padarė. Privalau ją išgelbėti.

– Išgelbėti nuo ko?

Bet Ravena nespėjo atsakyti, nes tarpduryje pasirodė Leida.

– Gerai, Azalija, leiskime viešniai pailsėti.

Mergaitė nusiminusi pakilo ir kartu su mama paliko kambarį. Ravena melavo, kad nenori miego, buvo tokia išvargusi, kad pavalgiusi iškart užmigo. Sapnuose vaidenosi praeitos dienos įvykiai: degantis vasarnamis, palikta jame draugė, dangų rėžiantis žaibas, apšviečiantis visą Mirties girią, tas vyras, labai panašus į Rodžerį. Tik ko jis norėjo Ravena nežinojo.

Po valandėlės girgžtelėjo durys, ir vos pramerkusi akis mergaitė išvydo prieinantį vyriškį. Jis atrodė kažkur lyg ir matytas, tamsios violetinės akys, ilgi, ant pečių krentantys plaukai, didelė šypsena veide.

– Ravena, taip? – pasiteiravo jis. – O aš Febas. Malonu susipažinti.

Febas? Tas vardas irgi buvo girdėtas, bet mergaitė neįstengė prisiminti ir su juo nepasisveikino.

– Mano žmona labai dėl tavęs nerimavo, – vėl prakalbo jis, sėsdamas ant lovos krašto. – Miegojai visą parą, ji manė, kad gal nugrimzdai į komą.

– Tikrai?! – Ravena apstulbusi pašoko iš patalo. – Kodėl ji man to nesakė?

– Tiesiog nenorėjo jaudinti, – gūžtelėjo pečiais Febas. – O aš nenorėjau jaudinti jos.

– Kodėl? – nustebo ji. – Ar aš sunkiai sergu?

– Ne, bet aš žinau, kad tu nepaprasta.

– Bet iš kur?

– Tavo žymė ant kaktos. Puikiai žinau, kas tai per simbolis, ne kartą buvo tekę tokį matyti. Visi demonai tokius nešioja, o demonai be ypatingų gebėjimų tiesiog neegzistuoja. Beje, jaučiu ir tai, kad nesi grynakraujė demonė, tavo energija maišyta.

– Jūs galite jausti mano energiją?

– Taip, aš irgi esu nepaprastas. Visi Ypatingieji gali jausti vienas kito energiją, tai mūsų bendra ypatybė.

Mergaitė sunerimusi kurį laiką tylėjo. Jeigu jis gali jausti jos energiją, tai reiškia, kad Tasdaras taip pat, o su juo ir persekiotojai, kurie medžiojo Feliciją.

„Turiu bėgti, – pagalvojo ji. – Negaliu čia pasilikti“.

Ravena žinojo, kad jeigu čia pasirodys jos tėvas, nukentės Febas ir jo šeima. Ji negalėjo laukti rytojaus, turėjo pasiekti Nebūties pasaulio vartus, kol jis nesuprato jos planų. O gal paprašyti Febo pagalbos dabar? Ne, ji nedrįso, sužinojęs, kad ji paties Tasdaro duktė, jis greičiausiai ja nepasitikėtų. Be to, mergaitė nežinojo, kur tiksliai jie turėtų važiuoti.

Ir Ravena galiausiai nusprendė, kad geriausia išeitis – pabėgti. Visą vakarą ji laukė, kol jie nueis miegoti, bet jie lyg tyčia neskubėjo, vis apie kažką šnekučiavosi kambaryje, bet ji nesuprato apie ką, tik girdėjo skimbčiojančias stiklines ir aiškius žingsnius už durų.

Bet pagaliau stojo tyla. Ravena kurį laiką plačiai atmerkusi akis spoksojo į lubas ir laukė, kol gerieji žmonės sumigs. Pati ji miego visai nenorėjo, buvo pernelyg susijaudinusi.

Nusprendusi, kad jau laikas, mergaitė iš lėto pakilo ir nuleido basas kojas ant grindų. Vienintelė problema buvo drabužiai ir kuprinė su daiktais – nežinojo, kur juos rasti, tad tyliai išėjusi iš kambario apsidairė. Koridoriuje buvo tamsu, bet supratusi, kad pavojaus nėra, nusileido į pirmą aukštą ir patikrino paradines duris. Jos buvo užrakintos, tad nusprendė pirmiau pasirūpinti apdaru, o po to ieškoti kito išėjimo.

Ravena patikrino visas duris, kurias rado koridoriuje. Už vienų buvo vonios kambarys, kuriame ant virvės džiūvo skalbiniai. Nors jie buvo dar nevisai sausi, mergaitė skubiai apsirengė. Jau norėjo eiti, bet staiga kažkas žybtelėjo lentynėlėje. Ravena atpažino tą šviesą ir jos širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Taip žibėti galėjo tik Zurato veidrodis. O svarbiausia, kad jis vėl žiba ir ji dabar tikrai ras savo mamą.

Bet džiūgauti dabar nebuvo kada, teko kuo greičiau sprukti. Ravena patikrino savo miegmaišį, jis buvo šlapias, bet vis tiek įsigrūdo į kuprinę, juk nežinojo, kiek dar dienų teks keliauti. Tada pasuko į virtuvę ir atidariusi langą pažvelgė žemyn. Tamsoje žemės nesimatė, bet buvo aišku, kad aukštis nedidelis. Atsisėdusi ant palangės ji susikaupė ir po akimirkos atsiplėšė nuo lango. Vos kojos palietė žemę, neapsigręždama pasileido bėgti tolyn. Kuo toliau nuo šviesos, kad niekas jos nematytų.

Vėjas įkyriai žnaibė skruostus, vienu metu pasirodė, kad seka kažkoks šešėlis, bet Ravena nebijojo ir nesustojo, visą laiką galvodama apie mamą ir tikriausiai mirusią Feliciją... O pakabutis tik ir daužėsi jai į krūtinę, tarsi stengdamasis priminti tą nelaimę. Ravena ilgėjosi Felicijos šypsenos, žinojo, kad draugė nujautė, kas atsitiks, todėl ir atsisveikino. Nuo to ėmė tik dar labiau mausti krūtinę, bet ji stengėsi nepravirkti. Dėl Felicijos. Ir dėl mamos. Jeigu čia ir dabar palūš, neįgyvendins savo planų.

Ravena nė nepajuto, kaip pasiekė traukinių bėgius. Nustojo bėgti tik tada, kai daugiau nebepajėgė. Neturėjo nei pinigų, nei maisto, nei pastogės, o oras darėsi vis šaltesnis, žvarbėjantis vėjas lenkė medžius, lyg ir pranešantis artėjančią audrą. Bet mergaitė neturėjo kito pasirinkimo, grįžti namo negalėjo. Namų ji neturėjo...

Po kurio laiko pasiekė stotį. Traukinių nesimatė, o lentinis peronas buvo apšviestas blausia šviesa. Ravena pasislėpė po stogeliu ant laukiamųjų suolo, nusprendusi ten praleisti likusią kankinančiai ilgą naktį.