Dvyliktas skyrius. Febo paslaptis

Blankūs saulės spinduliai smelkėsi pro tankias medžių šakas ir džiovino rasotą žolę, kuri lingavo nuo nestipraus vėjo gūsių. Ryto tyloje buvo girdėti tik srauniai tekanti Sidabrinio Sfinkso upė, nusitęsusi visu Mirties girios pakraščiu. Jos neįveikiami vandenys plovė milžiniškus akmenis, o mažus išnešiojo į smėlėtus krantus. Bėgant metams stipri srovė pamažu gilino vagą ir platino upę, ir tik prie skardžio nuo didžiulės uolos su visa savo jėga staigiai puolė žemyn.

Neptūnui niekada nenusibosdavo spoksoti į tą upę atsisėdus ant akmens, grožėtis aplinkiniais vaizdais ir atsipalaidavus apie nieką negalvoti. Norėjo tai padaryti ir dabar, tačiau turėjo svarbią užduotį, tad paspaudęs žvaigždės formos akmenėlį smuko į Krištolo rūmus, užbėgo laiptais ir pasiekęs savo kambarį puolė prie stalčių. Popieriai vienas po kito krito ant žemės, bet netrukus berniukas rado tai, ko ieškojo, ir iš palengvėjimo net atsiduso. Tai buvo žemėlapio dalis, kurios jis ieškojo nuo tada, kai Lina ir Gordonas ištraukė jį iš požemių. Teko ilgai ir varginančiai jį tyrinėti, kad sužinotų kelią iki Nebūties pasaulio vartų, bet galiausiai jam pavyko. Beliko tik surasti Raveną, o tai neramino labiausiai, juk ji galėjo būti didžiuliame pavojuje. Bet Neptūnas stengėsi vyti blogas mintis šalin ir galvoti tik apie tikslą.

Įsidėjęs žemėlapį į kišenę, Neptūnas skubiai paliko Krištolo rūmus ir patraukė Sidabrinio Sfinkso upės link. Perėjęs išsidėsčiusius skersai akmenis nusiyrė per pievą ir pasiekęs platų žvyrkelį neramiai apsidairė. Įsitikinęs, kad niekas nemato, nuskubėjo prie Linos namų ir tyliai pravėrė medinius tvoros vartelius. Moteris jau laukė jo kieme.

– Tavęs niekas nematė? – paklausė ji ir sunerimusi žvilgtelėjo pro tvorą.

– Ne, niekas, – papurtė galvą berniukas. – Pasiėmiau žemėlapį, parodysiu, ką išsiaiškinau.

– Gerai, būk labai atsargus, kad tavęs ir vėl nepagrobtų.

– Nesijaudink, jeigu jie norės mane pagrobti, padarys tai bet kurioje vietoje, – šyptelėjo jis. – Bet kol slepiu savo energiją, jie negali manęs pajusti, o Krištolo rūmų daugiau netikrins, nes manys, kad po to, kas nutiko, aš ten nebesilankysiu.

– Žinau, bet vis tiek vertėtų pasisaugoti, Tasdaras nėra toks, kuris nepagalvotų, kaip tu gali elgtis, – perspėjo jį Lina, atverdama savo namų duris. – Užeik, nekalbėsime kieme, nenoriu patraukti dėmesio.

Neptūnas sutiko. Perėję koridorių jie suėjo į svetainę. Berniukas nedelsdamas išsitraukė žemėlapį ir išlankstęs padėjo ant stalo.

– Štai, – parodė į raudoną tašką jame. – Febas pažymėjo šią vietą. Štai čia mums teks keliauti.

Lina susidomėjusi palinko prie popieriaus ir ėmė įdėmiai tyrinėti jį akimis. Žemėlapis buvo kelių šimtų metų senumo, raidės labai išblukusios, tad buvo sunku jame ką nors įžiūrėti.

– Ir tu žinai, kokia tai tiksliai vieta?

– Taip. Nebūties pasaulio vartai yra Senuosiuose Atakanos požemiuose.

– Tikrai? – kilstelėjo antakius moteris. – O kur tada tie požemiai?

– Nesu tikras, bet turėtų būti Arachrato mieste, kuriame kažkada gyvenau. Puikiai pažįstu tą vietovę, neturėtų būti sunku rasti, – jis bakstelėjo į žemėlapyje pažymėtą Žvejų kaimelį ir ėmė vesti raudonai pažymėtu keliu. – Bet išsiaiškinsime vėliau, dabar svarbiausia surasti Raveną, kol ji nepasiekė įėjimo, kurį užblokavo Tasdaras.

– Bet tai reiškia, kad Gordono spėjimai pasitvirtino ir Krištolo rūmai sujungti su Atakanos požemiais, ar ne?

– Taip, juos jungia Nebūties pasaulio vartai, tad Ravenos kelionė visiškai beprasmiška, nes iš viršaus ji negalėtų jų pasiekti.

– Gordonas sakė, kad vis tiek būtų pavojinga ją prileisti arčiau, nes jai gali pakenkti Tasdaro ten pasiųstas blogis, geriausia būtų apeiti iš kitos pusės, kurios Tasdaras kol kas nežino.

– Ir kol jis nesužinojo, turime spėti rasti Raveną ir ją iki ten nuvesti, – užbaigė berniukas. – Beje, kaip jums sekėsi? Gal pavyko rasti kokius pėdsakus?

– Deja, bet Ravena tarsi skradžiai žemę prasmego, – nusivylusiu balsu ištarė Lina. – Nė nežinau, ko daugiau imtis.

– Bet kaip taip gali būti? Juk Ravena turėtų keliauti Sidabrinio Sfinkso upės pakraščiu, neturėtų būti sunku ją rasti.

– Žinau, bet mums tiesiog nepavyksta. Gordonas spėlioja, kad dėl to kalta gali būti Mirties giria.

– Mirties giria? – apstulbo jis. – Kuo čia dėta Mirties giria?

– Nepamiršk, kad ji nėra paprasta. Gordonui ne kartą buvo tekę susidurti su jos krečiamais pokštais, daugybė žmonių tiesiog dingo be žinios toje girioje ir netgi jam nepavyko tų žmonių rasti. Niekada pati ten nesilankiau, bet Gordonas sakė jaučiantis kažkokią nepaaiškinamą jėgą, tarsi giria bandytų su juo susisiekti, tik signalas labai silpnas ir jam nepavyksta užmegzti ryšio.

– Ir ką visa tai reiškia?

– Aš tik noriu pasakyti, kad galbūt giria neleidžia surasti Ravenos, bet vos tik ji išeis iš jos ribų, tai padaryti bus kur kas lengviau.

– Nesuprantu.

– Raveną gaubia negatyvi girios energija, kuri greičiausiai užgožia jos energiją, – paaiškino Lina.

– Bet kaip? Juk mes ir taip negalime pajusti jos energijos, kol ji neatskleidė savo galių.

– Žinau, bet kaip kitaip paaiškinti faktą, kad mums nepavyksta jos atsekti?

Nežinodamas, ką pasakyti, Neptūnas tylėjo. Visa tai jam atrodė per daug sudėtinga, žvilgsnis kurį laiką paklaidžiojo po svetainę. Lina sunerimusi žiūrėjo į jį. Žinojo, kaip jis nerimauja dėl savo draugės, bet buvo bejėgė, kad šiuo metu ką nors padarytų.

– Bet jeigu viskas yra taip, kaip manai, ir girios energija užgožia Ravenos, tai reiškia, kad dabar ji saugi nuo Tasdaro, ar ne? – staiga paklausė berniukas.

– Kol kas taip, – sutiko ji. – Bet vis dar yra pavojus, kad Ravena gali atskleisti savo galias, o jei jos bus stipresnės už girios energiją, Tasdaras neabejotinai ją suras.

– Tuomet nėra ko delsti, privalau tučtuojau ją surasti. Atsiprašau, kad negalėjau padėti anksčiau, tie burtai, kuriais Tasdaras mane užbūrė, atėmė iš manęs labai daug jėgų. Kurį laiką buvau toks silpnas, kad nieko neįstengiau padaryti, tad teko gulėti lovoje.

– Nėra ko atsiprašinėti, Gordonas mane perspėjo apie tai. Miego burtas yra vienas iš pavojingiausių Tasdaro ginklų, net stebiuosi, kaip jis sugebėjo tą burtą panaikinti.

– Juk Gordonas stipresnis už mus kartu sudėjus, – kildamas nuo kėdės šyptelėjo Neptūnas. – Na gerai, man jau metas eiti. Nuo dabar ieškosiu Ravenos pats, ačiū, kad padėjai.

– Palauk, turi žinoti dar kai ką, – sunerimusi pažvelgė į jį Lina.

– Ką? – nustebo Neptūnas.

– Vartai į Nebūties pasaulį yra užburti, Gordonas kaip tik bando išsiaiškinti, kaip reikės juos atverti, bet galbūt Febas ką nors apie tai parašė ir pavyktų rasti knygą Krištolo rūmų bibliotekoje?

– Gerai, jeigu Gordonui nepavyks, aš paieškosiu. Beje, gal jis galėtų surasti Febą? Jis jau nebegyvena ten, kur anksčiau, o man reikia su juo pasikalbėti.

– O kam tau Febas? Gordonas sakė, kad jo atmintis ištrinta ir jis nieko negali mums pasakyti.

– Žinau, bet mes turime kitų sąskaitų. Būčiau labai dėkingas, jeigu Gordonas man padėtų.

– Nesijaudink, aš jam perduosiu, – linktelėjo moteris, bet staiga išgirdo rakinamas duris ir pašoko kaip įgelta. – Rodžeris! Greičiau eik, nenoriu, kad jis tave pamatytų!

– Aš ir pats nenoriu su juo susidurti, – sumurmėjo berniukas ir griebęs žemėlapį puolė iš virtuvės. – Jeigu prireiks, susisieksime telepatiškai, gerai?

– Žinoma, sėkmės! – palinkėjo jam Lina. – Būtinai pranešk, kai surasi Raveną.

– Be abejo, nesijaudink, – ramino ją Neptūnas ir netrukus smulki jo figūra pranyko už galinių durų. Išėjęs pro vartelius ir truputį nutolęs jis dar žvilgtelėjo į kiemą, norėdamas pamatyti Rodžerį, tačiau prie durų jo jau nebuvo. Begrįždamas į rūmus jis vis bandė spėlioti, kodėl Rodžeris visgi nenužudė jo už tai, kad pasakė Ravenai visą tiesą. Ravena... Prisiminus ją berniukui suspaudė širdį. Jei tik būtų buvęs stipresnis, dabar jie kartu keliautų išvaduoti Arelos ir jam netektų dėl jos taip jaudintis.

Begalvodamas jis net nepajuto, kaip perbėgo pievą ir kirto Sidabrinio Sfinkso upės akmenis. Kelionei jau buvo beveik pasiruošęs, tereikėjo pasiimti maisto atsargų. Bet dar prieš įeidamas į rūmus Neptūnas neramiai nužvelgė apylinkes, tarsi norėdamas atsisveikinti su Žvejų kaimeliu, juk vis dėlto leisis į sunkų žygį, o čia praleido tiek daug laiko ir nebuvo tikras, ar teks grįžti.