– Ravena, mes turime bėgti! – Felicija persigandusi puolė į kambarį. – Jie mus susekė! Mano tėvas gali pasirodyti bet kuriuo metu!

– Nejaugi? – pašoko nuo lovos mergaitė.

– Greičiau, susikrauk daiktus!

Ravena linktelėjo ir nelaukdama ėmė grūsti miegmaišį į kuprinę, paskui pasiėmė savo veidrodį ir maisto atsargų. Akimirką jos žvilgsnis nukrypo į durklus, kuriuos jai padovanojo draugė. Vis dar nebuvo apsisprendusi, ar juos pasilikti, bet galvoti nebuvo kada, tad dirželiais prisisegė juos prie šlaunų, tikėdamasi, kad prireikus išdrįs juos panaudoti.

Felicija tuo metu krovė daiktus į krepšį, bet staiga sudrebėjo žemė ir pasigirdo kurtinantis sprogimas. Vasarnamio šonas per sekundę pavirto į šipulius ir į visas puses pasklido ugnies kamuoliai. Mergina prišoko uždengti draugės nuo smūgio bangos į orą iššokusių nuolaužų. Toji buvo stipriai užsimerkusi, bet visu kūnu juto nuvilnijančią karščio bangą.

– Pabūk čia, greitai ateisiu, – pavojui sumažėjus paliepė Felicija ir užsidengusi burną puolė prie laukujų durų. Tačiau jos užsikirto, kad ir kiek mergina stengėsi, atidaryti jų nepavyko.

– Fija! – pašaukė Ravena, bandydama įžiūrėti ją per dūmus. – Kur tu?

– Man viskas gerai, – atsiliepė toji ir netrukus mergaitė išvydo jos artėjančią figūrą. – Bet turėsime rasti kitą būdą išeiti. Nesijaudink, aš ką nors sugalvosiu.

– Gal pavyktų išlipti pro langą?

– Nežinau, pirmiausia reikia jį pasiekti. Dar truputį palauk, gerai?

Ravenai linktelėjus Felicija apsidairė, bet per dūmus nieko nematė, tad teko apgraibomis nusigauti prie sienos ir patikrinti vienintelį prieinamą langą. Įsitikinusi, kad pro jį išlipti įmanoma, mergina grįžo prie draugės ir lyg atsisveikindama ją apkabino. Ugnis buvo įsimetusi jau ir į kambarį, Ravena žinojo, kad išeiti iš čia mažai vilties.

– Ravena... aš tau kai ko nepasakiau, – drebančiu balsu prakalbo Felicija. – Bet nemaniau, kad viskas pasisuks taip blogai... maniau, kad tėvas niekada manęs neras...

– Tu nekalta, kad jis tave rado, – stengėsi ją paguosti mergaitė.

– Ne, tu nesupranti... mano tėvas ieško ne tik manęs, bet ir tavęs. Priežasties nežinau, bet vis tiek stengiausi tave apsaugoti, nes... nes tu esi mano draugė. Aš labai atsiprašau, kad nepasakiau anksčiau, nors žinojau iš pat pradžių, nuo tos dienos, kai mes susipažinome.

– Bet iš kur?

– Man pasakė Edenas. Jis matė, kaip pasislėpei krūmuose, ir sakė, kad žino, kas tu tokia.

Ravena minutėlę stovėjo ir išsigandusiomis didelėmis akimis žiūrėjo į ją. Aplinkui siautėjo ugnis, bet mergaitė jos tarsi nematė.

– Nieko tokio, kad nesakei, aš taip pat kai ką nuslėpiau...

– Ką? – apstulbo Felicija.

– Prisimeni, kai sakiau apie tą veidrodį, kuris nuves mane pas mamą? Jis mane atvedė pas tave, dėl to mes susitikome. Bet po to veidrodis nustojo žibėti, – susigraudino ji. – Kaip aš galiu rasti mamą, jeigu jis neveikia?

– Tau pavyks, tik tu turi nebijoti, – mergina iš lėto paleido jos pečius. – Visuomet prisimink mane, jei mūsų keliai kaip nors išsiskirtų, gerai? Pažadėk man, kad būsi stipri ir kovosi už viską, kas tau brangu.

– Aš... aš pažadu, – kiek nedrąsiai sumikčiojo Ravena, nesuprasdama, kodėl ji taip kalba.

Felicija nusisegė nuo kaklo grandinėlę su širdies formos pakabučiu ir įspaudė mergaitės delne.

– O dabar paskubėkime, kol langas dar neužsidegė.

Nenugalima ugnis jau buvo apsupusi iš visų pusių, bet ji skubiai puolė prie lango, sunkiai jį atidarė ir pakėlusi Raveną nuo grindų pasodino ant palangės. Tuo metu dūmų banga plūstelėjo į jas ir mergina pradėjo kosėti.

– Fija! – išsigando Ravena.

– Nesijaudink dėl manęs, šok laukan!

Mergaitė pakluso, ir netrukus jos kojos saugiai pasiekė žemę. Po to sekė jos kuprinė. Ravena pakėlė galvą tikėdamasi, kad draugė netrukus iššoks, bet staiga išgirdo bildesį viduje. Prireikė dar kelių sekundžių, kad suprastų, kas atsitiko. Kažkas iš vidaus krito ant lango ir dabar nebebuvo praėjimo.

– Fija! – suklykė Ravena ir žvilgtelėjo pro tarpelį, kuris dar buvo likęs.

– Bėk, Ravena! – Felicija taip pat pažvelgė į ją. – Tu neturi kito pasirinkimo!

– Ne, nenoriu skirtis su tavimi, – purtė galvą mergaitė.

– Jeigu nori būti saugi, privalai bėgti ir mane palikti. Bėk kuo toliau, kad jie tavęs nepagautų, ir nesijaudink, mes kada nors vėl susitiksime.

Felicija savo nerimą ir neviltį stengėsi nuslėpti šypsena, bet mergaitė viską suprato.

– Ne, aš negaliu...

– Paklausyk manęs, taip bus daug geriau!

Ir ji tiesiog pranyko dūmuose. Ravena minutėlę stovėjo sustingusi, žvelgdama į liepsnų ryjamą vasarnamį, paskui užsidėjo ant pečių kuprinę ir neapsigręždama nubėgo į mišką. Nujautė, kad negalėtų, jei apsigręžtų, tad bėgo visu greičiu, nors medžių šakos braižė odą ir aplinkui telkšojo vien purvynai. Tačiau ji to nejuto, nieko nejuto, tik skausmą, kad turi palikti draugę nelaimėje visiškai vieną. Bet kitos išeities neturėjo, buvo per silpna, kad padėtų, nemokėjo naudotis savo galiomis, užgesinti ugnies negalėjo.

Po kurio laiko užėjo smarkus lietus, bet Ravena vis dar buvo miške, tad atsitūpė po tankia egle ir laukė, kol jis liausis, kartkartėmis vis pažvelgdama į grandinėlę savo delne. Galvoje sukosi įvairios mintys, jautėsi kalta, kad Felicija žuvo, norėjo kuo greičiau pabėgti ir viską užmiršti, bet čia lyg tyčia pradėjo lyti ir atrodė, kad tai niekada nesibaigs, kad ji visą likusį gyvenimą tupės po egle ir gedės draugės.

Tuo metu plykstelėjo žaibas ir nugriaudėjo griaustinis. Beribis miškas nušvito sidabrine šviesa vieną kartą, kitą, o po to vėl viskas aptemo. Ravena nežinojo, kur tiksliai yra, atrodė, niekada prieš tai nematė šios vietos. Bet staiga pasigirdo traškėjimas. Širdis apmirė. Kas gali per tokią audrą, ir dar taip vėlai, vaikščioti po mišką be jokio tikslo?

Ravena paslėpė Felicijos pakabutį po kaklu, pakilo ir apsidairė.

– Štai kur tu. Niekur nuo manęs nepabėgsi.

Mergaitė išsigandusi sustingo. Buvo per tamsu, kad ką nors įžiūrėtų, bet nebuvo jokių abejonių, kad tai vienas iš persekiotojų. Ji atpažintų tą balsą bet kur. Bet kaip jis ją rado? Iš kur galėjo žinoti, kad pabėgo, o ne sudegė kartu su Felicija? O gal ji taip pat kaip nors ištrūko ir kovoja dėl savo gyvybės?

Tačiau galvoti nebuvo kada, mergaitė turėjo gelbėtis ir bėgti, kaip jai liepė draugė, juk daugiau nieko kito nesugebėjo. Po akimirkos kojos jau nešė ją tolyn miško paklote. Ji vis žvilgčiojo atgal, kur paskutinį kartą girdėjo priešą, medžių šakos daužė jai šonus ir plėšė drabužius, palikdamos gilius kraujuojančius rėžius, bet ji neketino pasiduoti, bėgo per balas ir purvą, griuvinėdama ir vėl kildama. Žinojo, kad priešas arti. Tikriausiai naudojo teleportaciją, galėjo bet kada ją pačiupti, bet tiesiog mėgavosi ir laukė, kol ji visai neturės jėgų. O pati Ravena buvo per daug išsigandusi, kad apie tai pagalvotų, tik desperatiškai siekė jo atsikratyti, nesvarbu, kad nusikankins, nesvarbu, kad lietus permerks kiaurai.

Netrukus medžiai praretėjo. Bebėgdama mergaitė išvydo tinklinę tvorą ir kol persekiotojas nepriartėjo ėmė ropštis viršun. Tik, deja, perlipti į kitą pusę nepavyko – vyriškis nutvėrė ją už kuprinės. Bandydama ištrūkti Ravena išsinėrė iš petnešų, bet tada jis pagriebė spurdančią bėglę už drabužių ir trenkė į purvą, kad ir kaip sunku buvo atplėšti jos rankas nuo tvoros.

Ravena bandė kapanotis, pakilti ir sprukti, netgi buvo pasiryžusi palikti veidrodį su visa kuprine, kad tik liktų gyva, bet vyras spyrė jai į pilvą. Riktelėjusi mergaitė vėl krito į purvą. Kurį laiką viską gaubė visiška tyla. Ravena žinojo, kad viskas baigta. O jis priėjo arčiau ir atsistojo tiesiai virš jos. Mergaitė matė didžiulį šešėlį ir ją apėmė panika. Vyriškis su savo sunkiais batais užmynė ant vienos rankos, po to prispaudė kitą, su pasigėrėjimu žiūrėdamas jai į akis. Ravena muistėsi ir bandė ištrūkti, dar niekada nebuvo tokia išsigandusi.

– Džiaukis, kad Rodžeriui tavęs reikia, kitaip jau būtum negyva.

Plykstelėjo žaibas ir Ravena pagaliau galėjo aiškiai pamatyti jo veidą. Dar niekada tokio baisaus nebuvo regėjusi: rūstumo kupinos bejausmės akys, ant kurių krito tamsūs šlapi plaukai, lygiai toks pat žvilgsnis, kaip... Rodžerio? Jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Ar tas vyras tikrai paminėjo Rodžerį, ar jai tik pasigirdo?

Aprėpdamas visą mišką nugriaudėjo griaustinis. Vyras lenkėsi pakelti Raveną iš balos, bet jos dantys susmigo jam giliai į ranką. Jis suriko iš skausmo ir iš visų jėgų užsimojo. Šį kartą mergaitė krito veidu į purvą. To jau buvo per daug. Kumščiai gniaužėsi iš pykčio. Bet tada ji prisiminė durklus ir palaukė, kol priešininkas priartės. Ašmenys sužibėjo žaibo šviesoje ir smigo jam giliai į šlaunį. Stengdamasi įveikti baimę, Ravena nustūmė jį tolyn nuo savęs, slysčiodama puolė prie kuprinės ir pagriebusi ją nurūko tolyn. Dabar jau nebebuvo miško, tik tuščia laukymė, o priešo visiškai nesimatė. Bet mergaitė nujautė, ne, žinojo, kad neatsikratė jo, kad jis gali pasirodyti bet kurią akimirką, ir bėgo kiek galėdama greičiau.

Tačiau netrukus sustojo, priešais pamačiusi skardį, ir sunkiai išlaikydama pusiausvyrą žvilgtelėjo per kraštą žemyn. Apačioje srauniai tekėjo upė, kurią galėjo matyti tik žaibui nušvietus apylinkes.

– Ir ką planuoji daryti? – pasigirdo pašaipus balsas. – Pakliuvai į spąstus, ar vis dar nori žaisti?

Ravena gaudydama orą pažvelgė į vyriškį. Tamsoje jis atrodė visas juodas, tik akys žibėjo raudonai. Tada ji dar kartą nukreipė akis į upę tiesiai sau po kojomis. Nieko negalėjo pakeisti, nors giliai viduje žinojo, kad išeitis yra. Deja, skardis atrodė labai aukštas, o ji nežinojo, ar upė pakankamai gili, galbūt nušokusi užsimuštų.

Bet vyriškis artėjo. Ravena palaukė tinkamo momento, o kai jis žengė dar porą žingsnių arčiau, pasiryžusi puolė žemyn. Nugarmėjo ji greitai kaip akmuo ir pūkštelėjo į ledinį vandenį beveik be garso, dar tiesė rankas, bandydama ištrūkti iš upės gniaužtų ir ko nors įsitverti, bet kuprinė traukė ją į dugną. Nebegalėjo daugiau priešintis. Pasidavė. Pro šalį praskrido ir lyg išgąsdinta sukliko žuvėdra, o audra vis stiprėjo...