Kojos monotoniškai trynėsi į namo sieną. Ilgokai brūžinami ir dejuojantys batai, nepajėgdami išsiskirti miesto triukšme, kantriai kentėjo skausmus, kai plėšrūniškos akys bėgiojo nuo vieno prie kito gatve marširuojančio automobilio. Reikėjo geltono. Arba šiaip šviesaus. Jo laukiantis vyras, sėdintis ant daugiaaukščio stogo atbrailos, priminė žaislų parduotuvėse ant lentynų susodintas medines lėles, kurios sukaustytos medžio šydo nevalingai įgauna tobulą sėdėseną. Rankose — fotoaparatas. Tyko abu: geltono arba šiaip šviesaus. Didmiesčio naktyje tokie automobiliai tapdavo metaliniais jonvabaliais, besiridinėjančiais gatvėmis. Pamėklė, plūduriuojanti už gyvosios medinės lėlės nugaros, taip pat tyliai žvalgėsi: plačios akys lėtai sukiojo ratus. Nemirksėjo, nevirpėjo.



— Žalios ar juodos? — dar šį rytą tikslinosi arbatinės lankytojų užsakymus priimanti moteris.
— Raudonos, jei turite, — šyptelėjo vyriškis.
— Žinoma. Dar ko nors? — besišypsodama atsakė padavėja.
— Ne, dėkui, — patyrusio flirto meistro balsu tarstelėjo. Mergina nieko neatsakiusi nuėjo vykdyti užsakymo. Tebesišypsojo. Tuo tarpu vyro akys, kurį laiką sekusios nueinančią moterį, nukrypo į šalia stovinčią kėdę, ant kurios snūduriavo fotoaparatas. Pažadintas šis suniūniavo skaitmeninę melodiją, atkreipusią lankytojų dėmesį.
— Atsiprašau, — greičiau sau, nei kitiems burbtelėjo pastebėjęs jį varstančius žvilgsnius. Moteriai grįžus su arbatos puodeliu, vyriškis klustelėjo:
— Ar sutiktumėte man pozuoti nuoga?
Gražų moters veidą sudarkė sumišimas. Tai pastebėjęs tiesmukiškasis ponas pridėjo:
— Na, ne čia, žinoma, o jūsų arba mano namuose.
Įkaitę padavėjos skruostai greitai dingo tarnybinių patalpų tarpduryje. Išsigandęs savo poelgio ir galimos grėsmės vyras greitai išsitraukė piniginį, padėjo penkis litus į arbatos lėkštelę, čiupo fotoaparatą ir išbėgo iš arbatinės.
Pamėklė, tupėjusi prie baro, nerangiai kinkavo galvą stebėdama savo apatines galūnes.


Jonvabalių nesimatė. Medinė lėlė nuo ilgo neveiksnaus sėdėjimo ėmė kūprintis, rankos žvarbo, kartu nevalingai į stingimo nasrus viliodamos ir pirštus, tvirtai apkabinusius geležinį fotoaparato korpusą. Akys, kaskart užsimerkdamos, pakilti į šviesą tingėjo vis labiau ir labiau: kelios bemiegės naktys, paskirtos teorijos studijoms, nevengė palikti randų,  o štai dabar — praktika, kuri taip pat nesiruošė nuolaidžiauti. Kojų svyravimai pamažu siaurėjo, dėmesys buko. Namų stogais grėsmingais šuorais skrajojantis vėjo gūsis smogė vyrui netikėtai: pastarasis nerangiai susvyravo ir sudrebėjo, o miesto padangę nušvietė ryškus blyksnis.
Pamėklės kūnu perbėgo armija šalčio adatų. Mirktelėjo.



— Laba, — pabėgęs iš arbatinės netrukus ištarė vaistinėje.
— Sveiki, — iš patalpų gilumos atsklido malonus merginos balsas. Po kelių akimirkų ši įžengė  į pačią vaistinę su krūva dėžių rankose.
— Reikia pagalbos? — pasiteiravo vyriškis.
— Niekis, nesunku, — mestelėjusi žvilgsnį į vyriškį šelmiškai atsakė mergina.
— Šiose dėžėse — vien vaistai?
— Ne, jų čia nėra išvis, — kilstelėjusi antakį išsišiepė mergina. — Čia gimtadieninio dovanos vaikams. Namuose pavojinga slėpti, nes viskas būna iššniukštinėjama, tad...
— Vaikai... — stebėdamasis, kad tokia jauna mergina jau turi vaikų ištarė vyras. — Gimę panašiu laiku?
— Galima ir taip sakyti, — prunkšdama iškošė mergina. — Trynukai.
— O... Žavu, — baisėdamasis bei galvodamas, kuo turėtų dirbti merginos vyras, kad galėtų sau leisti tokią prabangą pripirkti tiek daug  dovanų, išspaudė vyriškis.
— Mhm... — matyt supratusi pašaipą numykė mergina. — tai kuo galiu jums padėti?
      — Man reikia padaryti elegantišką, plastišką nuotrauką, kurioje būtų ryškūs kontrastai, — kyšteldamas ranką į savo kuprinėlę ir ten apčiuopdamas fotoaparatą saldžiu balseliu kone išdainavo vyras. — Gal galėtumėme išpakuoti jūsų dovanas vaikams ir jas įkomponuoti į šią vaistais pritvinkusią vietą? Čia puikus apšvietimas, „gyva“ aplinka, — atsainiai berdamas žodžius toliau dėstė fotografas. Už vaistų lentynų jau klaidžiojo niūri, tamsi žmogysta, šaltai apžiūrinėdama vaistinę.
— Jūs turbūt juokaujate,  — suraukusi kaktą amtelėjo vaistininkė. — Nieko mes nepakuosime. Jei norit pirkti — pirkit, jei ne, vadinasi jums čia nėra ką veikti.
Vyriškis šyptelėjo ir vėl giliau į kuprinę įstūmęs fotoaparatą su panieka mestelėjo:
— Gero kloties, vaistininke.
Prieš durims užsiveriant už nugaros, vyras taip ir neišgirdo jokių atsisveikinimo žodžių. Jo lėtą žingsnį akmenimis grįsta gatve stebinti pamėklė vitrinoje po truputį geso.



Šeštajame aukšte gyveno senelių pora. Šįvakar, kaip, matyt, ir bet kurį kitą vakarą, jie žiūrėjo „Vakaro žinias“. Televizorius buvo paleistas visu garsu, mat kitu atveju senukai būtų nieko negirdėję. Jaukioje buitiškoje atmosferoje išsiskyrė tik prie sienos tolimajame kampe stovinti tamsi dėmė.
Žemiau, truputį žemiau, penktajame aukšte, gyveno viengungis, kuris jau buvo vedęs keturias moteris, tačiau jam niekaip nepavykdavo ištempti su jomis ilgiau nei vienerius metus. Naktimis jis rašydavo romaną apie meilę. Vargu ar kada nors kokia leidykla susigundys jį išleisti, tačiau vis tiek kiekvienam sutiktam kaimynui jis nevengdavo pasigirti ir pasididžiuoti savo veikla. Šįkart šiame sujauktame ir tamsiame kambarėlyje pamėklė žvalgėsi ant rašomojo stalo.
Dar žemiau, ketvirtajame aukšte, gyvenu aš. Šiuo metu šviesa nė viename iš kambarių nedega... Tiesiog lyg iš kiauro maišo žemyn byra nykstančios akimirkos. Kartu neatsilikdamas dūksta ir vėjas, tamsoje pirmą kartą paslėpdamas tamsią žmogystą...



— Į Skirgailos gatvę, — burbtelėjo fotografas įlipęs į taksi.
— Kur tik nori, vyre, kur tik nori, — atsipalaidavęs ištarė praplikęs apkūnaus sudėjimo vairuotojas.
— Kiek laiko užtruksim? — šaltai pasidomėjo.
— Dešimt dvylika minučių, jei nepakliūsim į eismo incidentus, — sukrizeno vairuotojas neatsistebėdamas savo šmaikštumu.
— Jūsų automobilyje yra liukas. Ar galiu pro jį išlįsti su fotoaparatu ir padaryti keletą nuotraukų?
— Hm... — įtariai numykė pilvūzas. — Na, jei tik labai reikia, vyre, tai prašom, tik žiūrėk, neišvirsk, nes pats kaltas būsi.
— Puiku, — nusišypsojo fotografas ir vėl ėmė knistis savo kuprinėlėje. Kai jo galva jau makalavosi virš automobilio stogo ir fotoaparatas nenustodamas spragsėjo, pamėklė buvo įsitaisius ant priekinės automobilio sėdynės. Akys nepaliaujamai suko ratus.


Trečiajame aukšte gyveno daugiavaikė šeima. Naktys čia — ramybės tvirtovė, nes pavargusi nuo mažamečių vaikų priežiūros, moteris svetainėje ant sofos pasiduodavo vyro masažui ir glamonėms. Televizorius tyliai transliuodavo vieną iš rusų humoro programų, tamsiaveidė žmogysta ramiai gulėjo ant žemės ir gliaudė garsų užuominas.
Antrame aukšte gyveno žilas senelis. Jis retai kada iškėblindavo iš namų,  tačiau visi jį puikiai pažinojo dėl jo nuolatinių kiurksojimų prisiklijavus prie virtuvės lango. Miegoti eidavo anksti, todėl aukšte taip pat buvo tamsu, tik pamėklė lyg žmogaus aidas buvo prisiklijavus prie balkono lango.  
           Pirmame aukšte buvo įrengta buitinių prekių parduotuvė, kurioje iš esmės buvo prekiaujama tik alkoholiu. Dabar parduotuvėje švietė apie signalizaciją įspėjančios šviesos. Juodo šešėlio tai nebaidė...
Pokšt.



— Dėkui, — patenkintas savimi bei rezultatu ištarė fotografas, lipdamas iš taksi.
— Sėkmės, vyre, — paėmęs pinigus maloniai atsakė vairuotojas.
      Geltonajam taksi dingus už kampo, vyriškis įėjo į vidurinę namo laiptinę, antrame aukšte pasuko į dešinę. Duris atidarė aukštas, lieknas vaikinas.
— O, sveikas, — pasisveikino ilgšis.
— Laba, — greitai, bet ne erzinančiu balsu atsakė fotografas,— man reikia pasinaudoti tavo kompiuteriu.
— Žinoma, užeik, broli, — svetingai pasiūlė buto šeimininkas.
      Peržiūrint nuotraukas kompiuterio ekrane pasitenkinimo šypsena vis blėso fotografo veide. Jo padarytos nuotraukos nebuvo tokios, kokių norėjo. Kokių reikėjo. Pamėklė fotografui už nugaros lėtai krypavo į šalis. Laukė.
— Man reikia namo raktų, kad galėčiau patekti ant stogo, — niūriai burbtelėjo broliui, išėjęs iš kambario, kuriame naudojosi kompiuteriu.
— O kam?..
— Man reikia padaryti fotografiją, — žiūrėdamas žemyn tarstelėjo.
— O kaip tos fotografijos, kur padarei taksi?..
— Nevykusios. Fotografuoti iš važiuojančio taksi — sunku.
— O fotografuoti važiuojantį taksi?.. — rimtu balsu paklausė fotografo brolis?
— Greitai sužinosiu, — dar prieš pradingdamas tualeto tarpduryje atsakė.  



Fotoaparato duženos pabiro pievelėje po butų balkonais. Sustingę fotografo pirštai vis dar tiesė į jį rankas, bet apčiuopė tik orą. Vyro akyse, vis dar apsiblaususiose nuo netikėtos blykstės, užvirė kova tarp nerimo ir išgąsčio, nuovargio ir nusivylimo. Vėjas, kuriam tai buvo nė motais, toliau žaisdamas ir šokinėdamas namų stogais tyliai krizeno nakčiai į ausį. Tamsus šešėlis, suklupęs ant stogo, palengva išnyko. Akimirka taip ir nespėjo pagauti jonvabalio.