– Ir ką planuoji daryti?

Rodžeris apsigręžė išgirdęs klausimą ir pamatė prieinančią savo bendražygę Gertrūdą. Tai jį truputį suerzino, bet stengdamasis išlikti ramus jis ir toliau žiūrėjo pro langą.

– Turiu omenyje, ką planuoji daryti su Felicija? – dar kartą paklausė moteris. – Kodėl tau ji tokia... svarbi?

– Svarbesnė nei tu?

– Liaukis, padedu tau ne dėl to, – suirzo ji. – Man tiesiog įdomu, kodėl tau Felicijos prireikė būtent dabar? Kodėl neieškojai jos anksčiau?

– Iš kur žinai, kad aš jos neieškojau?

– Man pasakė Markas, – šyptelėjo ji ir sustojusi prie jo atsirėmė į palangę. – Jis su tavimi buvo ilgiau nei aš, tad žino geriau. Ieškojai Felicijos ne dėl to, kad ją myli, tavo planai visiškai kitokie. Tau ji reikalinga ne kaip duktė, kitaip būtum suradęs ją kur kas anksčiau, jei būtum to norėjęs.

Rodžeris akimirką palūkuriavo. Atrodė, kad jis žvelgia pro langą, bet jo mintys klajojo visiškai kitur ir jis net nematė atsiveriančios priešais panoramos.

– Visų pirma noriu žinoti, ar ji pakankamai stipri.

– Pakankamai stipri tarnauti Tasdarui? – nustebo Gertrūda. – Nesuprantu kam tau to reikia.

– Jeigu nepatinka, gali išeiti! – užsiplieskė jis. – Bet tu dar nieko nežinai, nes kitaip taip nekalbėtum. Jeigu ne Tasdaras, viskas būtų kitaip!

– Ir pasaulis priklausytų tau, taip?! Štai ką tu nori pasakyti? – Gertrūda visiškai nebijodama žiūrėjo jam į akis. – Jeigu nori keršyti Tasdarui už tai, kaip jis tave žemina, tai nėra pats geriausias būdas. Nejaugi neprisimeni, kaip į tai įpainiojai Naidželą? Ir kas nutiko? Ogi Tasdaras jį nužudė, nors iš tikrųjų turėjai mirti tu! Jeigu taip ir toliau, mirs daugybė žmonių.

Rodžeris kiek aprimęs vėl nusisuko į langą.

– Naidželas mirė ne dėl to, kad padėjo man. Priešingai, jis atsisakė padėti.

– Tuomet kodėl jį nužudė?

– Tu viską ne taip supratai. Tą dieną, kai Tasdaras uždarė Naidželą ir šantažavo jį dėl Ordino, pasiūliau jam prisidėti prie manęs. Bet tai buvo ne viskas. Naidželas ištrūko ne dėl to, kad aš jam padėjau. Tą patį vakarą tvirtovėje pasirodė Azara, tai ji tai padarė. Ji išgelbėjo Naidželą.

– Vadinasi, jis mirė vėliau nei aš maniau?

– Sakiau, kad viską ne taip supratai.

Moteris įsižeidusi nusisuko. Jis negalėjo matyti jos veido, tik ilgų plaukų užuolaidą, dengiančią jos siaurus pečius.

– Tu man melavai, – piktai atšovė ji. – Tą vakarą sakei, kad jis žuvo, bet nieko nesakei apie Azarą.

– Man visiškai nerūpi, ką galvoji apie tą naktį ir kodėl bandai išsiaiškinti, kas tiksliai įvyko, – sunėrė rankas Rodžeris. – Svarbiausia, kad aš vis dar čia.

– Ir tau visiškai nerūpi, kad nepasikliaudamas savo tarnais gali juos prarasti, – pridūrė Gertrūda. – Norėdamas būti mūsų valdovu tu ir turi būti mūsų valdovas, o ne vaidinti jį, nes kitaip niekas tavęs nebijos.

Rodžeris įtūžęs prirėmė ją prie sienos, pirštai stipriai apsivijo ir suspaudė kaklą. Bet Gertrūda net neatrodė išsigandusi, priešingai, jos žvilgsnyje aiškiai buvo galima išskaityti, kad ji žino, jog po kelių sekundžių jis rankas atleis.

– Nemanyk, kad viskas taip paprasta, – jo rankos iš tikrųjų atsileido. – Ir tavęs nežudau tik dėl to, kad tu man vis dar reikalinga.

– Net jei žinai, kuo aš tave laikau?

– Tu bandai mane tik išgąsdinti, bet aš puikiai žinau, ką jauti iš tikrųjų, – jau daug ramesniu balsu kalbėjo jis. – Tu taip pat nori, kad viskas būtų kitaip, tad užuot kalbėjusi sugalvok ką nors geresnio. Mes visi esame įklimpę į tą patį mėšlą ir tik būdami kartu galime išsikapstyti. Jeigu aš kaip nors mirsiu, tu taip pat keliausi su manimi.

– Ką turi omenyje, kad mes tame pačiame mėšle? – nesuprato Gertrūda. – Aš bent jau netarnauju Tasdarui ir nenoriu su juo turėti nieko bendro. Man visiškai nerūpi jo planai.

– O turėtų. Tasdaras ieško naujų parankinių ir jau yra nusižiūrėjęs tave. Jis žino, kad tu su manimi ir kad gali puikiai pasitarnauti.

Moteris grubiai nustūmė vis dar ją laikančias rankas.

– Ir kas man iš to?

– Argi nemanai, kad būtų daug geriau? Tu galėtum tik apsimesti, kad sutinki jam tarnauti, ką aš darau visą laiką, bet iš tiesų paslapčia padėsi man jį nuversti nuo sosto.

Gertrūda nusijuokė.

– Žinojau, kad tu beprotis, bet kad toks? Palauk, kiek metų praėjo po to, kai sukūrei šį planą? Dešimt? Ir vis dar manai, kad pavyks? Netgi po to, kai Tasdaras tave prigavo?

– Padėk man ir pamatysi. Jeigu tapsi Tasdaro parankine, galėsi netrukdoma vaikščioti po jo tvirtovę. Taip bus tik lengviau įgyvendinti mūsų planą.

– O jeigu jis viską supras?

– Jeigu ir taip, vis tiek jis mūsų plano neperpras iš karto, o iki tol mes tikrai turime laiko, – norėdamas ją nuraminti, Rodžeris švelniai suėmė jai už rankos. – Galbūt jis viską supras per vėlai, ir taip bus dar geriau.

Moteris šiek tiek sutrikusi žvelgė į jų abiejų rankas, po to jos veide nušvito plati šypsena.

– Liaukis, tai tik tavo spėlionės, iš kur galime žinoti, kad bus būtent taip? Be to, nesakiau, kad sutinku tau padėti.

– Tau nėra kitos išeities, Tasdaras tave nužudys, jeigu nesutiksi jam tarnauti.

– Tik jau nereikia manęs gąsdinti, – pasišaipė Gertrūda ir nusimetusi nuo pečių ilgų plaukų sruogą nuėjo durų link. – Aš dar pagalvosiu.

Tuo metu aplenkdamas ją į kambarį įžengė Markas. Pastebėjęs neįprastą veido išraišką įdėmiai nužvelgė Rodžerį.

– Kas čia buvo? – paklausė tik tada, kai moteris pranyko koridoriuje.

Šis minutėlę tylėjo ir šypsodamasis žiūrėjo į brolį.

– Tavo žvilgsnis byloja, kad Gertrūda sutiko, ar ne?

– Ji dar nepasakė, – galiausiai prakalbo Rodžeris. – Bet žinau, kad greitu metu maldaus pasiimti ją kartu.

– Kodėl toks įsitikinęs?

– Nejaugi nepastebėjai? Gertrūda žino, kad mano planai beprotiški, bet tiesiog negali manęs palikti.

– Ar tai reiškia... kad ji tave įsimylėjusi?

– O kaip tu manai? Ji bet kokia kaina mėgins mane apsaugoti, nors yra kur kas silpnesnė už mus abu. Bet puikiai žinai, kad dėl jos niekada neatsisakysiu to, ko noriu.

– Vadinasi, tik pasinaudosi jos silpnybe?

– Kito varianto nėra. Nors ji ir nėra stipri, vis tiek mums bus labai naudinga. Kuo daugiau turėsiu bendrininkų, tuo bus lengviau susidoroti su Tasdaru. Šį kartą nepadarysiu tos pačios klaidos ir neveiksiu visiškai vienas.

Rodžeris iš lėto nuėjo prie brolio ir nusivedė jį prie stalelio, ant kurio garavo du puodeliai kavos, ir prisėdęs ant fotelio prisislinko vieną arčiau.

– Ar tai reiškia, kad neapgaudinėsi Linos? – įsitaisydamas šalia paklausė Markas.

– Juokauji? – nusikvatojo jis. – Aš dar ne toks. Galbūt tai skamba keistai, bet Lina man daug svarbesnė, nė nesiruošiu jos palikti.

– Žiūrėk, kad po to nenusiviltum.

– Nesijaudink, žinau, ką darau.

– Tuomet ką darysi dėl Felicijos ir Eularijos? Gal jau žinai, kur jos?

– Ne, Lina man nepasakė, bet jau turiu idėją. Žinoma, tu taip pat turėsi man padėti, kitaip planas nesuveiks.

– Be jokios abejonės, Rodžeri, – pakeldamas puodelį prie lūpų linkčiojo jis. – O koks planas?

– Prisimeni, kai pasakojau, kaip Arela paliko tą velnio išperą mūsų namuose?

– Raveną? – kilstelėjo antakius Markas. – Ką nori tuo pasakyti?

– Ogi tai, kad Arela puikiai žinojo, ką daro ir nenorėjo savo vaiko atiduoti bet kam, o Lina buvo viena iš artimiausių jos draugių.

– Tai reiškia, kad Lina taip pat neatidavė jūsų dukterų bet kam, ar ne? – spėliojo jis.

– Kaip pirštu į akį. Kad surasčiau Feliciją ir Eulariją, man tereikia sužinoti jos draugų ratą.

– Ir kaip ketini tai padaryti?

– Nebus labai sunku, kai kuriuos aš jau pažįstu. Tereikia pašnipinėti Liną, galbūt ji paslapčia lanko mūsų dukteris. Deja, pats to padaryti negaliu, Lina labai atsargi, ją turėtų pašnipinėti kas nors kitas.

– Galbūt mano sūnus? – pasiūlė Markas. – Lina jo nepažįsta, nė neįtartų, kad jis ją seka.

– Edenas? Ar esi tuo tikras?

– Visu šimtu procentų. Jam puikiai sekasi atlikti tokius darbus, būsi visiškai juo patenkintas.

– Jeigu taip sakai, – susimąstė Rodžeris, žvelgdamas į puodelį savo rankose. – Bet jeigu jam kas nors nutiks, aš dėl to nekaltas.

– Nesijaudink, jam tikrai nieko nenutiks.

Rodžeris iš lėto pakilo nuo fotelio ir nusigriebė ant atkaltės gulintį apsiaustą.

– Na, tada sutarta, mums jau metas eiti, turiu grįžti į Tamsos tvirtovę, kol Tasdaras manęs nepasigedo.

Markas taip pat pakilo ir palydėjo jį prie paradinių durų. Gertrūda jau buvo pasiruošusi ir nekantriai laukė jų koridoriuje.

– Ką gi, iki susitikimo, – atsisveikino Rodžeris, vesdamas moterį laukan. Markas liko stovėti tarpduryje.