Sako durniau, žiūrėk iš ko duoną valgai
žiūriu

valgau duoną iš motinos
užteptą kalte ir priekaištais
tuo pačiu peiliu raikytą
kurio bukaja puse vaikystėje
mušdavo per rankas iki kraujų
valgau duoną iš tėvo
kuris nors ir nieko garsiai nepasako
bet abu suprantam
kad jau neturėčiau tokiam amžiuje prašyti iš jo duonos
valgau duoną iš darbo kasdieninio
iš nemiegotų naktų ir nebepavelkamų kojų
valgau duoną iš rytinio galvos skausmo
iš prisivertimų per prievartą lipti iš lovos ir eiti
valgau duoną iš visą kūną sukaustančio siaubo
iš panikos atakų
iš kruopščiai išlygintų kelnių
iškrakmolytų marškinių
valgau duoną iš kariškos, stoiškos laikysenos blizgančioje scenoje
per ryškioms šviesoms negailestingai akinant
valgau duoną iš mažesnio nei vidutinio atlyginimo
iš pratimų kuriuos mokiausi prieš dešimtis metų
valgau duoną iš nebuvusios vaikystės praleistos besimokant
valgau duoną iš rėškučių turtingų ponų
iš trupinių Šventinio banketo
Valgau duoną iš savęs religinio aukojimo metu perlaužto per pusę
iš nenorėjimo daugiau šitaip gyventi
valgau iš savo mirtingumo suvokimo
kad laikas prabėgęs uždirbant šią duoną
yra amžinai pravalgytas
valgau duoną iš savo jaunystės iš savo sveikatos
iš savo šeimos iš savo vaikų ir iš savo senatvės
valgau duoną iš skaudančios nugaros ir širdies permušimų
valgau duoną vis tą pačią
juodą
rupią
be sviesto ar pagardų
valgau duoną nes nuo vaikystės ligi pat mirties valgom tą pačią
rupią
juodą