Lina prabudo ir tamsoje palengva atsisėdusi uždėjo ranką ant Rodžerio pagalvės. Vyro šalia nebuvo.

– Rodžeri? – moteris nustebusi pakilo iš patalo ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Ką jis veikia pirmą valandą nakties?

Sunerimusi ji išėjo iš kambario. Jau daugybę naktų negalėjo miegoti ramiai, įvairios problemos kaip bičių spiečius dūzgė galvoje. Nerimavo ne tik dėl Rodžerio, bet ir dėl Ravenos. Puikiai prisiminė tą dieną, kai Arela atvyko pas ją, maldaudama priimti jos dukterį. Tačiau Lina jau buvo priėmusi sprendimą iš anksto, nors žinojo, kad tai labai rizikinga. Nuo tos dienos praėjo jau dešimt metų, moteris stengėsi per daug neprisirišti prie mergaitės, žinodama, kad anksčiau ar vėliau turės ją grąžinti Arelai arba ją atims Tasdaras. Bet jai tiesiog nepavyko, ji pamilo Raveną kaip savo dukterį, nenorėjo jos prarasti ir tuo pačiu nuvilti Arelą, juk vis dėlto buvo jos draugė. Nebuvo nė dienos, kad Lina negalvotų, kada Tasdaras pasipainios jos kelyje, o dabar, kai pagaliau susidūrė su juo akis į akį, pažadėjo sau, kad bet kokia kaina apsaugos Raveną, net jei teks paaukoti gyvybę.

Žengusi į virtuvę, Lina pastebėjo praviras laukujes duris. Tai jai atrodė neįprasta, niekada nepalikdavo jų nerakintų, tad šiek tiek sutrikusi žvilgtelėjo pro plyšelį laukan. Verandoje, su cigarete dantyse stovėjo Rodžeris, atsirėmęs į medinius turėklus. Jis nebuvo uždegęs lempos, tad moteris nematė jo veido, o jis nė nesivargino atsisukti arba net negirdėjo jos prieinančios, nes buvo nugrimzdęs į savo mintis. Lina puikiai jį pažinojo, kad suprastų, jog kažkas neduoda jam ramybės, ir norėdama jį nuraminti priėjo iš nugaros. Jos rankos švelniai nuslydo jo pečiais. Vyras atsisuko ir trumpam nusišypsojo.

– Kada mesi rūkyti? – paklausė ji.

– Pati žinai, kad rūkau, kai dėl ko nors nerimauju.

– Tu labai įsitempęs. Dėl ko nerimauji dabar?

Jis kurį laiką tylėjo ir vengdamas jos žvilgsnio vėl nusisuko į tamsą priešais, akys paklaidžiojo horizontu.

– Dėl daug ko, – galiausiai tarė jis. – O visų pirma dėl Tasdaro.

– Nejaugi nesakei, kad jis tave tik aprėkė?

Jis ir vėl tylėjo, galvodamas, kaip jai viską paaiškinti. Pabaigęs rūkyti numetė nuorūką. Giliai atsidusęs pagaliau vėl atsisuko į ją.

– Žinai, kad jis mėgsta žaisti su manimi ir įpainioti mano šeimą. Gal aš ir nesu tobulas, gal ir pridariau daugybę neatleistinų dalykų, bet niekada nenorėjau, kad per jį kentėtum tu, mano tėvai, o juo labiau – mūsų vaikai.

– Ką nori tuo pasakyti? – Lina nustebusi net atsitraukė.

– Atleisk, kad nepasakiau anksčiau, bet nenorėjau tavęs jaudinti.

– Ką Tasdaras sugalvojo šį kartą?

– Jis žinojo, kad tu man pasakysi viską, apie ką jūs tą dieną kalbėjotės. Galbūt jis ir žavisi mano planais, bet tai nereiškia, kad manęs nenubaudė. Tuo pačiu gavau pasiūlymą, apie kurį dabar ir galvoju.

Lina sutrikusi kilstelėjo galvą, norėdama pažvelgti jam į akis, lyg tai padėtų jai sužinoti visas jo mintis.

– Kokį pasiūlymą?

– Tikiuosi, supranti, kad jei nepriimsiu to pasiūlymo, Tasdaras mane nužudys.

– Apie ką tu kalbi? Koks tai pasiūlymas?

– Tasdaras nori, kad atiduočiau jam mūsų dukteris.

– Negali būti! – išsigando ji. – Kodėl? Kas jam iš to?

– Nusiramink, gerai? – jis sugriebė jai už abiejų rankų. Lina žiūrėjo į jį išplėtusi akis, jos krūtinė sunkiai kilnojosi. – Aš nerimauju lygiai taip pat, kaip ir tu, bet neverta panikuoti. Tasdaras žino, kad aš bandau surasti savo dukteris ir kad anksčiau ar vėliau tai padarysiu, tad ar nebūtų tiesiog paprasčiau, jei tiesiog pasakytum, kur jas paslėpei?

Moteris ištikta šoko akimirką bandė suprasti, ką jis ketina padaryti, ir purtydama galvą atsitraukė.

– Tu nori, kad išduočiau mūsų dukteris? Kaip gali taip kalbėti?!

– Palauk, aš dar ne viską paaiškinau, – teisinosi jis ir pabandė ją sugriebti vėl, bet ji išsisukusi puolė prie durų. – Tasdaras visiškai jų neatims, mes galėsime matytis ir jos vykdys užduotis kartu su manimi. Be to, atidavęs dukteris dar gausiu visą Mozanrato planetą, Tasdaras man dosniai atsilygins.

– Mat kaip, – primerkė akis ji. – Iš kur žinai, kad jis atsilygins? O jeigu pamelavo, kad tik atiduotum mūsų dukteris? Kodėl turėčiau rizikuoti ir sakyti tau, kur jas paslėpiau?

– Tai vienintelis šansas man išlikti gyvam.

– Kartu mes galime kažką sugalvoti, kad jis tavęs nenužudytų, nereikia iškart daryti to, ką jis liepia. Pats žinai, visuomet tave palaikiau, bet to, ką tu nori padaryti... to jau per daug.

– Sakai, per daug? – įtūžo jis. – Argi pati pagalvojai, kaip jaučiausi aš, kai paslėpei mūsų dukteris be mano žinios? Tada tu darei tai, ką norėjai pati, todėl dabar aš darysiu ką panorėjęs ir tu manęs nesulaikysi.

– Žinau, kad padariau daugybę klaidų, žinau, kad reikėjo su tavimi pasitarti, bet neturėjau kito pasirinkimo, – pro ašaras atkirto ji. – Per daug gerai tave pažįstu, būtum nesutikęs priglausti Ravenos ir Agnesės, o Feliciją ir Eulariją norėjai panaudoti kaip ginklus, siekdamas įveikti Tasdarą. Galbūt netgi dabar, kai jis tave nubaudė, vis dar bandysi daryti tą patį.

– Tu klysti, niekada nenorėjau ir nenorėsiu kenkti mūsų dukterims.

– Tikrai? Jeigu jas mylėtum taip, kaip aš, niekada nerizikuotum jų gyvybėmis tam, kad išgelbėtum savąją.

Rodžeris stovėjo sustingęs, stengdamasis tvardyti pyktį. Žinojo, kad Lina teisi, bet savo planų atsisakyti neketino.

– Gerai, jeigu manai, kad Tasdaras toks gailestingas, tada pati sugalvok geresnį būdą, – pasišaipė jis ir aplenkęs žmoną užtrenkė paskui save duris.

Stengdamasi nusiraminti, Lina dar kurį laiką stovėjo verandoje, bet žvarbus vėjas prižadino ją iš minčių ir paskatino grįžti vidun. Tuo metu ji lyg ir pastebėjo kažkokį neaiškų šešėlį, praslenkantį laiptų viršuje, ten, kur buvo mergaičių kambariai, tad nusprendė patikrinti. Viršuje, žinoma, nebuvo nė gyvos dvasios, bet nė nesuabejojusi ji žengė prie Ravenos kambario ir tyliai pravėrė duris. Mergaitė gulėjo užsiklojusi iki ausų, tik jos pėdos kyšojo iš po antklodės.

– Taip ir žinojau, kad čia tu, – šyptelėjo Lina.
Ravena nejudėjo, ir toliau atkakliai apsimesdama, kad miega, bet mama neišėjo ir netrukus ji pajuto nusvyrantį lovos kraštą.

– Girdėjau, kaip jūs ginčijotės, – tarė ji, balsas po antklode nuskambėjo vos girdimai.

– Atsiprašau, jei tai tave nuliūdino, bet kartais taip jau atsitinka.

– Dėl ko jūs susipykote?

– Tai nesvarbu, nesijaudink, rytoj bus daug geriau, tėtis grįžo labai pavargęs ir irzlus.

Mergaitė pasimuistė po antklode, bet galiausiai atsisėdusi pažvelgė į ją.

– Jeigu padariau kažką ne taip, aš to nenorėjau.

– Ne, Ravena, mes nesiginčijome dėl tavęs, kodėl taip pamanei?

Toji tik gūžtelėjo pečiais, todėl Lina prisislinko arčiau ir priglaudė jos galvą sau prie krūtinės.

– Nesvarbu, kas nutiktų, žinai, kad aš tave myliu, tiesa?

Ravena tylėjo. Šalia jos jautėsi saugiai, bet tuo pačiu graužė sąžinė. Kaipgi ji gali tiesiog pabėgti ir palikti taip mylimą šeimą? O gal būtų kur kas geriau pasakyti, kad žino visą tiesą? Bet kas, jei Lina jos neišleis, nenorėdama, kad ji pakliūtų į pavojų ir ji niekada nepamatys savo tikros mamos? O jeigu čia pasirodys pats Tasdaras, norėdamas ją pasiimti, ir kaip nors nuskriaus Liną ir Agnesę?

– Ravena, tau viskas gerai?

– Taip, kodėl klausi? – pakėlė galvą mergaitė.

– Tiesiog atrodai susimąsčiusi. Gal kas nors nutiko tavo draugui?

– Ne, jam viskas gerai, jis tik labai liūdi, nes neturi tėvų.

– Tikrai? – kilstelėjo antakius moteris.

– Pastaruoju metu jam labai sunku. Jei jam ko prireiks, aš visada būsiu šalia.

– Gerai, Ravena, suprantu tave, bet per daug nesijaudink ir eik miegoti, rytoj tau anksti keltis.

Ravena linktelėjo ir palindo po antklode. Lina šiltai ją apkamšė ir pabučiavusi į kaktą išėjo. Kankino negera nuojauta. Jeigu mergaitė kalbėjo apie Neptūną, vadinasi, jie jau pažįsta vienas kitą. Ji taip troško pati pasakyti tiesą, kad to nereikėtų padaryti Neptūnui, bet abejojo, ar jau laikas, juk vis dėlto norėjo išpildyti vienintelį Arelos norą ir kiek galima ilgiau laikyti mergaitę kuo toliau nuo pavojaus, be to, nenorėjo kištis ir tik dar labiau visko jaukti.

Eiti į savo kambarį Lina neskubėjo, nujautė, kad Rodžeris dar nemiega, ilgai galvodamas apie tai, ką pasiūlė Tasdaras, tad kurį laiką praleido virtuvėje. Žinojo, kad jis neateis.