Aštuntas skyrius. Visa tiesa

Ravena jau buvo nugrimzdusi į miegą, bet staiga jos akys plačiai atsimerkė.

– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...

Pro plačiai atidarytą langą skverbėsi mėnesienos šviesa, o ant grindų krito ištįsęs šešėlis, tačiau įsmeigusi akis į mėnulį, tarsi į svetimą kūną danguje, mergaitė jo nematė.

– Kai tik pranašystė atgims... portalas bus atidarytas...

Ravena staigiai pakilo iš lovos ir įsmeigė žvilgsnį į stebuklingąjį veidrodį. Aplink jį sukosi kažkokia neaiški juoda migla, o netrukus mergaitė pastebėjo kažką raudonai žibant stikle.

– Kas tu? – paklausė ji veidrodžio. – Ar tu mane girdi?

Tačiau niekas neatsiliepė, girdėjosi tik šnabždesys. Ravena pajuto beprotišką norą paliesti jį. Tai buvo tarsi keistas plazdėjimas jos viduje, lyg jėga, verčianti ją atskleisti save, visą savo galią. Negalėdama jos suvaldyti mergaitė lėtai ištiesė ranką ir uždėjo delną ant stiklo. Tuo metu suskaudo žymę ant kaktos, tarsi būtų nutrenkusi silpna elektra, todėl ji greitai atsitraukė ir persibraukė sau per kaktą. Tą pačią akimirką keistas jausmas dingo, o veidrodis nustojo kalbėti. Ravena paslėpė jį stalčiuje ir nusprendė apie tai papasakoti Neptūnui. Užmigti buvo labai sunku, ji vis nukreipdavo žvilgsnį į veidrodžio pusę, bet jis atrodė ramus, daugiau neįvyko nieko keisto, tad galiausiai jai vėl pavyko sudėti bluostą.

Tačiau iš ryto Neptūnas nepasirodė. Mergaitė jau buvo įpratusi, kad jis pasitinka ją einančią keliu į mokyklą. Ji dar palaukė kelias minutes, tikėdamasi, kad jis dar ateis, galbūt kažkur užtruko, bet priešais ją atsivėrė tik tuščia laukymė. Kažkas sunkaus užgulė Ravenos širdį, ji nujautė, kad kažkas nutiko, ne be reikalo draugas taip keistai elgėsi. Būdama pamokose ji negalėjo susikaupti, vis norėjo ištrūkti, bet stengėsi būti kantri ir tik po pietų griebė veidrodį ir nejusdama po kojomis žemės išlėkė pro duris. Bet jaudintis nebuvo ko, draugą kaip įprastai rado bibliotekoje.

– Neptūnai, aš taip dėl tavęs jaudinausi! – pavargusiu balsu šūktelėjo ji. – Kodėl neatėjai manęs pasitikti?

– Atleisk, buvau labai užsiėmęs, – palinkęs prie stalo kaltai šyptelėjo jis.

Ravena iš lėto priėjo arčiau.

– Turiu tau kai ką papasakoti, – kiek nedrąsiai pradėjo ji. – Vakar įvyko keistas dalykas, tas veidrodis, kurį man padovanojai... švyti juodai ir iš jo sklinda kažkokie neaiškūs žodžiai.

Neptūnas buvo pasidėjęs priešais save seną popieriaus skiautę ir rankoje spausdamas didžiulę lupą bandė kažką perskaityti.

– Ar girdi, ką sakau? – paklausė Ravena, kai jis nė kiek nesureagavo į jos žodžius.

– Taip, žinoma, – pratarė jis.

– O ką tu čia darai?

– Bandau išsiaiškinti, kokia čia vietovė, – primerkė akis berniukas. – Tai senovinis žemėlapis, labai sunku įskaityti...

– Ar dabar gali ką nors paaiškinti?

– Apie ką? – susiraukė jis.

– Apie veidrodį, kurį vakar davei. Jis kažkoks keistas, tarsi norėtų su manimi... bendrauti?

– Taip tik todėl, kad tu jo savininkė. Veidrodis tokiu būdu bando pasiekti su tavimi ryšį.

– Kodėl taip kalbi? – apstulbo mergaitė.

Neptūnas pakilo nuo fotelio ir įsispoksojo į kabantį ant sienos paveikslą.

– Nes privalėjau tau papasakoti labai daug dalykų, bet neišdrįsau to padaryti tą dieną, kai mes susipažinome.

– Ką nori tuo pasakyti? Tu kažką nuo manęs slepi?

– Taip. Bet ne dėl to, kad to noriu, jei būčiau galėjęs, jau seniai būčiau tau viską papasakojęs.

– Nesuprantu. Kas čia dedasi?

– Siaubingi dalykai, į kuriuos mes abu esame įsipainioję.

– Tuomet sakyk, – ragino draugą Ravena.

– Na gerai, bet visų pirma noriu, kad kai ką žinotum, – Neptūnas pagaliau atsisuko į ją ir taip pat švelniai, kaip ir pirmą kartą, suėmė už rankų. – Kad ir kas benutiktų, visuomet prisimink, kad nenoriu tau nieko blogo. Net jei tau atrodys priešingai.

– Nė kiek tavimi neabejoju, Neptūnai, tu esi mano draugas, kaip galėtum mane skriausti?

Berniukas tyliai nusijuokė.

– Puiku, tada įdėmiai paklausyk. Prisimeni, vakar sakiau, kad dovanoju tau tą veidrodį? Aš pamelavau, iš tikrųjų Gordonas liepė man jį perduoti tau.

– Bet kodėl? – nesuprato Ravena.

– Nes tas veidrodis buvo sukurtas tam, kad pažabotų tavo magiškas galias.

– Nejaugi?

– Taip, tu taip pat esi nepaprasta, štai kodėl girdėjai balsus ir radai Krištolo rūmus, tik tavo galios yra per stiprios, kad jas atlaikytų tavo kūnas, todėl dalis jų buvo perkelta į šį, Zurato veidrodį.

– Negali būti, – papurtė galvą Ravena.

– Gali, tuomet kaip paaiškinsi tai, kas vyksta, kai prie jo priartėji? Jame esančios galios bando tave prisišaukti, jeigu būtum paprasta, tas veidrodis su tavimi net nebendrautų.

– Ir ką man dabar su juo daryti?

– Nieko, tu negali išlaisvinti tos pažabotos dalies galių, nes tai būtų labai pavojinga, jos privalo likti iki tol, kol jų naudoti neprivaloma. Bet geriausia būtų niekada jų neprižadinti.

– Argi jos tokios pavojingos?

– Pavojingesnės nei manai, – giliai atsiduso berniukas. – Ir tik todėl, kad tavo tėvas...

– Rodžeris? Jis taip pat nepaprastas, tiesa? – mergaitė klausiamai žvelgė į draugą, bet jis tik nudelbė akis į grindis. – Jis irgi turi ypatingų gebėjimų?

– Ne, viskas visai ne taip, – galiausiai sukuždėjo jis. – Rodžeris nėra tavo tėvas.

Ravena tarsi ištikta šoko minutėlę stovėjo priešais draugą. Kaip taip gali būti? Rodžeris nėra jos tėvas? Nejaugi tai tiesa? Ir kodėl Neptūnas turi būti tas, kuris tai pasakė? Kaip jis visa tai sužinojo?

– Paklausyk, Ravena, žinau, kad tau sunku tuo patikėti, bet aš nemeluoju. Tu mano geriausia draugė, nedaryčiau to vien tam, kad tave įskaudinčiau, – stengdamasis ją nuraminti, Neptūnas sugriebė jai už pečių. – Paklausyk, jeigu nori, gali netikėti, bet anksčiau ar vėliau susidursi su savo tėvu ir vis tiek teks patikėti. Aš tik stengiuosi tau padėti.

– Neptūnai, nepanikuok, aš tikiu, – Ravena kelis kartus giliai įkvėpė oro. – Bet jeigu ne Rodžeris, tuomet kas yra mano tėvas?

– Jo vardas Tasdaras, – berniukas atsitokėjęs pagaliau paleido mergaitę, nuėjo prie lentynos ir ištraukęs knygą padėjo ant stalo. – Apie jį čia pasakojama labai daug.

– Ar jis kažkaip susijęs su istorija ir ypatingais pasauliais?

– Taip, – jis atvertė knygą ir ėmė pirštu keliauti per eilutes. – Aš nė pats visko nežinau, nes neseniai įžengiau į Ypatingųjų pasaulį, bet nemanau, kad norėtum su juo susipažinti.

– Kodėl? – nustebo ji.

– Tasdaras yra... demonas, valdantis vieną iš ypatingų pasaulių, vadinamą Tamsos Karalyste. Bet jam to negana, jis nori sunaikinti visus pasaulius ir iš jų sukurti naują Karalystę, kad galėtų vienas ją valdyti, – Neptūnas akimirką tylėjo, leisdamas priimti jo žodžius. – Tasdaras yra labai pavojingas, iš jo tu ir paveldėjai visas galias. Žinau, kad tai skamba neįtikėtinai, iš pradžių aš buvau nustebęs ne mažiau, nei tu. Bet jeigu ne mano tėvai, tikriausiai nė nebūtume susitikę.

– Bet kodėl mama man nieko apie tai nesakė? – negalėjo suprasti Ravena.

– Nes Lina ne tavo mama, tu visą laiką augai ne toje šeimoje.

– Bet kodėl? Nejaugi mano mama manęs atsisakė?

– Ne, viskas kur kas sudėtingiau. Ji jokiu būdu nenorėjo tavimi atsikratyti, tik bandė paslėpti nuo Tasdaro, bet jis tave surado ir kurį laiką ją apgaudinėjo. Mes tik daug vėliau sužinojome, kad iš tikrųjų jis stebi kiekvieną tavo žingsnį, štai kodėl iškasėme tunelį, vedantį iš Krištolo rūmų į tavo namus. Tu matei simbolius ant akmenų upėje, jie blokuoja blogį, taigi Tasdaras negali mūsų matyti.

– Palauk, tu pažįsti mano mamą? – kilstelėjo antakius mergaitė.

– Taip, mes dar visai neseniai bendravome, kol...

– Kas atsitiko? – sukruto ji. – Kodėl tu nutilai?

– Bijau, kad labai nusiminsi dėl to, ką privalau tau pasakyti, – atsiduso jis. – Tasdaras įkalino tavo mamą Nebūties pasaulyje. Jis nenorėjo, kad su ja susipažintum, žinojo, kad ji trukdys jam priartėti prie tavęs, todėl taip ir pasielgė. Mums žūtbūt reikia ją iš ten išvaduoti.

– Bet kaip tai padaryti?

– Tai ir bandau išsiaiškinti, tyrinėdamas šias knygas ir ieškodamas tos dimensijos vartų.

– Vadinasi, šias knygas tyrinėjai ne tik dėl to, kad rastum pasaulį, kuriame gyvena tavo tėvai?

– Taip. Atleisk, kad nepasakiau anksčiau, pirmiausia norėjau supažindinti tave su Ypatingųjų pasauliu, kad vėliau tau tai nebūtų staigmena.

– Nieko tokio, būdama tavo vietoje tikriausiai elgčiausi taip pat, – padrąsinamai šyptelėjo Ravena. – O kaip dėl mano mamos? Ar ji taip pat nepaprasta?

– Žinoma, bet jos galios nėra tokios pavojingos kaip tavo, – berniukas akimirką tylėjo susimąstęs. – Jos vardas Arela, prieš daugiau nei dešimt metų ji gyveno ten, kur dabar tu, bet kai susipažino su Tasdaru, persikėlė į Tamsos Karalystę. Jie mylėjo vienas kitą, ar bent jau taip atrodė iš šalies, bet Tasdaras visą laiką slėpė, kad yra demonas, nes kitaip tavo mama būtų jį palikusi.

– Bet kaip ji sužinojo, kas jis toks?

– Labai paprastai. Dvasių Karalystėje gyvena pranašė, galinti regėti ateitį. Ji išpranašavo Arelos likimą ir pamatė jame demoną. Bet tada jau buvo per vėlu, jie jau buvo sukūrę šeimą ir augino tavo seserį Rebeką ir dar tris sūnus. Arela manė, kad gali susitaikyti su jo demoniška prigimtimi, bet sužinojusi jo niekšingus planus nusprendė paslėpti savo vaikus ir bėgti.

– Ir kur ji pabėgo?

– Į planetą, pavadintą Azryatu, kur ir gimei tu. Tasdaras žinojo, kad ateisi į šį pasaulį, bet Arela vis tiek stengėsi tave paslėpti, nes prieš tai jam pavyko atimti iš jos Rebeką ir nusiųsti ją į Rubeno planetą.

– Kodėl jis taip pasielgė?

– Nežinau, galbūt iš keršto, kad atėmė iš jo vaikus. Bet Arelai padėjo Aukščiausioji žynė Azara ir apgaubė Azryatą apsauginiu skydu, kuris nepraleidžia blogio. Vienintelis trūkumas, kad to skydo energija vis silpnėjo ir ten nebuvo labai saugu, tad Tasdarui dar prieš sužinant apie tavo gimimą Arela atidavė tave Linai. Dar prieš tai Azryate įsteigtas Ordinas nukalė tau Zurato veidrodį, kad bent kurį laiką galėtum gyventi įprastą gyvenimą. O po to... po to, kai Tasdaras sužinojo, kad tu paslėpta... jis pamišo ir pradėjo Antrąjį Visatų karą. Negaliu pasakyti, kaip ir kada vyko pirmasis, bet tu supranti, ką tai reiškia...

– Kad turiu saugotis savo tėvo?

– Taip, nes niekada jo neįveiksi. Norėdama išvengti nemalonumų turi tiesiog nesipainioti jo kelyje, bet tai padaryti labai sunku, kai jis bando tau pakenkti, – paniuro Neptūnas. – Tasdaras sužlugdė visą Zurato Ordiną. Paskutinis narys mirė praėjus metams po tavo gimimo.

– Bet tai... siaubinga, – sukuždėjo mergaitė.

– Taip, – pritarė jis, vis dar žvelgdamas į knygą. – Beje, Tasdaras įkalino Arelą tik pieš kelias dienas. Prieš tai ji spėjo pasakyti dar keletą dalykų.

– Kokių? – sukluso ji.

– Pavyzdžiui tai, kad tavo likimas taip pat išpranašautas. Ji neaiškino detalių, nori pasakyti jas pati, kai ją išvaduosi, sakė tik tai, kad žino, kaip padėti tau užgniaužti savo prigimtį, kad tavo vidinis demonas tavęs neužvaldytų.

– Palauk, nori pasakyti, kad aš demonė?

– Ne, tik pusiau demonė, kita tavo dalis žmogiška. Bet nebijok, tavo mama žino, kaip atskleisti galias, kurias paveldėjai iš jos, nes tik tos galios padės tau pažaboti tą demoną.

– Bet kaip aš galiu išvaduoti savo mamą, jeigu net nežinau, kur jos ieškoti? Juk tu jos dar neradai ir nežinia, ar išvis rasi.

– Turėčiau rasti, juk kaip ir visos kitos karalystės, Nebūties pasaulis turi vartus. Nesvarbu, kiek laiko užtruksiu, bet tuos vartus žūtbūt rasiu. Be to, prieš pakliūdama į nelaisvę Arela man pasakė, kaip galėsime ją rasti greičiau.

– Tikrai? Kaip?

– Paimk veidrodį, parodysiu.

Ravena padarė tai, ką jis liepė.

– Matai šį rombo formos kristalą? – parodė jis pirštu. – Lygiai toks pat, kaip tavo žymė ant kaktos. Kai būsime netoli Arelos, tas kristalas pajus jos energiją ir pakeis spalvą. Jūsų energijos labai panašios, todėl kristalui atrodys, kad tai taviškė.

Ravena linktelėjo.

– Kai kristalas žiba raudonai, tai reiškia, kad tavyje dominuoja demoniškos galios, kaip dabar, – tęsė Neptūnas. – O kai pasikeičia į sidabrinę, tada dominuoja galios iš tavo mamos.

– Suprantu, bet tuo pačiu viskas atrodo taip sudėtinga...

– Nesijaudink, nesunku perprasti.

– Bet iš kur aš gavau tą keistą žymę, tokią pačią kaip tas kristalas ant veidrodžio?

– Tai Agja. Tavo tėvas taip pat ją turi, tai būdinga visiems demonams, tik ne visų jų žymes galima pamatyti, nes jie jas paslepia, kad niekas neatskleistų jų prigimties. Tai labai jautri demonų vieta, per ją po visą kūną sklinda magiška energija.

– Vadinasi, tai mano galių šaltinis?

– Taip, kaip nors jį pažeidusi neteksi savo galių arba trumpam jas prarasi. Taviškis dabar nėra toks stiprus, tad galime pasikliauti tik tuo ant veidrodžio, nes jame tavo galių yra daugiau nei tavo kūne.

– Bet palauk, kaip mano netikri tėvai? Ar tai reiškia, kad jie irgi nepaprasti?

– Be abejo. Nejau manai, kad Arela atiduotų tave paprastiems žmonėms, kurie pamatę tavo galias pakrauptų iš siaubo?

– Tikriausiai ne. O tu juos pažįsti? Liną ir Rodžerį?

– Liną taip, o Rodžerį buvo tekę matyti tik kartą. Nemalonus tipelis.

Ravena giliai atsiduso ir smigo į fotelį, daugybė minčių sukosi jos galvoje.

– Atrodo, viską supratau, bet tai skamba taip keistai... Žinojau, kad kažkas ne taip, kad ne be reikalo girdėjau tuos balsus, bet vis dėlto... sunku priimti tiesą ir ieškoti to, ko niekada nemačiau. Kaip manai, gal apsimesti, kad nieko neįvyko, ir tiesiog gyventi toliau?

– Ar tu taip sugebėtum?

– Net nežinau... Niekada nemačiau savo mamos ir man ji turėtų visiškai nerūpėti, bet negaliu jos tiesiog palikti ten įkalintos. Be to, kas kitas, jei ne ji, padės man apsisaugoti nuo tėvo?

– Aš visada tau padėsiu, kad ir ką tu nuspręsi daryti, – guodė ją draugas.

Mergaitė pasiėmė veidrodį ir iš lėto nuėjo durų link.

– Labai tau ačiū, Neptūnai, bet dabar turiu grįžti namo ir viską apgalvoti.

– Ar tau viskas gerai? – sunerimo berniukas.

Ji atsisuko, plačiai nusišypsojo ir nieko nesakiusi paliko Krištolo rūmus. Norėdama nusiraminti kurį laiką tiesiog bėgo upės pakrante, paskui išsekusi krito į žolę ir ėmė žiūrėti į debesuotą dangų.

„Ką man daryti toliau? – paklausė savęs ji. – Ar tai tikra? Juk iš pradžių Neptūnas melavo, kai paklausiau apie mūsų namus jungiantį tunelį, kodėl negalėjo pasakyti tiesos tada, o laukė dienos, kai tiesiog nebus įmanoma nuslėpti tiesos?“

Valandėlę Ravena gulėjo susimąsčiusi, pasikišusi po galva rankas, po to atsisėdo ir atrėmusi galvą į kelius ilgai spoksojo į srauniai tekantį upės vandenį, niekaip negalėdama patikėti, kad jos venomis teka demono kraujas. Vakarėjo, tačiau namo grįžti ji neskubėjo. Nežinojo, kaip elgtis su tais, kurie iš tikrųjų nėra jos šeima.

„Ar galiu pasakyti jiems, kad viską žinau? O jeigu tai vis dėlto melas? – abejojo mergaitė. – Bet kaip man tai sužinoti? Neptūnas man neparodė, kad tie visi pasauliai iš tikrųjų egzistuoja ir kad viename jų turėtų būti mano mama, o aš nesuprantu tų knygų kalbos, tad kaip man juo pasitikėti? Ar jis tikrai gali būti mano draugas?“

Ravena sunkiai atsiduso ir pakilusi nuo žolės patraukė namų link.