Demono vaikas I-19

Pavalgiusi vakarienę Ravena nuėjo į savo kambarį ir ruošdamasi miegoti apsivilko pižamą. Išjungusi šviesą ji jau buvo belendanti į patalus, bet tuo metu išgirdo keistą garsą už lango. Iš pradžių pagalvojo, kad pasigirdo, bet tada pamatė medyje kažkokį tamsų šešėlį ir aiktelėjusi net susigūžė vietoje, prie savęs stipriai gniauždama antklodę.

– Ravena, nebijok čia tik aš, – pasigirdo duslus balsas kitapus.

Atpažinusi jo savininką, mergaitė pripuolė prie lango ir atidariusi jį iškart susidūrė su tamsiai mėlynomis Neptūno akimis.

– Ką čia veiki tokiu metu? – sukuždėjo ji.

Berniukas šiek tiek palinko į priekį, jog atrodė, kad šaka, ant kurios sėdėjo, tuoj nulūš.

– Noriu su tavimi pasikalbėti. Gali išeiti laukan?

– Negaliu, tėvai dar nemiega, tikrai pamatys mane išeinančią. Be to, žinai, koks įtarus mano tėtis, nenoriu nemalonumų.

– O tu būk labai labai atsargi ir užrakink savo kambario duris.

– Kodėl negalėjai ateiti bent šiek tiek anksčiau?

– Atleisk, buvau labai užsiėmęs. Gal nori, kad įlipčiau vidun?

– Nereikia, o jeigu mano tėvai tave išgirs?

– Aš būsiu labai tyliai, prisiekiu.

Neptūnas rankomis tvirčiau įsitvėrė virš galvos esančios šakos ir saugiai permetė abi savo kojas per palangės kraštą, tačiau kažko dar abejodamas liko sėdėti. Ravena matė jo veide nekaltą valiūkišką šypseną ir juto gaivų vėjelį, dvelkiantį pro pravirą langą, vos judinantį baltas permatomas užuolaidas.

– Palauk, tu negali čia būti, – mėgino atkalbėti jį mergaitė. – Ir taip beveik visą dieną praleidžiu su tavimi, nejau to neužtenka? Prašau, gal galime pasikalbėti rytoj?

– Negalime, rytoj viskas bus ne taip, kaip šiandien.

– Ką nori tuo pasakyti? – įdėmiai pažvelgė į jį draugė.

– Noriu tau šį tą parodyti, privalai eiti su manimi.

– Na gerai, palauk, tuoj nusileisiu. Man tik reikia apsirengti, o tu geriau nežiūrėk ir išlipk iš to medžio.

Neptūnas šyptelėjęs linktelėjo ir permetė kojas atgal ant šakos. Uždariusi langą, Ravena griebė nuo kėdės drabužius ir skubiai apsirengusi dar žvilgtelėjo į nakties tamsą. Neptūnas jau tvirtai stovėjo ant žemės, tad tyliai išsliūkino iš kambario. Virtuvėje dar buvo girdėti Rodžerio ir Linos balsai, todėl ėjo net sulaikiusi kvapą, melste melsdama, kad tik nesugirgždėtų nė vienas laiptelis, o pasiekusi laukujes duris minutėlę dar stovėjo klausydamasi, ar niekas jos neišgirdo.

– Eikime prie rūmų, gerai? – pagaliau pamatęs ją pribėgančią plačiai išsišiepė berniukas.

– Kodėl būtent ten?

– Tiesiog eime, gerai?

– Tik neilgam, nes tėvai pastebės, kad manęs nėra, – galiausiai sutiko ji ir pirmoji pasisuko eiti. – Ką tokio nori man parodyti?

– Kantrybės, Ravena, – šyptelėjo jis. – Žinau, kad tau tai patiks.

Mergaitė žiojosi kažką pasakyti, bet draugas pastvėrė jai už rankos ir tyliai išsivedė pro vartelius. Tik perėję žvyrkelį, jie ėmė bėgti per pievą, apšviestą išblyškusio mėnulio. Danguje nesimatė nė debesėlio, apsiblaususių žvaigždžių šviesa sunkiai skverbėsi pro tvankią skraistę, ir kuo arčiau rūmų jie buvo, tuo labiau kilo nujautimas, kad kažkas ne taip.

Neptūnas sustojo prie upės, o Ravenai prireikė kelių sekundžių, kad suprastų, ką mato priešais save. Jos akys išsiplėtė iš nuostabos, jai dar niekada nebuvo tekę matyti tokio keisto reginio. Upė prie jos kojų švytėjo lyg pasidabruota, lengva jos šviesa tarsi rūkas kilo iš apačios į viršų ir ten išblanko, susiliedama su nakties tamsa. Bet tai buvo dar ne viskas, skleisdami savo žalsvą nepakartojamą šviesą, tarsi maži žibintai aplinkui skraidė jonvabaliai. Jų buvo tiek daug, mergaitei atrodė, kad jie šoka kažkokį ypatingą šokį, karts nuo karto pasislėpdami aukštose žolėse, augančiose prie upės.

– Gražu, ar ne? – paklausė Neptūnas.

Ravena atsisuko pažiūrėti. Jis šypsojosi, tarsi būtų užmiršęs viską šiame pasaulyje.

– Taip, gražu, – taip pat šypsodamasi pritarė ji.

– Nežinau, kas sukelia tą švytėjimą, bet jis be abejo pritraukia jonvabalius. Tai nutinka tik kartą metuose, negalėjau praleisti progos.

– Štai kodėl sakei, kad negalėsi parodyti rytoj.

– Taip. Aš ir pats mačiau šį reiškinį tik porą kartų, globėjai man apie tai papasakojo, kai dar negyvenau Krištolo rūmuose.

Ravena prisėdo ant upės kranto, žvelgdama į akmenis dugne, kurie aiškiai matėsi pro švytintį vandenį.

– O tu nesigaili, kad palikai savo globėjus? Jie tikriausiai dėl tavęs labai jaudinasi.

Berniukas nusiminęs prisėdo šalia. Jo veidas buvo labai liūdnas, ir draugė iškart pasigailėjo, kad paklausė.

– Žinau, kaip jie jaučiasi, bet visiškai dėl to nesigailiu, – galiausiai tarė jis. – Aš padariau tai, ką privalėjau.

– Bet kodėl pabėgai būtent į Krištolo rūmus? Argi jie negali žinoti, kad tu čia?

– Tikriausiai ne. Negi protingas žmogus slėptųsi akivaizdžioje vietoje?

– Teisybė, ne, – supratusi mintį nusijuokė ji.

– Jie nė nebandys manęs čia ieškoti, jeigu būtų įtarę, jau seniai būtų čia pasirodę.

– Bet tai nereiškia, kad jie tavęs neieško, tiesa?

– Žinoma, aš tuo nė kiek neabejoju.

– O jeigu jie vis dėlto tave ras ir pasiims atgal į savo namus?

– Nesijaudink, jie tikrai to nepadarys, o jeigu ir taip, aš ir vėl pabėgsiu, – ramino jis draugę. – Betgi mes atėjome čia smagiai praleisti laiką, o ne nerimauti dėl manęs, ar ne?

– Taip, bet tu man irgi svarbus.

Neptūnas nuraudo ir nieko neatsakė. Ilgą laiką jie tiesiog sėdėjo ir grožėjosi vaizdu. Ravena buvo apsivilkusi ploną suknelę, tad draugas apgobė jos pečius savo šiltu dideliu apsiaustu. Ji nepadėkojo, bet jis matė padėką jos akyse ir jam to užteko.

– Bus šilčiau, jei pasivaikščiosime, – kildama nuo žemės prakalbo mergaitė. – Vis dar negaliu atsigrožėti tuo, ką matau.

– Betgi rytoj tau į mokyklą, sakei, kad negalėsi ilgai čia būti.

– Nieko nenutiks, jei vieną naktį neišsimiegosiu, nenoriu praleisti tokio gražaus reginio, – tarė ji, eidama upės pakrante. – Tai prisijungsi ar ir toliau ten sėdėsi?

Neptūnas atsitokėjęs pašoko ir pasivijo draugę. Jų jaunos kojos lengvai brido per aukštą žolę, abu jie mėgavosi juos supančia ramybe, nes žinojo, kad tokios pat nakties greitu metu nesulauks. Ravena ėjo tolyn, glausdama prie savęs muskusu kvepiantį apsiaustą, o berniukas vis žvilgčiojo į ją, spėliodamas, apie ką ji galvoja.

– Gal norėtum pabraidyti upėje? – staiga paklausė ji.

– Nežinau, vanduo naktį turėtų būti labai šaltas.

– Bet jis taip švyti, aš tik noriu pabandyti.

– Gerai, bet iškart išlipk, jei bus šalta, nenoriu, kad per mane susirgtum.

– Nesijaudink, aš retai sergu, – Ravena vėl pribėgo prie kranto. – Tikriausiai ne be reikalo ši upė vadinama Sidabrinio Sfinkso upe, ką manai?

– Gali būti, – gūžtelėjo pečiais jis.

Apsiaustas švelniai nuslydo jos siaurais pečiais. Neptūnas įdėmiai stebėjo, kaip ji nusiauna batus, kaip jos basos pėdos atsargiai paliečia vandens paviršių, o po to nusileidžia į akmenuotą dugną. Eidama gilyn į upę, ji atrodė tarsi kažkokia mistinė būtybė, jos veidas atrodė kaip niekad tyras ir ramus.

– Nors ir keista, vanduo daug šiltesnis nei maniau.

– Tikrai? – sukruto Neptūnas.

– Ateik ir pats išbandyk.

Raginti dar kartą nereikėjo, jis greitai nusimetė drabužius, ir smulkus jo kūnas netrukus paniro į švytinčią gelmę.

– Tikrai, vanduo šiltas kaip vasarą! – nusistebėjo jis. – Įdomu, ar tai kažką reiškia? Gal tas vanduo turi kokių magiškų savybių?

– Nežinau, bet svarbiausia, kad aš čia ne viena.

Neptūnas pasijuto be galo dėkingas. Nežinodamas, kaip išreikšti savo jausmus, jis priplaukė prie draugės ir švelniai suėmė jai už rankos.

– Džiaugiuosi, kad susipažinome, daugiau nebesijaučiu toks vienišas.

– Pažadėk man, kad po metų vėl mane čia atsivesi.

– Per tuos metus gali nutikti dar daugybė dalykų, bet pažadu.

Ravena apdovanojo jį plačia šypsena.

– Gerai, dabar jau tikrai galime eiti.

Vaikai greitai apsirengė ir atsisveikino. Neptūnas dar ilgam liko sėdėti ant kranto, laukdamas, kol švytėjimas visiškai išnyks, o Ravena nuskuodė per pievą namo. Kadangi lango daugiau nerizikavo palikti praviro, teko eiti pro duris. Koridoriuje jos niekas nepasitiko, tik tamsa, tad lengviau atsidususi smuko į savo kambarį. Kurį laiką tiesiog gulėjo lovoje ir galvojo apie tai, kas įvyko. Niekada neturėjo geriausio draugo ir nežinojo, kad su juo gali būti taip gera, žinojo tik tai, kad šios nakties niekada nepamirš. Galvoje kaip viesulas sukosi daugybė vaizdų: švytinti upė, aukšta žolė, kuria jie brido, aplinkui skraidantys jonvabaliai, muskusu kvepiantis apsiaustas...

Ravena šypsodamasi susisuko į antklodę. Buvo tokia pavargusi, jog netrukus paniro į sapnus.
Lunarija

2022-06-23 15:13:35

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): piemenaitė

Sukurta: 2022-06-25 19:53:17

Viena smulkmena. Ar galima sutemus įžiūrėti akių spalvą?
Skuodžia zuikis per laukus. Vaikams tinkamesnis sinonimas: dumia, lekia. bėga.