Demono vaikas I-16

Kaip ir žadėjo, kitos dienos rytą Ravena nugabeno žemėlapį atgal pas Neptūną. Nors buvo dar gana anksti, jis jau sėdėjo ant grindų apsikrovęs knygomis ir net neišgirdo, kaip ji atėjo. Apsigręžė tik išvydęs šešėlį.

– Nemaniau, kad ateisi taip anksti.

Mergaitė išlankstė žemėlapį ir padėjusi šalia taip pat prisėdo ant grindų.

– Galiu kai ko paklausti?

– Klausk, – paragino jis.

– Tu sakei, kad nupiešei tą žemėlapį, vadinasi, lankeisi visose tose vietose?

– Ne, lankiausi tik Šešėlių Karalystėje, naudodamasis pirmais vartais, nes nesu tikras, kaip naudotis antrais. Apie kitas vietas žinau tik iš knygų.

– Tai tu įsitikinęs, kad tos vietos tikros?

– Taip, kuo tikriausios.

– Gal galėtume jas patikrinti kartu?

– Nemanau, kad tai būtų labai lengva, tie tuneliai labai ilgi ir klaidinantys, net ir naudojantis žemėlapiu yra labai didelė tikimybė pasiklysti, o kitaip į tas slaptas vietas patekti negalėtume, nes jų vartai tik požemiuose.

– Bet sakei, kad vienoje jų buvai, – priminė Ravena.

– Taip, bet man pasisekė, nes pažįstu ten gyvenantį žmogų.

– Tose karalystėse gyvena žmonės? – nustebo mergaitė.

– Taip, o ko tu tikėjaisi? – Neptūnas minutėlę tylėjo. – Tai nepaprasti pasauliai, knygose rašoma, kad juose gyvena ypatingi žmonės.

– Ypatingi? – Ravena susidomėjusi prisėdo šalia ir pažvelgė į knygą priešais jį, nors negalėjo suprasti nė žodžio.

– Tokie žmonės, kurie moka ką nors nepaprasto, pavyzdžiui, teleportuotis į kitą vietą per sekundę arba naudotis burtais.

– Tu tikrai supranti, kas parašyta tose knygose? – susiraukė ji. – Gal kažkur suklydai?

– Ne, tai gryniausia tiesa, tas žmogus, gyvenantis Šešėlių Karalystėje, naudojasi burtais, ir man teko tai matyti.

– O iš kur man žinoti, kad neišsigalvojai? – pyktelėjo Ravena. – Visa tai skamba kaip stebuklinga pasaka, negali būti, kad tai tikra.

– Gali, ir tai tikra, nes aš irgi esu nepaprastas, – atkirto jis. – Galiu tau tai parodyti.

– Ir ką tu moki? Paversti visas šias knygas į dulkių krūvą?

– Palauk minutėlę ir pamatysi.

Neptūnas giliai įkvėpė oro ir užsimerkė. Tik praėjus kelioms minutėms Ravena pastebėjo, kad knyga, padėta priešais jį, vos vos kruta. Po to ji labai lėtai pakilo nuo grindų ir ėmė ratu suktis aplink vaikus. Mergaitė išsižiojusi stebėjo, kaip iš lentynų pakyla dar daugiau knygų, ir jos spirale sukasi aplink juos, vis greičiau ir greičiau. Tuo metu ji pajuto tą patį jausmą kaip vakar, tarsi į namus būtų įsisukęs vėjas, kuris nieko aplinkui negali paveikti. Dar po minutės knygos nustojo suktis ir tvarkingai grįžo į savo vietas. Neptūnas atsimerkė.

– Kaip tau tai?

– Atrodo... stulbinančiai... – Ravena vis dar negalėjo patikėti tuo, ką matė. – Ar gali man parodyti dar ką nors?

– Nelabai, ir pats neseniai sužinojau, kad esu nepaprastas, visi tie triukai mane labai išvargina, bet aš po truputį treniruojuosi.

– Bet kaip sužinojai, kad esi nepaprastas?

– Man tai pasakė globėjai. Nežinau, ar jie turi kokių nors gebėjimų, bet mano tėvai ypatingi, todėl jie norėjo, kad aš tai žinočiau. Pradėjau treniruotis tik tada, kai persikėliau čia, kadangi jie pasakė, kad yra gebėjimų, kurie gali pakenkti. Bet tu niekam to nepasakok, gerai?

– Nemanau, kad manimi kas nors patikėtų, – nusijuokė ji. – Juk tie keisti pasauliai paslėpti nuo... visų kitų.

– Būtent! Nuo tų, kurie neturi jokių gebėjimų, ir tai reiškia, kad viename iš tų pasaulių turėtų gyventi mano tėvai, tikriausiai dėl to jų pavardžių niekur nėra. Bet galbūt jie norėjo, kad aš juos rasčiau, todėl paliko man šiuos rūmus.

– Tai tavo tikslas tik surasti tėvus?

– Ne, noriu padaryti dar daugybę dalykų. Yra dar daugiau pasaulių už šio žemėlapio sienų, man tereikia išsiaiškinti kur jie.

– Štai ši vieta, – Ravena pirštu parodė į klaustuką žemėlapyje. – Neatrodo labai toli nuo Krištolo rūmų, bet kodėl tu iki šiol nežinai kas ten?

– Mėginau ten eiti, bet praėjimas užverstas akmenimis. Be to, iš ten sklinda kažkas... labai blogo, – nusipurtė jis. – Bet geriau negalvokime apie tai, reikėtų pailsėti, visą rytą dirbau. Gal išeitum su manimi pasivaikščioti?

– Puiki mintis, negi visą laiką būsime viduje? – sutiko Ravena ir nuskubėjo paskui berniuką, jau einantį prie durų.

Jie nusileido laiptais į kiemą. Saulė jau buvo aukštai pakilusi ir išdžiovinusi rasotą žolę.

– Dabar jau suprantu, kodėl tie rūmai paslėpti, – žvelgdama į uolą prakalbo mergaitė. – Tik kas nutiktų, jeigu kas nors pastebėtų tą žvaigždę ant uolos, kaip kad aš?

Vaikai ėmė iš lėto lipti upės akmenimis.

– Šią vietą gali rasti tik ypatingi žmonės. Niekas kitas jos tiesiog nemato.

– Vadinasi, aš irgi esu ypatinga?

– Taip jau išeina.

– O kodėl ant šių akmenų yra tie keisti ženklai?

– Tai reiškia apsaugą nuo blogio. Kol jie čia, tol mums nieko nenutiks.

Berniukas perėjo upę pirmas. Jo veidas atrodė sunerimęs, jis žinojo, kad Ravena gali eiti į Krištolo rūmus tik kol jos galios miega, kai jos atsiskleis, ženklai užblokuos jai kelią.

Ištiesęs ranką, jis padėjo mergaitei saugiai pasiekti žemę.

– Beje, ar žinojai, kad ši upė vadinama Sidabrinio Sfinkso upe?

– Kodėl būtent Sidabrinio? – nusistebėjo Ravena.

– Nežinau, tiesiog radau užrašą vaikštinėdamas upės pakrante. Pažiūrėk, pievoje pilna gėlių, nupinsiu tau vainiką.

Vaikai įsitaisė aukštoje žolėje. Neptūnas ėmė skinti pienes ir dėjo jas į krūvelę, o Ravena atsisėdusi šalia įdėmiai jį stebėjo. Buvo gera nieko neveikti, ypač kai pastaruoju metu atrado tiek daug keistų dalykų. Neptūnas buvo teisus kalbėdamas apie poilsį, jai taip pat reikėjo bent trumpam atsiriboti nuo pasaulio.

– Ar tau tai neatrodo keista? – staiga paklausė ji.

– Kas keista?

– Tai, kad būtent mes turime galimybę ištirti nepaprastus pasaulius, juk tai galėjo būti bet kurie kiti žmonės.

– Bet esame mes, – šyptelėjo berniukas. – Nepamiršk, kad Krištolo rūmai patys tave pasikvietė.

– Bet aš net nežinau, kaip tau padėti, ir nesuprantu tų knygų kalbos, tu vienas gali jas skaityti, kuo galiu būti naudinga?

– Kol būsi su manimi, tol ir būsi naudinga, – pabaigęs pinti, jis nutupdė vainiką jai ant galvos. – Gražiai atrodai.

Mergaitė nudelbė žvilgsnį į žemę.

– Niekas man to niekada nesakė, visuomet maniau, kad aš negraži.

– Kodėl? – nusijuokė Neptūnas.

Mergaitė įsispoksojo į giedrą dangų.

– O kodėl ne?

Neptūnas nuraudęs neatsakė ir atsigulęs ant žolės pasikišo po galva rankas.

– Gan norėtum būti mano geriausia draugė?

– Mes susipažinome tik vakar, bet tu neatrodai baisus, – pripažino Ravena.

– Net jei pripasakojau tiek daug neįtikėtinų dalykų?

– Juk vis dėlto parodei, kad tie dalykai tikri. Tiesą pasakius, aš tau truputį pavydžiu ir tuo pačiu noriu sužinoti apie tavo galias daugiau.

– Tada lankyk mane dažniau ir galėsi stebėti mano treniruotes. Be to, man vienam labai liūdna.

– Tai nuo šiol mes draugai?

– Žinoma, jei tik nepagrasinsi manęs suspardyti.

Prisiminusi vakar dienos žodžius Ravena nuraudo. Neptūnas pakilo nuo žolės ir nuėjęs prie krioklio žvilgtelėjo žemyn, kur šniokšdamas krito vanduo, tada nusiavė batus ir įbrido į upę.

– Šiandien karšta diena, ir vanduo visai nešaltas, gal nori išsimaudyti?

– Ne, nenoriu, pirmą kartą, kai ėjau per akmenis, vos nenugarmėjau į krioklį.

Nuolankiai pažvelgė į ją mėlynos Neptūno akys, jam trumpam šyptelėjus, sublizgėjo balti dantys. Ten, kur jis stovėjo, buvo gana gilu. Apačioje galėjai įžiūrėti akmenuotą dugną. Berniukas lėtai brido per vandenį, žiūrėdamas į savo įdegusias kojas.

– Neptūnai, ar tu prisimeni ką nors apie savo šeimą?

– Ne, visiškai nieko. Kodėl klausi?

– Nežinau, tiesiog... tu atrodai toks vienišas.

Ji nuleido vieną koją į vandenį, balsas nuskambėjo kažkaip nejaukiai, bet ji nenorėjo per daug gilintis, per daug jam įkyrėti. Neptūnas nubrido toliau, susiėmęs kelnių kraštus.

– Aš niekada nežiūriu į praeitį, – rimtai ištarė jis. – Gailėdamasis to, ko nebegali turėti, nesugebėsi žengti į priekį. Viskas keičiasi, vieną dieną tu gali būti vienur, o kitą kažkur kitur. Niekas nevyksta be reikalo.

– Neik toliau, nori nugarmėti? Aš nešoksiu traukti!

– Nieko, nepaskęsiu.

Neptūnas staiga įkvėpė ir su visais drabužiais niro tiesiai į upės nuolydį. Ravena nematė jo, tik juodų plaukų bangą, plaukiančią į kitą upės pusę. Ir iš tikrųjų, jis netrukus išniro. Plaukai buvo užkritę ant veido, tad atmetė juos atgal ir pažvelgė į Raveną, paskui jau nebepanirdamas grįžo pas ją.

– Kaip tu nebijai, kad krioklys tave įtrauks? – nusistebėjo mergaitė.

– Dažnai čia plaukioju, tiesiog prisitaikiau.

– Tau gerai, kad nieko nebijai, o štai aš nesugebu apsiginti nuo aplinkui tykančių pavojų.

– Ką tiksliai turi omenyje?

– Aš... aš bijau savo tėvo... – sukuždėjo ji. – Kartais atrodo, kad jis mato viską, ką veikiu, netgi tai, kad lankausi Krištolo rūmuose, ir tai mane gąsdina. Bet mama visą laiką mane saugoja, nujaučiu, kad ji patikėtų, jei papasakočiau apie tave ir nepaprastus pasaulius.

– Kodėl taip manai? – krūptelėjo Neptūnas.

– Tada, kai pradėjau girdėti balsus, ji pasakė, kad pasaulyje pilna daug nepaprastų dalykų. Kaip manai, gal ji kalbėjo apie tą patį, ką atradai tose knygose?

Berniukas susimąstęs kurį laiką tylėjo.

– Nežinau, gal ji norėjo tave tik pralinksminti? – bandė spėti jis. – O dėl savo tėvo būk labai atsargi, įvairūs pavojai gali užklupti bet kurią akimirką.

– Gerai, pasistengsiu, – linktelėjo ji.

– O dabar gal palenktyniaukim? – staiga pasiūlė Neptūnas ir pašokęs nuo žolės nuskuodė per pievą.

– Palauk manęs! – riktelėjo Ravena ir taip pat pašokusi nusivijo draugą. Taip, jis buvo jos draugas, nors jie dar tinkamai nepažinojo vienas kito. Bet ji nė kiek neabejojo, kad jis nelinki jai nieko blogo ir nujautė, kad daugiau nebus tokia vieniša, kokia buvo iki šiol.

Šiltas ir nestiprus vėjas kedeno jos plaukus ir plaikstė baltą suknelę, ir atrodė kaip niekad gera bėgti per aukštą žolę ir apie nieką negalvoti, bėgti ir tiek. Jai nebuvo svarbu, ar ji laimės lenktyniaudama, kur kas svarbiau buvo matyti Neptūną šalia, kaip vėjas velia jo ilgus juodus plaukus ir išskleidžia kaip burę melsvus marškinius. Jis vis atsisukdavo, ir mergaitė matė jo veide šypseną. Taip knietėjo ištiesti ranką ir griebus už skvernų traukti jį atgal prie savęs, bet jis buvo per toli.

Netrukus jie pasiekė mišką. Neptūnas vikriai nėrė tarp medžių, o nenorėdama jo pamesti iš akiračio Ravena nėrė iš paskos. Tačiau draugo jau nebuvo matyti. Stabtelėjusi ji ėmė dairytis aplinkui, tuo pačiu sunkiai gaudydama orą, bet staiga kažkas palietė jai petį. Mergaitė aiktelėjusi apsigręžė ir išvydo Neptūną. Pamatęs jos veido išraišką berniukas ėmė juoktis.

– Kaip tu taip greitai pabėgai? – sumišusi paklausė ji.

– Nejaugi pamiršai, kad turiu ypatingų gebėjimų? Naudojant teleportaciją pabėgti vieni juokai.

– Vadinasi, tu sukčiavai?

– Ne, tik norėjau patikrinti savo galimybes. Kol dar nemoku tobulai valdyti galių, negaliu teleportuotis toliau, nei mato mano akys. Kartais per treniruotes galima netyčia pasiklysti, bet jei tai darai ne vienas, kitas žmogus gali atsekti tave pagal energiją ir pargabenti atgal.

– Tikrai? – išsižiojo Ravena.

– Žinoma, bet dabar nekalbėkime apie tai. Kai bėgau nuo tavęs, štai ten mačiau labai gražią vietą. Eime, parodysiu.

Neptūnas suėmė jai už rankos, taip ragindamas eiti, ir jie pagaliau išėjo į saulės apšviestą plotą. Visa pamiške tęsėsi didžiulis, dar neseniai užaugęs rugių laukas. Pučiant vėjui šnarėjo lengvi kaip plunksnos stiebai, bangavo kaip vanduo ir vilnijo į tolį, kur vos vos matėsi eilutė baltaplyčių namų ir žalios medžių kepurės. Įbridusi rugiuose, kaip vienintelis paminklas tiems, kurie čia kažkada turėjo trobas, stovėjo aukšta liepa. Viena jos šaknis buvo iškilusi į žemės paviršių, bet kiek pasirangiusi kaip gyvatė vėl lindo į žemę, o po plačiomis šakomis žolė buvo išvaikščiota ir nusėdėta.

Neptūnas labai ryškiai matė prie šios aukštos liepos prisiglaudusį šulinį su aukšta ir palinkusia svirtimi, o už jo – tris beržus, išaugusius iš vieno kamieno. Paleidęs Ravenos ranką, jis iš lėto priartėjo. Vienas iš kamienų buvo toks nusviręs, kad beveik siekė žemę, tad prisėdo ant jo pailsėti. Nenorėdama drumsti ramybės Ravena be garso įsitaisė šalia.

Berniukas kurį laiką ilgesingai žvalgėsi po didelį lauką, nuo saulės prisidengęs ranka akis. Atrodė, klausėsi kažkokių tylių garsų, kurie sklido iš šios žemės. Ravena pažiūrėjo į lapų vainikuose paskendusias šakas, akys pašmirinėjo žeme, ieškodamos kažkokių pėdsakų ar praeities ženklų, tačiau ji negalėjo nuspėti, kas taip neramino ar skaudino jos draugą.

– Turėjau tokią vietą tik savo gimtinėje, – staiga prakalbo jis. – Kai dar gyvenau pas globėjus.

– Kokią vietą? – nedrąsiai paklausė mergaitė.

– Gluosnių alėją, savo ramybės kampelį. Bet visą laiką ten būdavau vienas. Niekada anksčiau apie tai nepagalvodavau, atrodydavo, kad man gera vienam.

– Ir dabar nori pabūti vienas?

– Ne. Tik būdamas su tavimi supratau, kad vienam niekada nebuvo taip gera, – jis pažvelgė į ją tokiu liūdnu žvilgsniu, kad jai pasidarė graudu. – Bet nenusimink, dabar turime šią vietą. Nori, kad čia būtų mūsų ramybės kampelis?

– Žinoma, jei tik daugiau neliūdėsi.

– Pasistengsiu, – Neptūnas nusišypsojo ir iš lėto pakilęs nusivedė draugę Krištolo rūmų link. – Geriau grįžkime į vidų, beplaukiodamas labai išalkau.

– Bet argi turi pinigų, kad nusipirktum maisto? – jiems beeinant koridoriumi susidomėjo Ravena.

– Nesuk dėl to galvos, tėvai man paliko ne tik rūmus, bet ir daugybę pinigų, man jų užtektų net jei gyvenčiau čia visą gyvenimą. Be to, už Krištolo rūmų yra arklidės, planuoju kada nors ten įkurdinti savo mustangą.

– Mustangą?

– Taip, jo vardas Bastūnas. Prisijaukinau jį prieš keletą metų, dar tada, kai gyvenau pas globėjus.

Bekalbėdami vaikai nusileido laiptais ir pasiekė virtuvę. Neptūnas pakėlė nuo kėdės kuprinę.

– Štai, prieš porą dienų radau ją prie įėjimo į rūmus. Prie krioklio radau ir sugedusį žibintuvėlį, bet pataisiau. Neabejoju, kad tie daiktai tavo.

– Taip, Neptūnai, ačiū. Tu labai paslaugus, – padėkojo Ravena. Tuo metu jos žvilgsnis smigo į kalaviją, atremtą prie sienos, šalia stalo. – O kieno jis?

– Mano, – rimtai ištarė berniukas.

– O kam tau? – ji bandė pakelti ginklą, bet jis buvo per sunkus.

– Palik ramybėje, dar netyčia susižeisi.

– Nori pasakyti, kad jis tikras?

– Žinoma, aš jau per didelis žaislams.

– Bet tai labai pavojinga, kam tau reikalingas tikras kalavijas?

– O kam įprastai būna naudojami tokie daiktai?

– Nori pasakyti... tu su juo...

– Nebijok, dar nieko nesu nužudęs. Kol kas, – jis pažvelgė į Raveną ir pamatęs jos išsigandusią veido išraišką plačiai nusišypsojo. – Ir neketinu to daryti, man jis reikalingas tik apsaugai.

– Apsaugai nuo ko?

– Nežinau, nuo bet ko, kas gali mane užpulti, – Neptūnas kurį laiką spoksojo į ginklą kampe. – Bet negalvok apie tai, man viskas bus gerai, o tu būsi saugi su manimi.
Lunarija

2022-06-20 12:20:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): piemenaitė

Sukurta: 2022-06-24 11:51:04

Manau, kad per daug veikėjų.Jeigu būtų vientisas kūrinys, o ne gabalais skaitytojui būtų lengviau susigaudyti veikėjų tarpusavio ryšius.