Beribiam visatos danguje
užgeso visos žvaigždės
skambinsiu Dievui kad patikrintų elektros instaliaciją
matyt užtrumpino archangelų nutiestos izoliacijos

mano sapno dykumas raižo ugninės kometos
jų uodegos kaip senieji lietuvių aitvarai
mano sapnai spjaudosi ugniniais pamokymais
mozė pakyla virš rasoto marcinkonių rugių lauko
jo galva šviečia tarsi elektroliux lemputė
jis šlovina gyvenimą
jis šlovina gyvenimo skonį
sūrus kaip kraujas ir karštas kaip radioaktyvus atomas
dalinamės dalinamės viskuo ką turim
kol save paleidžiam vėjais, dulkėmis, milijardais dulkių
kurios nusėda ant kaimo vieškelio
ir tik prariedantys vežimai trumpam joms suteikia gyvybę
prikelia pomirtiniam šokiui

žodžiai virsta plaustais už kurių kabinuosi
bandydamas nenuskęsti pasaulio vandenynuose
išleiskite mane į merkurijų
lai pelenai pasieks kažką daugiau nei ten kur dabar esu