Ravena sapnavo košmarą, bet netrukus prabudo ir aiktelėjusi staigiai atsisėdo. Jau buvo išaušęs rytas, krentantys pro langą saulės spinduliai apšvietė visą kambarį. Mergaitė pasitrynė akis ir supratusi esanti saugi aprimo. Galvoje vis dar sukosi vaizdiniai iš košmaro, skambėjo neaiškus balsas, kažkas šaukėsi pagalbos, bet jos taip ir nesulaukė...

Giliai įkvėpusi oro, Ravena apsidairė Linos, bet jos šalia nebuvo, turbūt išėjo vos jai užmigus, kaip ir žadėjo. Po tos dienos, kai buvo Mirties girioje, košmarai lankė ją beveik kiekvieną naktį, viena miegoti negalėjo, bet nesitikėjo, kad mama visą laiką praleis su ja, to ir nenorėjo. Tuo metu ji prisiminė labai keistą detalę iš to, ką sapnavo. Ji šaukė savo mamą, tačiau tai nebuvo Lina, ir Ravena buvo visu šimtu procentų įsitikinusi, kad jos mama yra ta kita moteris, kurios ji niekada anksčiau nematė. Kaip taip gali būti?

Košmaras buvo toks tikroviškas, kad Ravenos oda vis dar bėgo šiurpuliukai ir vis dar buvo likęs tas keistas jausmas, kad ta moteris jos mama. Ne, tai nebuvo jausmas, labiau tarsi žinojimas. Bet nieko nesuprasdama mergaitė nusprendė nekreipti į tai dėmesio ir išlipusi iš lovos pravėrė langą. Prie jo augančios obels žiedai jau buvo pusiau nubyrėję, vėjui papūtus jie pasklisdavo aplinkui, ir Ravenai tai be galo patiko. Ji mėgo stebėti obels pasikeitimus, kaip pavasarį ji sukrauna pumpurus, vasarą išskleidžia lapus, po to užaugina vaisius, o atėjus žiemai stovi belapė, apsidengusi sniegu. Bet pavasaris jai vis tiek patiko labiausiai, tada visa gamta pabunda, ir Ravena jaučiasi, lyg pabustų kartu su ja.

Mergaitę iš minčių prižadino žiedas, užkritęs ant nosies galiuko, ir ji nusprendė, kad jau metas eiti į virtuvę. Kaip ir kiekvieną dieną, ji planavo vėl apsilankyti Krištolo rūmuose. Jie buvo tokie dideli, kad visuomet atrasdavo kažką naujo. Be to, praeitą dieną paliko ten savo kuprinę su maistu. Nors mama sakė jokiu būdu niekur neiti vienai, Ravena įtikino ją, kad eina pažaisti su draugais, ir to jai užteko. Dabar galėjo visiškai netrukdoma lankytis savo slaptoje vietoje.

– Labas rytas, Ravena, – pasitiko ją Lina. – Kaip šiąnakt miegojai? Gal jau nebebuvo košmarų?

– Buvo, – įsitaisydama prie stalo trumpai ištarė ji. – Bet ne taip blogai, kaip vakar.

Moteris padėjo priešais ją lėkštę su pusryčiais ir karštos arbatos puodelį.

– Ar išsimiegojai? Jeigu nori, gali šiandien neiti į mokyklą, pasakysiu, kad sergi.

– Ne, jaučiuosi pailsėjusi, – papurtė galvą mergaitė. – O kur Agnesė?

– Jau išėjo, prieš pamokas dar norėjo užsukti į parduotuvę.

– O tu šiandien kur nors važiuosi?

– Ne, Ravena, kodėl klausi? Gal nori, kad nuvežčiau iki mokyklos?

– Ne, juk žinai, kad mėgstu pasivaikščioti, tik norėjau pasakyti, kad šiandien ir vėl susitiksiu su draugais.

– Tikrai? – Lina nusistebėjusi kilstelėjo antakius. – Pastaruoju metu dažnai su jais būni.

– Visas atostogas praleidome atskirai, – nekaltai šyptelėjo ji. – Be to, kartu ruošime namų darbus.

Ir panarino galvą, tikėdamasi, kad mama nesuprato jos melo. Bet toji, atrodo, nieko nė neįtarė, tikriausiai pasitikėjo Ravena. Mergaitė juto kaltę, kad turi meluoti, bet kitos išeities neturėjo, tad stengdamasi per daug neatkreipti dėmesio greitai papusryčiavo ir grįžusi į savo kambarį apsivilko mokyklinę uniformą. Kurį laiką spoksojo į veidrodį. Uniforma buvo gana kukli – juoda iki kelių suknelė su balta apykakle, nėriniuotais rankogaliais ir siauru odiniu dirželiu per juosmenį.

– Gal nori, kad sutvarkyčiau tau plaukus? – staiga pasirodžiusi tarpduryje paklausė Lina.

– Gerai, – sutiko Ravena ir prisėdo ant kėdutės.

Moteris pakėlė šukas nuo staliuko ir ėmė švelniais judesiais šukuoti juodas kaip varno plaukų sruogas.

– Ravena, puikiai tave pažįstu, žinau, kad kažko nesakai.

Mergaitė nusuko akis nuo veidrodžio, nenorėdama matyti jos veido išraiškos atspindyje.

– Neprivalai sakyti, jei nenori, mes visi kartais turime paslapčių, – šypsojosi Lina. – Na štai, pažiūrėk, ar tau patinka?

– Mama, man nepatinka kasos! – patempė lūpą Ravena.

– Bet su jomis atrodai tokia miela.

– Aš nenoriu atrodyti miela.

– Tada tavęs nemylės berniukai.

Mergaitė susiraukusi iškišo liežuvį.

– Berniukai šlykštu!

– Tik dabar taip sakai, kai užaugsi, tau berniukai patiks.

– Taip pat, kaip tau patinka tėtis?

– Žinoma, galbūt netgi labiau, – patapšnojo jai per galvą Lina. – Bet geriau mažiau kalbėkime, tau jau metas eiti.

– Iki, mama! – atsisveikino Ravena ir pastvėrusi kuprinę nubėgo laiptais. Pravėrusi laukujes duris giliai įkvėpė oro į plaučius. Jai visuomet patiko ta ankstyvo ryto gaiva ir auksinis dangus, kai saulė dar nepasiekusi zenito ir neįkaitinusi žemės. Eidama žvyrkeliu ji juto kažkokį palengvėjimą. Žinojo, kad mama nulydi ją akimis, atsirėmusi į durų staktą, nereikėjo nė matyti. Ir nors netrukus mergaitė pranyko už horizonto, vis dar galėjo justi, kad kažkas ją stebi. Apsigręžusi minutėlę žiūrėjo į tuščią kelią. Nieko aplinkui nebuvo, girdėjosi tik nuo vėjo šnarantys lapai ir aukšta žolė. Galbūt pasirodė.

Įpusėjus dienai oras gerokai įšilo, išsisklaidė debesys ir vėjas visiškai dingo. Vis daugiau ir daugiau mokinių garsiai šnekučiuodamiesi būreliais skubėjo namo. Tačiau Ravenos suknelė kaip įprastai šmėžavo viena. Ji buvo įpratusi, negalvojo apie draugus, tokių niekada neturėjo. Jai buvo sunku bendrauti su bendraamžiais, dažniausiai sėdėdavo prie lango ir stebėdavo juos žaidžiančius kieme. Ši diena nebuvo išskirtinė. O kodėl turėtų? Kam gali rūpėti paprasta kaimo mergaitė?

Spardydama po kojomis besipainiojančius akmenukus, Ravena pagaliau grįžo namo. Lina pasitiko ją virtuvėje. Mergaitė net nepajuto, kaip papietavo, o kojos jau nešė ją per pievą, tolyn akmenimis, prie švytinčio akmenėlio. Pirmą dieną buvo sunku patikėti, kad Krištolo rūmai tikrai egzistuoja, tai atrodė tarsi sapnas, tačiau vėliau rūmai neišnyko ir Ravena buvo tikra, kad tai realybė.

Pagaliau patekusi į vidų ji apsidairė kuprinės, kurią paliko prie įėjimo, bet jos niekur nebuvo matyti. Mergaitė pamanė, kad apsiriko ir paliko ją toliau, bet pirmame aukšte jos nebuvo nė kvapo. Tarsi skradžiai žemę prasmego. Ir tai buvo ne pirmas kartas. Ravena ir anksčiau pastebėdavo nežymius pasikeitimus, pradingusius ar atsiradusius naujus daiktus, kurie kaskart būdavo padėti vis kitoje vietoje. Jeigu ji nežinotų, kad rūmai tušti, tikrai pagalvotų, kad čia kažkas gyvena, bet juk jų savininkas būtų prisistatęs pačią pirmą dieną. Antra vertus, kodėl tokie dideli ir prabangūs rūmai čia stovi visiškai niekieno neprižiūrimi?

Pirmas dalykas, kurį Ravena nusprendė padaryti – nueiti į rūsį. Viename koridoriuje, visai netoli pobūvių salės, ji matė vedančius žemyn laiptus. Kad ir kaip tai atrodė nemalonu, anksčiau ar vėliau ji privalės eiti ir ten, juk vis dar nerado jokios užuominos, kodėl balsas ją čia pakvietė.

Nujausdama, kad apačioje bus tamsu, mergaitė nusikabino nuo sienos trišakę žvakidę ir uždegusi ją žengė prie durų. Jos atsidarė sunkiai, tarsi būtų nedarinėjamos šimtus metų. Ravenai netgi teko įremti petį į pasenusią medieną, bet durys pagaliau pasidavė. Į veidą tvokstelėjo šlapio betono ir pelėsių kvapas. Lipdama laiptais ir apšviesdama kiekvieną kampą, ji dairėsi aplinkui. Sienos buvo nelygios, laiptai nuo senumo apgriuvę, reikėjo saugotis, kad nenugriūtų, bet netrukus jie baigėsi ir priešais ją atsivėrė ilgas ir šaltas tunelis.

„Ši vieta keistesnė nei maniau, – pagalvojo mergaitė. – Salė pirmame aukšte atrodo visiškai nauja, bet pilna daugybės senovinių daiktų, kurie yra kaip nauji, o šis tunelis atrodo taip, lyg bet kurią akimirką gali sugriūti. Jis tarsi nėra šių rūmų dalis, bet kažkas jį sujungė su rūmais, tik kodėl? Tikriausiai tik eidama tolyn surasiu atsakymą“.

Netoliese girdėjosi šniokštimas, bet tik priartėjusi Ravena suprato, jog tai krioklys. Ji buvo po žeme, kaip tik po tekančia upe, kur didžiulės kaskados liejosi per milžiniškus akmenis. Įsidrąsinusi ji priėjo prie tekančios srovės, bet netrukus dėmesį patraukė kitas dalykas. Pasišviesdama žvakide ji pastebėjo ant sienos pritvirtintą popiergalį. Tik priėjusi suprato, kad tai ne šiaip popiergalis, o jos kaimelio planas. Tačiau jis buvo kažkoks neįprastas, Krištolo rūmai buvo nupiešti pačiame viduryje, tarsi būtų visko centras, širdis. Iš jo į keturias skirtingas puses ėjo kažkokie keliai, ir tik geriau įsižiūrėjusi Ravena suprato, kad tai tuneliai.

Pirmas tunelis vedė į vakarus ir buvo tiesiai po upe, per kurią ji eina akmenų taku, kad pasiektų Krištolo rūmus. Netoliese žemyn leidosi krioklys, ir ties ta vieta tunelis baigėsi, Ravena dabar kaip tik stovėjo toje vietoje. Keisčiausia buvo tai, kad į krioklį vedė rodyklė su užrašu, kad ten antri vartai į Šešėlių Karalystę. Mergaitė nesuprato, ką tai reiškia, nė karto negirdėjo apie kažkokią Šešėlių Karalystę, be to, puikiai žinojo, kad tai ne vartai, o tiesiog tunelis, vedantis į Krištolo rūmus, tad tyrinėjo toliau.

Už Krištolo rūmų driekėsi milžiniškas miškas – Mirties giria. Jo viduryje buvo iškilęs kažkoks stulpas, žodžiai aiškino, kad tai pirmi vartai į Šešėlių Karalystę. Netoliese užsibaigė ir antrasis tunelis, rodantis, kad už jo galima rasti Požemių Karalystę. Trečias tunelis vedė į rytus, tačiau jo pabaigoje Ravena pamatė klaustuką, tad keliavo toliau. Jos žvilgsnis nuklydo į paskutinį tunelį. Jis buvo truputį kitoks, einantis ne tiesiai iš Krištolo rūmų, o į pietus iš pirmo tunelio, ir atrodė, tarsi žemėlapyje būtų pripieštas vėliau.

Ravena akimis vedė jį, norėdama sužinoti, kur jis baigiasi ir staiga... jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Tas tunelis vedė iki jos namų. Nebuvo jokių abejonių, kad tai kažkoks kitas namas. Ji matė tą patį žvyrkelį, kuriuo eina į mokyklą, pievą, kurią reikia pereiti, kad pasiektum upę, o štai čia ir lieptelis, ant kurio jos su Agnese dažnai stebi vandens tėkmę ir mėto akmenėlius. Ten netoliese jos gali matyti paplūdimį, kur praleidžia karštas vasaros dienas prie ežero, į kurį įteka viską jungianti upė. Ką tai galėtų reikšti? Kodėl Krištolo rūmai sujungti su jos namais?! Kas tai padarė?!

Nors širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės, Ravena stengėsi toliau tyrinėti žemėlapį. Daug toliau už Oberono ir Mirandos namų ji pamatė keistą dalyką. Už milžiniškos lygumos tęsėsi didelis vandens telkinys, tikriausiai vandenynas, bet šiaurės vakaruose jis turėjo keistą kyšulį, tarytum dar vieną tunelį po vandeniu, tik įėjimas į jį buvo paslėptas didžiuliais akmenimis ir užrašas skelbė, kad tai Vandenų Karalystė.

Tik gaila, kad visos tos vietos buvo per toli, kad Ravenos kojos įveiktų tą atstumą. Nors ne, vieną vietą ji patikrinti galėjo. Tą tunelį, kuris vedė iki jos namų, jis neturėtų būti gilus ir klaidinantis kaip kiti. Idėja taip sujaudino, kad nieko nelaukdama ji pasiėmė žemėlapį ir pradėjo ieškoti ketvirto tunelio. Jeigu žemėlapis rodė teisingai, jis turėjo būti visai netoliese. Ir iš tikrųjų, ieškoti ilgai neprireikė. Ravena netrukus aptiko dar vieną posūkį ir nesuabejojusi žengė gilyn. Tunelis atrodė drėgnas, toks pat senas, kaip ir kiti, bet žmogus, kuris piešė šį žemėlapį, tikriausiai atrado jį vėliau. Tik kodėl jis tai darė? Kodėl tyrinėjo visus šiuos požemius? Ir kas jam nutiko?

Daugybė klausimų nuodijo mergaitės protą. Ji žinojo tik viena, kad yra dar daug neatrastų dalykų, negalėjo įsivaizduoti, kas dedasi už žemėlapio ribų. Bet dabar turėjo būti budri, kad neįkristų į duobę, jų čia buvo pakankamai, kai kurios buvo labai gilios ir pilnos vandens.

Po kurio laiko Ravena pamatė laiptus, o viršuje jų laukė dar vienas tunelis. Šis jau buvo daug geresnis, netgi kvapas tvyrantis aplinkui kažką labai priminė, tarsi jį būtų čia lankiusis ne kartą. Ir tikrai, dar kiek paėjėjusi ji pasiekė suskilusį vitražą, kurį matė anksčiau, kai įėjo pro paslaptingas duris savo namuose. Tai ir buvo įrodymas, kad žemėlapis rodo teisingai, Krištolo rūmai dėl kažkokios priežasties sujungti su jos namais. Tik ar tai žino tėvai? Jei taip, tai kodėl jie tai slepia?

Ravena nusprendė jų neklausinėti ir pamėginti tai išsiaiškinti pati. Galbūt jie tik bando apsaugoti ją nuo kažko blogo arba yra visiškai su tuo nesusiję, bet mama sakė, kad drąsios mergaitės nebėga nuo problemų, tad ji tai ir ketino daryti. Nors buvo pavargusi, turėjo ilgą kelią grįžti atgal. Namai buvo visai čia pat, bet ji negalėjo tiesiog eiti pro duris nežinodama, ar niekas jos nepamatys.

Kai Ravena pagaliau išėjo iš tunelio, žvakidė buvo beveik užgesusi. Mergaitė dabar nenorėjo nieko, tik grįžti namo, tad paspaudė žvaigždės formos akmenėlį. Vos vartai atsidarė, į vidų plūstelėjo žvarbus vėjas ir stambūs lietaus lašai. Ravena pasipurtė nuo šalčio ir išėjo.

Tuo metu nuo rytų iki vakarų dangų perskrodė žaibas, o netrukus nugriaudėjo griaustinis. Iki tol mergaitė neįsivaizdavo, kad gali būti tokių žaibų. Jie leidosi iš dangaus arba kilo nuo žemės lūžinėjančiais stulpais, blyksėjo tūkstančiais akinamų atšakų. Vėjas lenkė medžius, lygino pėdsakus, pavertė žemę ištisine vaga, kuria šėldami ir putodami sruvo galybė drumzlinų upelių. Visas horizontas buvo apklėstas tirštų pilkų debesų, o uolas aplipusios žuvėdros. Kartais pavienės poros atsiplėšdavo nuo akmenų, pakildavo ir šaižiai klykdamos imdavo sklandyti virš žalsvos upės vandens.

Bet staiga mergaitės dėmesį patraukė šakų traškesys. Neaiškus šešėlis, kurio realumu vangiai galėjai ir patikėti, praplaukė tarp medžių, ir miške staiga pasigirdo baisus klyksmas. Žvelgdama jo link, Ravena pamanė, kad tai tikriausiai tik laukinis gyvūnas ar paukštis ir daugiau apie tai negalvodama nubėgo keliu. Namų durys buvo atrakintos, tad žengė į vidų. Virtuvėje jos laukė Lina.

– Ravena, tau viskas gerai?! – išsigandusi moteris puolė prie jos. – Tu visa permirkusi!

– Aš sveika, – sukuždėjo mergaitė. – Nežinojau, kad bus griaustinis, bet buvau saugiai pasislėpusi pas draugus.

– Svarbiausia, kad grįžai, – kiek aprimo ji. – Tu tikriausiai alkana.

Netrukus priešais Raveną garavo vakarienė. Lina sėdėjo šalia ir stebėjo kiekvieną mergaitės judesį, tarsi norėtų pasakyti jai kažką labai svarbaus. Tačiau dėl neaiškios priežasties tylėjo.