Penktas skyrius. Žemėlapis

Tamsos Karalystės lygumose ir slėniuose slūgsojo plona rūko danga. Pro ją beveik nieko nesimatė, tik tolumoje styrantis gilus skardis ir beveik pačioje kalnų viršūnėje švytintis žiburys, iš kurio tryško ir raibuliavo spinduliai. Viską gaubė šalta ir atšiauri ankstyvo ryto tyla, retkarčiais sudrumsčiama trumpos padrikos paukščio giesmės. O vingiuotų gatvių ir tamsių skersgatvių voratinklio centre ant nedidelės, akmenine siena apjuostos kalvos stūksojo niūri tvirtovė. Jos vėliavos bejėgiškai kabojo ant stiebų, slegiančios ramybės netrikdė net menkiausias vėjelis.

Netrukus prie vartų pasirodė šviesiaplaukis vyriškis. Nė kiek nedvejodamas jis žengė į vidų ir nuskubėjo pasitikti Tamsos valdovo. Tasdaras sėdėjo savo pamėgtame krėsle, su taure vyno rankoje. Pamatęs parankinį jis nė kiek nenustebo. Melburnas visada buvo pirmas, kurį jis išvysdavo tik pradėjęs dieną.

– Labas rytas, valdove, – nusilenkė jis. – Kokie šios dienos planai?

Tasdaras minutėlę tylėjo, žvelgdamas į vyną taurėje, tarsi tai būtų pats įdomiausias užsiėmimas pasaulyje.

– Tvirtovę prižiūrėsi tu, – galiausiai tarė jis. – Planuoju nuvykti į Azryatą ir pasikalbėti su Arela.

Melburno veide atsirado keista šypsena.

– Žinoma, aš palaikysiu tvarką, galite būti ramus. Tik jei leisite paklausti, ko jums reikia iš Arelos?

– Geras klausimas, – demonas prikišo taurę prie lūpų ir palaižė jos briauną. – Pabandysiu įtikinti, kad vėl pereitų į mano pusę.

– Bet čia tik dar vienas planas, ar ne?

– Be plano negausiu ko noriu, – Tasdaras iš lėto pakilo, tačiau parankinis taip ir liko atsiklaupęs. – Nenuvilk manęs, Melburnai, žinai ką aš sugebu.

Akimirką jis stovėjo ir gaudė parankinio reakciją, o kitą – jo kūnas staiga suliepsnojo ir dingo. Tai buvo jo išskirtinis būdas teleportuotis, tačiau daug kartų tai mačiusio Melburno nė kiek nenustebino.

Persikėlęs į kitą vietą Tasdaras apsidairė. Tai buvo Azryatas, viena iš taikiųjų planetų, kurioje gyveno jo žmona. Kartą, kai prasidėjo Visatų karas, jis buvo tą planetą netgi sunaikinęs, bet dabar ji atrodė pilnai atsikūrusi, beveik tokia pat, kokią jis buvo įpratęs matyti.

Tasdaras stovėjo priešais baltą milžinišką pastatą, ant plataus tako, vedančio prie dvivėrių durų. Aplinkui tęsėsi sodas, kuriame augo daugybė krūmų su žydinčiomis raudonomis rožėmis. Demonas nuskynė vieną ir pakėlė sau prie nosies. Ar tik jo veide nepasirodė šypsena? Ši vieta jam kėlė šiokią tokią nostalgiją. Azryatą visuomet vainikavo visiška tyla ir ramybė, ir nesvarbu, kad aplinkui siautėja uraganai. Čia netgi oras atrodė kitoks, kažkoks gaivesnis, prisisunkęs gėlių aromato. Buvo sunku nuspėti, jam tai patiko ar ne.

Netrukus Tasdaras pasiekė duris.

– Arela, žinau, kad tu ten! – suriko jis. Ryškiai raudonas apsiaustas plevėsavo nestipriame vėjyje.

Po akimirkos nusviro rankena ir priešais jį išniro balta skraiste apsigobusi moteris, užsimaukšlinusi ant galvos didelį gobtuvą, per kurį vos buvo galima matyti jos veidą.

– Ką tu čia veiki po tiek metų? – šaltu balsu paklausė ji. – Maniau, kad Azara apgaubė Azryatą apsauginiu skydu, pro kurį negali prasibrauti.

– Matyt, Azara nėra tokia stipri, kokią tu ją laikai, – pasišaipė jis. – Nuo pat tos dienos, kai atsirado tas skydas, pastebėjau, kad jo energija po truputį senka. Taigi, man tereikėjo palaukti, kol ji sumažės iki tiek, kad aš vėl galėsiu čia patekti.

– Ir ką planuoji daryti?

– Nekaltinu tavęs dėl to skydo, tai buvo Azaros planas, – lėtai kalbėjo Tasdaras ir žengė per slenkstį. – Jeigu ne ji, dabar viskas būtų kitaip. Bet dabar ji mirusi, ar ne?

Arela atsakė ne iš karto, stebėdama, kaip jis tyrinėja patalpą, kaip nužvelgia kiekvieną jos kampą.

– Iš kur gali žinoti, kad ji mirusi?

– O iš kur gali žinoti, kad ji gyva? – atkirto jis. – Nesirodo čia nuo tų pačių metų, kai gimė Ravena, keista, ar ne? Ar kartais nepagalvoji, kad ji tave tiesiog išdavė?

– Jokiu būdu, Azara sukūrė Azryatą tokį, koks jis dabar yra, ji darė viską, kad man padėtų, negalėjo manęs tiesiog palikti.

– Atrodo, ji būtent tai ir padarė.

– Tu čia atėjai ne dėl to, taip? – piktai ištarė ji. – Man nerūpi, ką nori pasakyti, neturiu apie ką su tavimi kalbėti.

Tasdaras pagaliau baigė apžiūrinėti patalpą ir atsisuko į ją. Nužvelgęs nuo galvos iki kojų nusijuokė.

– Po dešimties metų neturi ką pasakyti? Po dešimties slapstymosi metų?

– Puikiai žinai, kodėl nuo tavęs slėpiausi, neturėtum dėl to pykti.

– O tu vis dar turi drąsos taip su manimi kalbėti? Stovėti šalia manęs? – vyptelėjo Tasdaras. – Nebijai, kad tave nužudysiu dėl to, kad manęs neprisileidai? Kad paslėpei mūsų vaiką ir mėginai tai neigti? Kodėl jos nenužudei, Arela? Ar tai nebūtų buvę daug paprasčiau?

– Žinojau, kad mane nužudysi, jeigu ja atsikratysiu.

Demonas primerkė akis.

– Vadinasi, tai darei dėl savęs, o ne dėl jos?

– Tu klysti. Kaip galėčiau žudyti savo vaiką?

– Tuomet kodėl to nepadarė kas nors kitas?

– Nesvarbu, kas ją nužudytų, vis tiek jausčiau kaltę. Aš ne tokia kaip tu, nužudyti žmogų man nėra menkniekis.

– Ir tai reiškia, kad gali perleisti Raveną kitam be jokio sąžinės graužimo? Be jokios baimės, kad bet kurią dieną ji gali ką nors nužudyti, pasinaudojusi savo demoniška galia?

Arela išsigandusi sustingo, jos širdis tuksėjo kaip pašėlusi. Stebėdamas jos reakciją, Tasdaras iš lėto apėjo aplink, sudėjęs rankas už nugaros. Nors jis tai darydavo daugybę kartų, tai vis tiek ją trikdė. Ji pažinojo jį pakankamai, kad suprastų, ką tai reiškia, žinojo, kad tai jo būdas parodyti savo dominaciją ir užtikrinimą, kad viskas jo rankose. Ir moteris pasijuto tarsi atversta knyga tiesiai priešais jį.

– Iš kur žinai, kad perdaviau ją kitam žmogui? – stengdamasi išlikti drąsi paklausė ji.

– Nejaugi manai, kad pavyks mane pergudrauti? Nuo pat pradžių žinojai, kad stebiu kiekvieną tavo žingsnį, kad galiu tave matyti, net jei esi labai toli nuo manęs, – Tasdaras sustojo jai už nugaros. – Azara taip pat tai žinojo, štai kodėl apgaubė Azryatą apsauginiu skydu. Jūsų planas buvo paslėpti Raveną, kad nežinočiau tikslios dienos, kada ji gimė ir jums būtų daugiau laiko. Po to melavai man, kad ji mirė, nors puikiai žinojai, kad anksčiau ar vėliau ją suseksiu. Galbūt tavo planas buvo tik laikinai manęs prie jos neprileisti, bet jis nesuveikė.

Arela vis dar bijojo pajudėti, jusdama jį labai arti.

– Puikiai suprantu, kodėl tai padarei, – tęsė demonas. – Norėjai, kad Ravena augtų ir gyventų kaip paprastas vaikas, todėl nusiuntei ją į Žemę. Bet tuo pačiu nenorėjai, kad ji per daug nutoltų, kad visą laiką žinotum kur ji, todėl atidavei ją ne bet kam, tiesa? Aš tai žinojau nuo pat pradžių, tik stengiausi įgyvendinti tavo norą, leisti jai pagyventi kaip paprastam vaikui. Bet puikiai žinai, kad ji nėra paprastas vaikas, taip? Ateis diena, kai ji tai pastebės, o tada teks įsikišti man, kad ji sužinotų savo prigimtį. Kad ir kiek stengsiesi atitolinti tą dieną, ji vis tiek ateis.

Tasdaras pagaliau atsistojo priešais ją, kilstelėjo smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis, bandydamas įsiskverbti į mintis, tačiau Arela puikiai mokėjo jas blokuoti. Sumirksėjusi porą kartų ji nustūmė jo ranką ir per kelis žingsnius atsitraukė.

– Tu savo likimą taip pat žinai, Arela, – šyptelėjo jis. – Lorena pasakė visą Pranašystę, bet aš galiu šį tą pakeisti, jeigu tu nori.

– Puikiai žinai, kad likimo pakeisti neįmanoma.

– Įmanoma, – paprieštaravo Tasdaras. – Jei tik nuspręsi pereiti į mano pusę.

– Kad ir vėl būčiau tavo marionetė?

Jis sugriebė jai už rankos ir patraukė į save.

– Ir tavęs visiškai negąsdina tai, ką aš padarysiu, jeigu pas mane negrįši?

– Jau prieš dešimt metų buvau pasirengusi šiam įvykiui, žinojau, kad ši diena išauš. Bet nemanyk, kad aš bijau, Ravena dar padės man, tai Pranašystės dalis, tu tai irgi žinai.

– Galbūt, bet kaip sakiau, galiu pamėginti pakeisti dalykus, kurie man nepalankūs, kaip tau tai? Nebijok, neketinu žudyti Ravenos, ji man bus labai naudinga ateityje, tam aš ją ir sukūriau. Bet jeigu ji nuspręs kištis į mano reikalus, negaliu pažadėti, kad tai ignoruosiu.

– Ji dar tik vaikas, – drebančiu balsu ištarė Arela.

– Vaikas, kuris taps pavojingu ginklu, – priminė Tasdaras. – Ginklu, kuris padės man.