– Jos buvo Mirties girioje, – paaiškino Rodžeris, guldydamas Raveną ant lovos.

– Ką? Kaip taip gali būti? – išsigando Lina.

– Iš kur man žinoti, ką jos ten veikė?

– Bet kas ten buvo? Kas jas užpuolė?

– Nežinau, kažkoks padaras... pirmą kartą tokį matau.

– Ar tau nieko nenutiko? Tu visas kruvinas!

– Ne, aš visiškai sveikas, tas kraujas ne mano.

Balsai skambėjo tarytum iš kažkur labai toli, bet netrukus Ravena iš lėto pramerkė akis ir priešais save išvydo susirūpinusių tėvų veidus.

– Kas... kas atsitiko? – slogiu balsu paklausė ji.

– Mus užpuolė, bet tada pasirodė tėtis ir mus išgelbėjo, – pasilenkdama prie lovos atsiliepė Agnesė. – Neprisimeni?

Ravena papurtė galvą.

– Nejudėk, tas padaras tave sužeidė, – švelniu balsu ištarė Lina. – Bet nebijok, viskas praėjo, tu greitai pasveiksi.

– Ką gi, tada aš jau eisiu, – atsikvėpė Rodžeris. – Turiu darbo.

– Gerai, bet būk labai atsargus, nenoriu, kad tau kas nors nutiktų.

– Žinoma, – numojo ranka jis ir netrukus pasišalino iš kambario.

– Kaip jautiesi? – neramiai kreipėsi į Raveną Agnesė.

– Skauda, – sukandusi dantis sukuždėjo toji.

Lina prisėdo ant lovos krašto ir paglostė jai galvą.

– Nesijaudink, aš tave išgydysiu, o tu atsipalaiduok ir užsimerk.

Mergaitė nesipriešindama pakluso, o Agnesė susidomėjusi stebėjo, kaip Lina atsargiai uždėjo delnus jai ant krūtinės. Praėjo kelios minutės, kol ji susikaupė, bet netrukus jos rankos ėmė melsvai švytėti. Agnesė dar niekada nebuvo mačiusi nieko panašaus. Tas lengvas švytėjimas priminė jai mėnulio šviesą, kurią matė miške, kai diena staiga virto naktimi. Ta šviesa iš lėto apgaubė Ravenos kūną. Mergaitė, žinoma, nieko nematė, bet juto ją gaubiančią malonią šilumą, kuri po truputį malšino skausmą, kol galiausiai jis visiškai dingo. Ravena apstulbusi atsimerkė.

– Kas čia buvo? Kodėl man nebeskauda?

– Juk sakiau, kad išgydysiu.

– Bet kaip? Ką tu padarei? – negalėjo suprasti ji, žvelgdama į visiškai sveiką koją. – Neliko nė įbrėžimo!

– Negaliu sakyti, dabar tai paslaptis, – šypsojosi Lina, bet netrukus jos veidas surimtėjo. – Žinau, kad tau tai nepatinka, bet turiu žinoti, kas tiksliai atsitiko tame miške.

Ravena nusiminusi giliai atsiduso.

– Aš kalta dėl visko, kas nutiko, – staiga prakalbo Agnesė. – Aš pasiūliau Ravenai nueiti prie ežero, o ten mus ir užpuolė. Aš bandžiau ją apsaugoti, bet man nepavyko, tas padaras buvo daug didesnis ir stipresnis už mane.

– Tikiu, kad darei viską, ką galėjai, bet svarbiausia, kad dabar jūs abi saugios.

Ravena susimąsčiusi tylėjo, vis dar negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Ji norėjo išsipasakoti viską, išlieti visas savo emocijas, parodyti, kaip jai buvo baisu, kai tas padaras vos jos nesudraskė, bet kažkodėl neįstengė. Viskas, ką šiuo metu juto, buvo tik kažkokia tuštuma. Tas įvykis labiau panėšėjo į sapną nei į tikrovę, bet juk Agnesė irgi buvo su ja ir galėjo paliudyti, kad tai tikra, ar ne? Tik kaip dėl ugnies, kuri atsirado tarsi iš niekur, o po to dingo lyg nebūtų egzistavusi?

Lina pamanė, kad po visų tų įvykių mergaitė vis dar ištikta šoko, todėl švelniai ją apkabino. Kurį laiką jos sėdėjo visiškoje tyloje. Ravena buvo dėkinga. Labiau nei dėkinga, ir jos akyse susikaupė ašaros. Niekas kitas jos nemylėjo taip kaip mama ir Agnesė. Ji jautėsi kalta, kad neįstengė ir tikriausiai niekada neįstengs joms atsilyginti už visą tą rūpestį ir meilę. O tas apkabinimas buvo toks šiltas... Ji nenorėjo, kad jis baigtųsi, norėjo visuomet jaustis saugi.

Tačiau netrukus rankos atsileido. Lina laikė ją už pečių ir tarsi vis dar norėdama nuraminti padrąsinamai šypsojosi. Ir tada Ravenai pasidarė kur kas lengviau.

– Eisiu į savo kambarį, noriu pailsėti, – pavargusiu balsu ištarė ji. – Šiandien buvo sunki diena.

– Gerai, – sukuždėjo Lina.

Tarsi bijodama, kad žaizdos atsivers iš naujo, Ravena atsargiai nužingsniavo laiptų link ir pasiekusi savo kambarį dribo pilvu ant lovos. Valandėlę gulėjo nejudėdama. Atmintyje vis dar liko įsirėžę tie du nepažįstami žmonės, kuriuos sutiko tuo pačiu metu, kai aplinkui pasklido ugnis. Prieš tai jie ilgą laiką vaidenosi jos košmaruose, ypač vyriškis raudonomis akimis. Nors ne, jis net nebuvo panašus į žmogų, kažkas jame tiesiog šiurpino Raveną. Pamačius jį užimdavo kvapą, viskas, ką norėdavo daryti, tai bėgti, nors nežinojo, ar įstengtų, dažniausiai košmaras nutrūkdavo nesibaigęs, o ji ir nenorėjo, kad tęstųsi.

Apsivertusi ant nugaros mergaitė kaip įprastai įsmeigė akis į lubas. Nežinojo, ar tas vyras tikras, ar kaip nors susijęs su būtybe miške, žinojo tik tai, kad būtybė daugiau niekada jų neužpuls. Rodžeris jas išgelbėjo. Buvo sunku tuo patikėti, Ravena visuomet galvojo, kad jis nekenčia jos, kad džiaugsis jos mirtimi. Ką visa tai reiškia? Ir kaip jis sužinojo, kad jos su Agnese nuėjo prie ežero? Nejaugi visą laiką jas stebėjo?

Begalvodama apie tai ji užmigo, prie savęs glausdama medžiaginę lėlę, paskendusi tarp minkštų spalvotų pagalvėlių. Prabudo, kai Lina atnešė padėklą su pietumis.

– Pamaniau, kad nenorėsi nusileisti žemyn, tad atėjau pati.

– Nesijaudink, mama, jaučiuosi jau daug geriau, – šyptelėjo Ravena. – Tai daugiau nebepasikartos, mes su Agnese niekada neisime prie to ežero.

– Ne tai svarbiausia, vaikeli, pavojai gali tykoti bet kur, tad būk labai atsargi ir niekada niekur neik viena.

– Pasistengsiu, – linktelėjo ji, dėdama padėklą priešais save. – O dėl to, ką tu padarei... dėl to, kad mane išgydei...

– Taip? – sukluso Lina.

– Ar tai buvo vienas iš tų nepaprastų dalykų, kuriuos minėjai anksčiau?

– Kaip jau sakiau, tu dar nepasiruošusi žinoti, tiesiog buvau priversta tave išgydyti, todėl pamatei tai, ko nereikėjo. Kai ateis laikas, sužinosi kur kas daugiau, tad ilsėkis ir nevargink savęs klausimais, – paaiškino ji. – Gal nori, kad pabūčiau šalia?

– Ne, tu neprivalai, be to, man reikia pasiruošti mokyklai, tikriausiai visą popietę būsiu užsiėmusi.

– Gerai, tada užeisiu pas tave vakare.

Lina apsisuko ir nenorėdama trukdyti paskui save uždarė duris. Ravena kurį laiką spoksojo į duris, bet atitokusi greitai papietavo ir sėdo prie knygų. Pastarosios atostogos buvo tokios keistos, jog atrodė, kad metus nesilankė mokykloje, juk tada jos gyvenimas buvo visiškai normalus. O dar tie Krištolo rūmai... Mergaitė vis dar laukė progos, kada galės ten grįžti, ir nusprendė, kad ta proga – rytoj. Nors mama sakė, kad ji niekur neitų viena, popiet niekas netrukdys, nes ji turės ruošti namų darbus, niekas net nepastebės, kaip valandėlei išsliūkins iš namų.

Atsiremdama alkūnėmis į stalą, Ravena pažvelgė pro langą. Įdomu, kaip dabar jaučiasi Agnesė? Po visko, ką jos patyrė kartu? Ar jaučia kaltę, kad nesugebėjo nieko geriau, ar vis dėlto džiaugiasi, kad liko gyva? Mergaitė negalėjo atspėti, tad nusprendė paklausti ir nedelsdama pakilo. Nujautė, kad sesuo savo kambaryje, ir neklydo.

– Aš tik norėjau su tavimi pasikalbėti, niekaip negaliu pamiršti to, kas įvyko.

– Aš irgi, – pripažino Agnesė, kviesdama ją į vidų ir rodydama prisėsti.

– Ar tu bijojai?

– Be abejo, o ką tu pamanei?

– Tu buvai tokia drąsi ir bandei mane išgelbėti, o aš nesugebėjau nieko, tik bėgti, – nusiminė Ravena. – Norėjau padėkoti.

– Aš tavęs neapsaugojau, jeigu ne tėtis, nežinia kas būtų nutikę.

– Aš dėkoju tau ne dėl to, kad mane išgelbėjai, o dėl to, kad manęs nepalikai.

– Tai niekai, bet kas taip pasielgtų.

– Bet tu labai stengeisi, o aš negaliu atsilyginti tau tuo pačiu.

– Turi omenyje tai, kad nesakai man, kas pastaruoju metu tave neramina? – kilstelėjo antakius Agnesė.

– Tu nepyksti?

– Žinau, kad kartais nesutariame, bet tu esi mano sesuo, kodėl turėčiau pykti?

Ravena liūdnai nusišypsojo. Juto kaltę, kad nepapasakojo Agnesei apie Krištolo rūmus. Bet ji kitaip negalėjo. Nors tikriausiai taip daug geriau, jei vis dėlto Rodžeris kaip nors sužinotų apie jos slaptą vietą, nesakydama tiesos galbūt ji apsaugotų Agnesę. Tada kentėti tektų jai vienai. Mergaitė nenorėjo, kad jis baustų ir Agnesę, žinojo, kaip skauda po to. O blogiausia tai, kad turėjo visa tai slėpti nuo mamos.

Ravena sėdėjo nusiminusi, gniauždama suknelės kraštus. Turėjo tiek daug pasakyti, bet tylėjo, nežinodama, kaip išreikšti savo jausmus.

– Tu neprivalai sakyti man visko, ką jauti, – staiga prakalbo Agnesė.

– Tikrai? – krūptelėjo Ravena.

– Žinoma, nes aš jaučiu lygiai tą patį. Tame miške buvo kažkas nežmogiško. Turiu omenyje ne tik būtybę, kai mes ten apsilankėme, dangus kažkodėl sutemo, o po to, kai liepiau tau bėgti ir likau su tuo padaru... tada nutiko šis tas keisto. Tu taip pat tai matei, ar ne?

– Ugnis... – sukuždėjo mergaitė ir net susigūžė nuo savo pačios balso. – Visur buvo ugnis...

– Manai, tėvai apie tai ką nors žino? Tėtis minėjo, kad ta vieta vadinama Mirties giria.

– Taip, bet pažadėjau mamai, kad mes niekada ten neisime.

– Nesijaudink, aš ir neplanuoju to daryti, buvo per daug baisu.

– Džiaugiuosi, kad tu gyva, – susigraudino Ravena.

– Aš irgi, – Agnesė ištiesė rankas, priimdama ją į glėbį. – Kad tu gyva, žinoma.

Jos nusijuokė viena iš kitos ir pagaliau atsiskyrė.

– Ką gi, man jau metas eiti, – kiek nedrąsiai ištarė Ravena ir netrukus paliko seserį vieną. Akimirką galvojo, ką daryti, sąžinė vis dar graužė iš vidaus, bet nusprendusi, kad pasielgė teisingai, nepasakiusi visos tiesos, susiruošė grįžti į savo kambarį. Bet tada prisiminė slaptas duris. Jau kurį laiką jų netikrino, galbūt šį kartą būtų drąsesnė ir sugebėtų nueiti giliau? Arba dar geriau – galėtų tiesiog paklausti Linos, kai Rodžerio nebus šalia?

Apsidairiusi, ar niekas nemato, Ravena nusileido laiptais. Ir štai, durys tiesiai priešais ją, taip arti, kad tereikėjo tik ištiesti ranką ir...

– Ravena, ką čia veiki? – staiga už nugaros pasigirdo Linos balsas. – Maniau, kad tu užsiėmusi.

Mergaitė išsigandusi patraukė ranką, apsimesdama, kad ruošiasi lipti laiptais.

– Aš tik norėjau prasiblaškyti, – nekaltai šyptelėjo ji ir nelaukusi, kol Lina ką nors pasakys, nubėgo aukštyn ir smuko į savo kambarį.

Ji nepaklausė. Nė pati nesuprato kodėl, bet nepaklausė.