Girdi, kaip tilindžiuoja vos padvelkus vėjui?
Tai nešienautos pievos skelbia himną būčiai,
Tai saldžios aistros nektaru varvėjo,
Smulkiom žiedaduklėmis vaišino bitutę
Ir dažė auksu zvimbiančią kamanę,
Ir man, svajotojai, paklojo minkštą guolį,
Ir gundė sklęsti link dangaus drugelį,
Ir nė užuominos, jog tie sapnai prapuola.
Tad gauskit, džiūgaukite, leiskite atminti,
Ką reiškia gyslose dainuojantis zenitas.
Neliko klausimo, ar buvo verta gimti?
O koks gyvenimas! Ir nieks neduoda kito...