Trečias skyrius. Slaptas tunelis

Ravena gulėjo lovoje, įsmeigusi akis į langą, jos siaurus pečius dengė pūkinė antklodė. Lauke siautėjo vėjas, dangus buvo apsiniaukęs, o nuotaika subjurusi. Kaipgi ji gali eiti į Krištolo rūmus po to, kas nutiko vakar? Mama beveik niekada neklausinėdavo, kur ji eina, bet tėvas tikriausiai stebės ją kiekvieną naktį, tad mergaitė nusprendė būti atsargesnė ir kurį laiką nesilankyti Krištolo rūmuose. Galbūt pasisekus, jei Agnesės nebūtų šalia, ji galėtų prasmukti pro duris dieną, ir tai ją šiek tiek džiugino.

Net nukrėtė šiurpas pagalvojus, kas nutiktų, jei Rodžeris dar kartą ją užkluptų. Ravena džiaugėsi, kad jis retai būna namuose, kad kartais užtrunka darbe ir negrįžta iki paryčių. Būti su juo ji nenorėjo.

– Ravena, tu ir vėl vėluoji! – staiga pasigirdo balsas ir netrukus prasivėrė durys. – Tau viskas gerai? Pastaruoju metu tu taip keistai elgiesi.

– Nesijaudink dėl manęs, Agnese, aš tik prastai miegojau, – šyptelėjo ji. – Ar tėtis yra namuose?

– Pusryčiauja kartu su mumis. Kodėl klausi?

– Tik šiaip, greitai ateisiu.

Išgirdusi užsiveriančias duris, Ravena pakilo iš patalo ir susiruošė eiti, bet dar pastovėjo keletą minučių tikėdamasi, kad kai ateis į virtuvę, Rodžerio jau nebebus. Bet jis buvo. Mergaitės širdis nusirito į kulnus, kai jų žvilgsniai susitiko, bet stengdamasi apsimesti, kad viskas gerai, ji įsitaisė prie stalo. Valgydama nė karto nepažvelgė į jo pusę, bet galėjo justi, kaip jo akys karts nuo karto nukrypsta į ją. Mergaitė sėdėjo tarsi ant adatų, spėliodama, apie ką jis galvoja, ar ketina ją nubausti tuo pačiu būdu, kuriuo bausdavo, kai ji kaip nors nepaklusdavo. Ji aiškiai prisiminė kiekvieną kirtį, jis sakydavo, kad tai jų paslaptis, ir ji tylėjo, su ašaromis priimdama bausmę. Kartais jis bausdavo Raveną be priežasties, kai Linos ir Agnesės nebūdavo namuose, atrodė, kad tiesiog mėgaujasi jos kančia.

– Gerai, man jau metas eiti, susitiksime vakare, – pakildamas ištarė Rodžeris. Praeidamas jis dar patapšnojo Ravenai per galvą, ir ji apstulbusi krūptelėjo. Ką tai reiškia? Ar jis gailisi ir atsiprašo už vakar, ar tik prieš mamą bando vaizduoti, koks jis geras?

Lina palydėjo jį iki išėjimo. Nutaikiusi progą Ravena smuko į savo kambarį, užsidengė galvą pagalve ir kurį laiką gulėjo nejudėdama. Kas jai darosi? Kodėl negali nustoti galvoti apie Krištolo rūmus? Ta vieta ją tarsi užbūrė, ji jau įsivaizdavo save einančią pro duris, už kurių atsiveria įspūdinga oranžerijos panorama. Taip, tos durys...

Mergaitė staiga pašoko iš lovos, net iškabintos ant lubų popierinės figūrėlės pasklido į visas puses. Na žinoma, durys! Lygiai tą pačią dieną, kai atrado Krištolo rūmus, ji matė keistas duris koridoriuje, kurių prieš tai niekada nebuvo, gal dabar pats metas jas ir vėl patikrinti? O jeigu tai kažkokia užuomina? Juk balsas negalėjo jos kviesti prie durų be reikalo, ar ne?

Nesukeldama jokio garso Ravena paliko kambarį ir nuslinkusi pasieniais pagaliau atsidūrė prie durų. Nors žinojo, kad praeitą kartą jos buvo užrakintos, spustelėjusi rankeną stumtelėjo. Jos sugirgždėjo ir palengva atsidarė. Širdis sutuksėjo iš jaudulio. Akimirką ji stovėjo sustingusi, galvodama ką daryti, ar eiti, ar uždaryti duris ir apsimesti, kad jų čia niekada net nebuvo. Pro tarpelį ji matė tik tamsą, negalėjo pasakyti kas viduje, bet juto iš ten sklindantį šaltį. Jos ranka neatsitraukė, priešingai, tik dar plačiau pravėrė duris. Tačiau šį kartą Ravena aiškiai žinojo, kad eina čia sava valia, kad niekas jos neverčia, ir prasispraudusi pro tarpelį žengė į vidų.

Priešais ją nusitęsė laiptai, o apačioje – platus ir drėgnas tunelis. Nenorėdama sukelti jokio garso, mergaitė tipeno ant pirštų galiukų ir kiek toliau pamatė permatomą apdužusią sieną, ant kurios visomis spalvomis mirgėjo stiklo vitražas. Ravena įdėmiai jį apžiūrėjo. Vienuolika sparnuotų figūrų stovėjo aplink dvyliktą viduryje, delnuose laikančią kažką labai ryškaus. Į visas puses sklindantys spinduliai apšvietė jų angeliškus veidus ir ilgus banguotus plaukus. Tas vitražas atrodytų kur kas įspūdingiau, jeigu į jį apšviestų saulė, tačiau kodėl jis tunelyje, tarsi paslėptas nuo visų akių?

Ji nesuprato ir stengdamasi negalvoti apsidairė. Aplinkui buvo pilna šukių, eiti į priekį atrodė labai pavojinga, bet Ravena atsargiai jas perlipo ir patraukė tiesiu tuneliu. Galo matyti nebuvo, jis darėsi vis tamsesnis, mergaitė jau norėjo apsisukti atgal, bet netrukus pasiekė senus apgriuvusius laiptus. Kurį laiką abejojo ar eiti, bet staiga kažką išgirdo ir sulaikiusi kvėpavimą prigludo prie sienos. Jai atrodė, kad girdi žingsnius, labai lėtus ir atsargius, bet negalėjo tiksliai pasakyti, ar tai tikri žingsniai, ar tik vaizduotė. Ji norėjo pažvelgti pro kraštą, bet nedrįso ir kurį laiką laukė, nors nieko daugiau negirdėjo.

„Tai tunelis. Tai tik paprasčiausias tunelis“, – padrąsino save Ravena ir neatsigręždama nuskuodė atgal. Ji girdėjo savo žingsnių aidą atsimušantį į šaltas akmenines grindis, bet buvo tokia išsigandusi, jog neįstengė suprasti, ar tie žingsniai jos vienos, tad pasiekusi duris žaibo greičiu smuko laukan. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kūnas virpėjo kaip epušės lapas. Prispaudusi duris visu savo kūnu, mergaitė sunkiai gaudė orą, bandydama suvokti tai, kas dabar įvyko. Iš kur čia atsirado tos durys? Ir kur jos veda? Kodėl niekada anksčiau ji nematė to tunelio? O svarbiausia, ar jį mato kas nors kitas?

Atgavusi kvapą Ravena grįžo į savo kambarį ir griuvo į lovą. Visą dieną ji praleido galvodama, ar tai tikra. Galbūt tai ne tunelis, o tiesiog rūsys, kurio ji prieš tai tiesiog nepastebėjo? O kas gi dar galėtų ten būti? Žingsniai galbūt tik pasigirdo, gal ji tik išsigando ir supanikavo? Bet tuomet kodėl balsas ją ten kvietė? O gal tai irgi buvo tik vaizduotė?

Mergaitė apkabino ant lovos padėtą lėlę ir pažvelgė pro langą. Dangus jau buvo sutemęs, ji net nepajuto, kaip atėjo vakaras, net nebuvo nuėjusi pietauti. Tačiau nusileisti žemyn dabar ji nenorėjo, buvo pavargusi.

Lina iškart pastebėjo, kad kažkas ne taip. Įprastai Ravena būdavo judri ir didžiąją dalį laiko praleisdavo kieme, bet šiandien visą dieną tūnojo savo kambaryje. Lina leido jai pabūti vienai, tačiau kai Ravena neatėjo prie vakarienės stalo, ji išties sunerimo ir nusprendusi su ja pasikalbėti užkopė į antrą aukštą. Ravenos kambario durys buvo plačiai atlapotos, tad žvilgtelėjo pro kraštą. Mergaitės lovoje nebuvo, bet po akimirkos moteris pamatė ją prie atviro lango, žiūrinčią į žvaigždėtą naktį. Vėjas švelniai kedeno trumpus jos plaukus.

– Ravena? – sušnabždėjo Lina, ir tik priartėjusi pastebėjo jos paraudusias nuo ašarų akis. – Kodėl tu verki?

Ji palietė mergaitei petį, bet toji švelniai nustūmė jos ranką.

– Ne, neverkiu, – šyptelėjo Ravena. – Kodėl nemiegi, mama?

– Tai aš turėčiau tavęs to klausti, – moteris suėmė ją už pečių ir atsuko į save. – Gal kas nors nutiko?

– Ne, visiškai nieko, – papurtė galvą mergaitė ir ištrūkusi iš jos rankų krito į patalus. – Man tiesiog labai sunku užmigti.

Lina susirūpinusi prisėdo šalia.

– Gal tave kas nors neramina? Gal nori pasikalbėti apie tai, kas nutiko tą naktį, kai turėjau traukti tave iš upės?

– Ne, aš daugiau nebandžiau bristi per upę, tik ėjau akmenimis. Tu nepyksti, kad ten buvau, tiesa? – Ravena patempė lūpą tarsi apie kažką mąstytų. – Man nepatinka tik vienas dalykas... Ar tu gali man pasakyti?

– Žinoma, kas tai? – kilstelėjo antakius Lina.

– Aš... aš sukūriau pasaką apie vienišą mergaitę, kuri vieną dieną atrado labai gražius krištolinius rūmus. Jie tokie nuostabiai gražūs, kad ji nieko negali padaryti, tik kiekvieną dieną ten lankytis. Jai tiesiog neišeina atsispirti. Tai jos slapta vieta, bet kartais ji jaučia, kad ji ten ne viena ir bijo ten eiti.

Moteris šypsodamasi švelniai paglostė jai galvą. Ji žinojo, kas čia vyksta, žinojo, kad tai ne pasaka, tas balsas kviečia ją pas Neptūną. Dabar jau nebuvo jokių abejonių, kad tai ne bandymas nusižudyti, o balsas tiesos link.

– Kaip jau sakiau, Ravena, pasaulyje pilna daugybė nepaprastų dalykų. Kai kurie iš jų gąsdina, kai kurie džiugina, bet jeigu ta mergaitė bus pakankamai stipri, ji įveiks visus sunkumus. Jai tereikia tikėti savo jėgomis.

– Tu kalbi visai kaip angelas sargas iš pasakos, kurią anksčiau man skaitydavai vakarais, – skambiu kaip varpeliai balsu nusijuokė Ravena. – Bet realybėje būna kitaip nei pasakose, ar ne?

– Taip, kitaip... – nutęsė Lina ir pirštu bakstelėjo jai į nosį. – Bet nepamiršk, kad angelas sargas mergaitės niekada nepaliks.

– O tau tai neatrodo keista?

– Kas keista?

– Rūmai. Kad ta mergaitė juos rado? Ar tai blogai? Ar ji turėtų bijoti ir bėgti kuo toliau? Ar ir toliau ten lankytis, net jei kas nors jai neleidžia?

– Drąsios mergaitės nebėga nuo problemų, – šypsojosi moteris, kamšydama ją minkšta pūkine antklode. – O dabar miegok, savo pasaką pabaigsi rytoj.

– Bet ar nenori žinoti, ką mergaitė atranda už tų balsų?

– Ne dabar, Ravena. Ir žinai ką, tai gali būti tavo paslaptis, tu gali kurti istoriją kaip tik nori.

– Gerai, mama, labanakt, – mieguistu balsu sukuždėjo ji.

– Labanakt, vaikeli. Jeigu nori, aš sėdėsiu šalia kol užmigsi.

Ir ji tesėjo savo pažadą. Tik kai Ravena užmigo, ji uždarė langą ir tyliai išėjo. Tarpduryje dar stabtelėjo ir neramiai žvilgtelėjo į mergaitę. Kaip gera buvo žinoti, kad ji vis dar nežinojo, kokie rimti dalykai iš tikrųjų dedasi aplinkui. Tik ką reikės iškęsti, kai sužinos visą tiesą?