Ravena staiga pakirdo iš miego ir dairydamasi po kambarį pašoko iš lovos. Ji nė nepajuto, kaip užmigo, todėl dabar nesuvokė, ko griebtis pirmiausia, bet tamsoje šiaip ne taip suradusi laikrodį atsikvėpė – buvo po vienuoliktos vakaro, tad didžiosios kelionės nepramiegojo.

Mergaitė nutipeno prie spintos, skubiai apsirengė, iš po lovos ištraukė kuprinę ir užsidėjo ją ant pečių. Tada tyliai priėjo prie lango, plačiai jį atidarė ir persisvėrė per palangę, galvodama, kaip geriausia nusileisti žemyn, juk jos kambarys antrame aukšte. Į veidą plūstelėjo žvarbokas vėjas, bet mergaitė nesibaimino, greitai bus rūmų viduje.

Po langu augo išsikerojusi obelis, todėl išlipti neatrodė sunku. Užsiropštusi ant šakos Ravena atsargiai pridarė langą ir kad grįžusi galėtų įeiti paliko jį pravirą. Akimirką spoksojo į tamsą. Naktį viskas atrodė visiškai kitaip, daug šiurpiau, bet vydama šalin baisias mintis ji atsargiai nusliuogė storu kamienu ir išėjusi pro vartelius nubėgo per žvyrkelį. Aplinkui skraidantys medžių žiedai ir danguje mirgančios žvaigždės po truputį užgožė visą jos nerimą.

– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas... – staiga pasigirdo balsas. – Kai pranašystė atgims, portalas bus atidarytas!

Kojos tarsi įaugo į žemę. Kažkur toli mušdami vidurnaktį pasigirdo aiškūs laikrodžio dūžiai.

– Gelbėk mane, Ravena... – tuo metu iš upės gilumos atsklido dar vienas, bet jau daug švelnesnis balsas. – Aš turiu ištrūkti... tik tu gali man padėti...

Mergaitė sudrebėjo nuo šalto vėjo gūsių ir patraukė per pievą. Balta jos suknelė šmėžavo tamsoje, basos kojos juto žolės gaivą ir žemės šaltį. Laikrodžio dūžiai pamažu skendo nakties tyloje, vėjas bandė nublokšti, bet Ravena atkakliai siekė Krištolo rūmų ir netrukus sustojo prie upės su akmenų taku. Dabar jis atrodė kur kas pavojingesnis, tamsoje vos įžiūrimas.

– Ateik... ateik pas mane... ateik... – visas mintis sujaukė užburiantis balsas. – Ateik...

Ravena kiek laiko lūkuriavo tuščioje laukymėje. Upė buvo srauni ir nesuvaldoma, bet ji nebijojo, tik žiūrėjo į ją ir tylėjo.

– Ravena... Ravena... ateik...

Tuo metu ant akmenų kažkas žybtelėjo. Pasilenkusi ir praskirsčiusi ant kranto augančias žoles ji išvydo žibantį nepaaiškinamą simbolį, kurio, žinoma, dienos šviesoje nesimatė. Tokių panašių ženklų buvo ir ant kitų akmenų, tačiau Ravena negalėjo gaišti juos apžiūrėdama, tad išsitraukusi žibintuvėlį lengvu prilietimu įjungė. Apylinkes nutvieskė akinanti šviesa, todėl mergaitė nukreipė ją į žemę, kad galėtų matyti kelią, ir ėmė kirsti upę.

Vienas akmuo, o štai ir kitas. Buvo sunku tuo pačiu gniaužti žibintuvėlį ir eiti išlaikant pusiausvyrą, o dar ta upė atrodė kur kas sraunesnė nei prieš tai. Mergaitė ėjo labai lėtai, šaltas vėjas skverbėsi pro drabužius, žnaibė odą ir vėlė plaukus, bet ji jau buvo pasiekusi vidurį, apsisukti atgal negalėjo. Kadangi ėjo ne pirmą kartą, buvo tikra, kad maždaug viduryje akmenų takas praretėja, bus tik dar sunkiau. Tačiau ji žinojo, kad praeiti įmanoma, ir nepasidavė.

Akmenys praretėjo greitai. Vienoje vietoje buvo ypač sunku. Kad galėtų tvirtai išsilaikyti, jai reikėjo statyti koją į nedidelį tarpelį tarp dviejų mažesnių akmenų, tačiau kai ji kėlė antrą koją, pirmoji negrabiai slystelėjo. Nespėjusi nė surikti Ravena atsidūrė lediniame vandenyje. Stipri srovė akimirksniu pagavo smulkų kūnelį, nelengva kuprinė ant pečių gramzdino į dugną, bet mergaitė tvirtai užsigriebė akmens. Tačiau kad ir kaip stengėsi, srovė buvo per stipri, kai ji pabandė plaukti prie kranto ir siekti kito akmens, nusprūdo ranka ir ji visu kūnu paniro į vandenį.

Akimirką atrodė, kad tai viskas, šį kartą juk niekas neateis jos išgelbėti, nei mama, nei Agnesė, jos abi sau ramiausiai miegojo, nė neįtardamos, kad ji išėjo iš namų. Bet ne, ji negalėjo pasiduoti, reikėjo plaukti, kol dar ne per vėlu. Ir Ravena sukaupė jėgas, lengvindama naštą išsinėrė iš kuprinės petnešų ir šiaip ne taip išniro į paviršių.

Tačiau kova su upe dar nesibaigė, tad stengdamasi atgauti kvapą mergaitė apsidairė. Srovė nešė audros išverstą medį, kurio viršūnė vis dar buvo su vešliais lapais, tad tvirtai įsikibo į ją ir plaukė tolyn. Retkarčiais iš vandens vis išnirdavo jos galva, buvo sunku laikytis, jos pirštai slysdami draskė seną medieną, bet ji jokiu būdu negalėjo paleisti medžio, kitaip nuskęstų šaltuose vandenyse.

Bet tada Ravena aiškiai išgirdo galingą vandens šniokštimą. Buvo visai pamiršusi, kad plaukia krioklio pusėn, srovė lyg viesulas nešė ją į pragariškus jo nasrus. Jis jau buvo visai netoli, mergaitė tai žinojo ir netgi matė. Srovė vis greitėjo, o šniokštimas garsėjo, ji net pradėjo justi kaip krioklys tarytum traukia į save vandenį, žinojo, kad nedaug liko ji tuoj nugarmės žemyn.

Užsimerkė ir stipriai laikėsi, bet tuo metu į kažką atsitrenkė. Medis pataikė į akmenį, nuo smūgio apsisuko aplinkui, o kol srovė vėl jį pagavo, pakeitęs kryptį kurį laiką plaukė kranto link. Ravenai akimirką aptemo akyse, ji atsiplėšė nuo šakos ir atsidūrė putojančiame verpete. Dabar reikėjo žūtbūt kovoti su negailestinga srove, kuri iš visų jėgų traukė ją į krioklį. Ji jau matė lėtą tėkmę palei krantą, bet jis buvo dar gana toli. Neturėdama jėgų ji jau ketino pasiduoti, bet tada pasistengė dar truputį, kol visiškai išseko jėgos. Tačiau ji jau buvo ramiame vandenyje ir šiaip ne taip išsikapstė į krantą.

Kurį laiką Ravena gulėjo žolėje. Jai skaudėjo visus rankų ir kojų raumenis, ji nenorėjo nieko, tik poilsio, bet iš lėto pakilusi nuskubėjo prie uolos. Buvo permirkusi, kūną kaustė drebulys, tad nelaukdama paspaudė žvaigždės formos kristalą ir atsidarius akmeniniams vartams žengė į vidų. Didžiulė salė dabar atrodė kur kas įspūdingiau nei dieną. Ant krištolinių sienų švytintys auksiniai raštai apšvietė ją tarsi ugniniai žibintai, o žvaigždžių šviesa buvo tik dar ryškesnė.

Ravena susižavėjusi perėjo salę ir sustojo prie durų galvodama, nuo ko pradėti tyrinėti rūmus, juk jie tokie milžiniški, buvo sunku pasirinkti. Vis dėlto ji patraukė į dešinę. Koridoriai ten neatrodė labai šviesūs, bet ji neturėjo jokio šviesos šaltinio, žibintuvėlis juk įkrito į upę, tad teko eiti prietemoje.

Koridoriaus gale jos laukė dvivėrės durys paauksuotomis rankenomis. Ravena giliai įkvėpė oro ir suėmusi jas abiem rankomis patraukė duris į save. Priešais ją nušvito pobūvių salė. Mergaitė net sulaikė kvėpavimą. Ji dar niekada nebuvo tokioje vietoje, kurioje jautėsi tokia maža. Iš dangiškai mėlynų išgaubtų lubų žemyn leidosi krištoliniai sietynai, apšviesdami mirgančias auksines sienas ir grindis, kurios atrodė tobulai lygios, tarsi apledėjęs ežeras. Ravena netgi galėjo įsivaizduoti, kaip aplink ją šoka smaragdais, rubinais ir ametistais pasipuošusios moterys, kaip visą patalpą užpildo tylūs jų pašnekesiai ir šviežias rožių, hiacintų ir jazminų dvelksmas. Nejučia ji pažvelgė į savo drabužius ir papurtė galvą. Ne, ji neturėjo tokios puošnios suknelės ir, deja, nemokėjo šokti.

Truputį nusiminusi mergaitė nuėjo į salės vidurį ir tik tada atkreipė dėmesį į kampe stovintį seną juodą pianiną. Liūdesys iškart išgaravo ir pribėgusi ji lengvai kaip plunksna klestelėjo ant mažos apvalios kėdutės, pirštai nevalingai atidengė pianino dangtį ir palietė keletą klavišų. Nevykę muzikos akordai nejaukiai nuaidėjo visoje salėje, ir ji susigūžė. Tuo metu jos nosis pagavo gausybės gėlių kvapus, lygiai tokius kaip vaizduotėje. Vadinasi, tai nebuvo vaizduotė, tie pasakiški kvapai sklido pro salės gale plačiai atidarytas permatomas duris.

Nelaukdama Ravena nubėgo pažiūrėti, o kai patalpą užliejo šviesa, ji net išsižiojo iš nuostabos. Tai buvo nuostabiausia oranžerija, kokią jai buvo tekę matyti. Iš visų pusių ją supo platūs stikliniai langai, o apačioje – daugybė įvairiausių gėlių: nuo rožių iki kalijų, hiacintų, bijūnų ir jazminų. Ravena žengė lėtai, tarsi nenorėdama sujaukti šios vietos savo buvimu. Viduryje oranžerijos, nedideliame apskrito tvenkinėlio centre stiebėsi besišypsančio Poseidono statula. Jis laikė apkabinęs gražiąją Amfitritę, vandens purslų plaunami jų akmeniniai kūnai blizgėjo lempos šviesoje. Negalėdama atitraukti akių, mergaitė kurį laiką praleido kerinčių kvapų apsuptyje.

Ravena tą naktį ištyrinėjo dar daugybę kambarių. Nieko gražesnio anksčiau nebuvo mačiusi, jautėsi taip, lyg būtų apsilankiusi muziejuje, pilname įvairiausio laikotarpio daiktų. Ji čia lankėsi tris naktis iš eilės, ir netgi po to suprato, kad matė dar tikrai ne viską. O kai išaušo ketvirtoji naktis, pasijuto išvargusi, per mažai miegojo. Tačiau netrukus ją sudomino dar vienas keistas dalykas. Prieš tai ji niekada nepagalvojo, bet Krištolo rūmai tikrai turėjo langus, tik ką už jų buvo galima pamatyti, jei rūmai paslėpti uoloje?

Mergaitė nukreipė žvilgsnį į duris priešais save, vedančias į pagrindinį miegamąjį. Jis atrodė gana didelis, bet elegantiškai jaukus, su dviviete lova prie sienos, nukabintos įvairiausių dydžių paveikslais ir nuotraukomis; o prie plačių langų, uždengtų kreminės spalvos užuolaidomis, stovėjo kavos staliukas ir minkštos, oda aptrauktos ąžuolinės kėdės.

Ravena perėjo minkštą baltą kilimą, atitraukė užuolaidas ir beveik be garso nusvėrusi rankenėlę pažvelgė laukan, kur tvyrojo visiška tamsa. Įsiklausė – priešais ošė gūdus miškas. Jai patiko gamtos garsai, ramino, užsimerkusi juto, kaip į veidą dvelksnoja maloniai šiltas vėjas, bet atsitokėjusi staigiai uždarė langą. Kaip taip gali būti? Gal čia kokie burtai? Jeigu rūmai paslėpti uoloje, ji neturėtų matyti miško ir justi vėjo.

Tačiau buvo per daug išvargusi, kad galvotų. Reikėjo kuo greičiau grįžti namo ir kaip reikiant išsimiegoti, tad mergaitė išjungė šviesą ir su mintimi, kad rytoj grįš, paliko Krištolo rūmus. Eidama akmenų taku ji jau mintinai žinojo, kur statyti koją, kad ir vėl nenugarmėtų į upę, galėjo tai padaryti net užsimerkusi. O po kelių minučių jau buvo nuosavame kieme. Reikėjo eiti labai atsargiai, kad neišgirstų tėvai, ji tipeno ant pirštų galiukų, o priėjusi prie medžio ėmė patyliukais sliuogti kamienu. Pasiekusi antrą aukštą stumtelėjo langą, bet jis neatsivėrė, tad pastūmė stipriau – tas pats, nors buvo tikra, kad prieš išeidama paliko jį pravirą, kad galėtų grįžti.

– Nustebai, ar ne? – pasigirdo vyriškas balsas už nugaros.

Ravenos širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi. Tas balsas buvo toks pažįstamas. Nors ne, kuo puikiausiai žinomas...

– Aš... – žvelgdama į žemę sumikčiojo mergaitė.

Tvirta didžiulė Rodžerio figūra išniro iš tamsos, tačiau ji nedrįso pažiūrėti. Ji jau žinojo, koks jis gali būti negailestingas ir žiaurus.

– Manai nežinau, ką sumanei? – primerkė akis jis. – Nebandyk man meluoti, bus tik dar blogiau.

Žinodama, kad kitos išeities nėra, Ravena iš lėto nulipo nuo medžio, bet jos akys taip ir liko įsmeigtos į žemę.

– Pasiaiškink! – skrodė ją žvilgsniu Rodžeris. – Ir žiūrėk man į akis, kai su manim kalbi!

– Bet aš nieko blogo nepadariau...

– Tikrai? Aš žinau viską apie tave, nuo manęs niekur nepasislėpsi.

– Kodėl taip su manimi elgiesi? – įsižeidusi atkirto Ravena ir pagaliau pakėlė galvą. – Kodėl lankeisi mano kambaryje? Ir kodėl uždarei langą?

Nuo jos žvilgsnio Rodžeris net atsitraukė. Akimirką jam pasirodė, kad jos akyse kažkas žybtelėjo, kažkas labai pažįstamo, ir tai jam priminė Tasdarą.

– Tu dar manęs klausi? – nusijuokė jis. – Aš žinau, kas tavęs laukia ateityje, viskas išpranašauta. Kad ir ką bedarytum, visą laiką žlugdysiu tavo planus.

Jis pažvelgė mergaitei tiesiai į veidą, ir jos drąsa išgaravo kaip dūmas. Ji dar niekada nebuvo mačiusi tokių piktų akių. Jos buvo tokios ryškios tamsoje, tarytum degtų ugnimi.

– Aš neturiu jokių planų, – stengdamasi nerodyti savo baimės atkirto Ravena.

– Tuomet ką čia veiki?

– Kodėl tau taip rūpi?

– Tu dar nežinai, bet esi labai vertinga savo tėvui, – sušnypštė jis. – Nejau nežinai, kad naktį negalima vienai vaikštinėti? Jeigu ne, priminsiu taip, kad tu niekada to neužmirši!

Rodžeris vikriai šoko prie Ravenos ir viena ranka pakėlęs ją metė ant žemės. Mergaitė pabandė atsistoti, bet vėl pasijutusi keliama stipriai užsimerkė. Visas jos kūnas drebėjo.

– Kodėl tu taip manęs nekenti?

– Jeigu nenori nemalonumų, daugiau niekada be mano žinios neik iš namų, aišku?

Rodžeris dar kartą trenkė ją ant žemės ir skubiai išėjęs pro vartelius pranyko už posūkio. Ravena sunkiai pakilo ir išsigandusi kurį laiką žiūrėjo į naktį, niekaip negalėdama suprasti, kodėl tėvas taip keistai elgiasi.