– Prieik arčiau, Melburnai, turiu tau šį tą papasakoti, – pasikvietė jį Tasdaras, jo akys kaip įprastai buvo nukreiptos į langą.

Parankinis neskubėdamas priėjo ir pagarbiai nusilenkė.

– Klausau, mano pone.

– Tu tarnauji man jau daugiau nei dešimt metų, tiesa? – pasitikslino demonas, nė neatsisukdamas į jį.

– Taip. Ką norite tuo pasakyti?

– Praeis dar trys metai ir prašysi savo atlygio, ar ne? Ko labiausiai norėtum už tuos metus?

Melburnas suraukęs antakius įdėmiai nužvelgė Tasdarą. Negi tikrai atsilygins už tarnystę? Veidas atrodė visiškai rimtas, ar galima tuo demonu pasitikėti?

– Jūs puikiai žinote, ko aš noriu, – šyptelėjo Melburnas. – Nieko kito, tik laisvės. Be jokių prievolių ir įsipareigojimų.

– Ir daugiau niekas kitas tavęs netenkintų?

– Ką turite omenyje? – sumišo vyras.

– Tarkim, tu nori grįžti pas savo šeimą.

– Aš nebeturiu savo šeimos. Visi paliko mane tą dieną, kai įžengiau į šią tvirtovę.

– Ar tikrai taip galvoji? O jeigu jie vis dar tikisi, kad grįši?

– Nuo kada jums tai rūpi, valdove?

Tasdaras pagaliau atsigręžė ir pažvelgė Melburnui tiesiai į akis, paskui ėmė lėtai vaikščioti po salę ir delsė pasakoti, tarsi norėdamas jį suerzinti.

– Šiandien įvyko tai, ko labiausiai laukiau, – galiausiai tarė jis, vėl sustojęs prie parankinio.

– Ką norite tuo pasakyti?

– Labai greitai ateis diena, kai Ravena sužinos apie mano egzistavimą. Jos galios pabudo, ir man pagaliau pavyko rasti jos pėdsakus.

– Labai džiugu girdėti, mano pone, – dar kartą nusilenkė pavaldinys. – Kur ji buvo visą tą laiką?

– Pas Liną, Rodžerio žmoną. Bet tai dar ne viskas, žinau ir tai, kad Agnesė irgi pas ją. Ką apie tai manai?

Melburnas netekęs žado stovėjo priešais Tasdarą ir nežinojo, ką pasakyti. Nejaugi tai tiesa? O gal tai ir vėl koks nors nedoras planas, į kurį jis buvo įpainiotas?

– Nustebai, ar ne? – toliau kalbėjo Tasdaras. – Jeigu nori, gali ją pasiimti, tau nėra jokių kliūčių, bet už tai, kad ją radau, turėsi man dosniai atsilyginti.

Melburnas dar kurį laiką stovėjo nejudėdamas, tarytum būtų pamiršęs kaip kvėpuoti, bet galiausiai atsitokėjo.

– Jūs žinote, kaip aš ją myliu, ir šantažavote mane norėdamas, kad jums tarnaučiau, valdove, bet aš neprašiau, kad pasakytumėte, kur dabar ji yra.

– Manai, esi protingesnis už mane? – nusijuokė demonas. – Jei būtum, dabar netarnautum man. Žinau, kad tau tai nepatinka, bet jeigu nori pamatyti Agnesę, paaukosi dar dešimt metų savo gyvenimo man, sutariam?

– Dešimt metų?! – negalėjo patikėti Melburnas. – Ta informacija verta tiek daug?!

– O ko tikėjaisi? Kad surasiu tavo dukterį už ačiū?

– Prakeiktas sukčius! – vyras vos tvardėsi, net pagriebė Tasdarui už gerklės, bet tučtuojau buvo nusviestas tolyn stiprios energijos bangos, jo sunkus kūnas sudribo ant grindų jam nespėjus nė surikti.

– O aš visą laiką maniau, kad tu mano patikimiausias parankinis, – šaltu balsu ištarė demonas. – Matyt, būsiu kažkur suklydęs. Gal man vertėtų nužudyti tavo šeimą, o po to ir tave patį?

Melburnas svirduliuodamas iš lėto pakilo. Nors trenkėsi į žemę tik vieną kartą, jautėsi taip, lyg būtų kovęsis intensyvioje kovoje, lyg kažkas būtų išsiurbęs visas jo jėgas.

– Aš vis dar galiu būti jūsų patikimiausias parankinis, – sunkiai ištarė jis. – Nesvarbu, kiek metų man reikės laukti savo laisvės, svarbu, kad mano šeima būtų saugi.

– Dabar jau daug geriau, – šyptelėjo Tasdaras, jo akys žybtelėjo raudonai. – Paslauga už paslaugą. Ir dar vienas dalykas: jeigu mirsi neištarnavęs man visų metų, už tave tai padarys Agnesė. Nors ji būtų naudingesnė kur kas anksčiau, bet aš dar pagalvosiu apie tai.

Melburno kumščiai stipriai susispaudė, bet jis stengėsi sutramdyti viduje besikaupiantį pyktį.

– Labai ačiū jums, valdove, padarysiu viską, kad įtikčiau. Gero vakaro.

– Palauk.

Parankinis jau buvo beeinantis, bet nustebęs sustojo.

– Ką dar galėčiau padaryti?

– Kur Rodžeris?

– Nežinau, nemačiau jo nuo vakar vakaro.

– Gerai, pats ateis kai norės, o tu šiandien buvai nepaklusnus man, todėl tave nubausiu. Prieik prie manęs ir atsuk nugarą.

Šis paklusniai padarė tai, ko buvo liepiamas, nors tai jam visiškai nepatiko. Tačiau jis žinojo, kad pasipriešinęs antrą kartą tik dar labiau įsiutintų savo šeimininką ir jo lauktų neišvengiama mirtis.

– Kur tavo kalavijas? – paklausė Tasdaras, nužiūrėdamas jį nuo galvos iki kojų.

– Palikau saugykloje, mano darbo valandos jau baigėsi.

– Visada jį nešiokis su savimi, Melburnai, bet kada gali prireikti. Niekuo negalima pasitikėti.

Tasdaras lėtai išsitraukė savo kalaviją. Melburnas aiškiai girdėjo kaip jis slysta iš dėklo, kaip pakyla prie demono veido, kai šis nužvelgia aštrius ašmenis, netgi galėjo įsivaizduoti kraupią šypseną jo veide. Iš baimės jis neįstengė pajudėti, išsitiesęs visu ūgiu ir stipriai spausdamas rankas sau prie šonų. Baiminosi, kad bausmė bus per sunki ir jis nesugebės jos išgyventi.

O tuo metu Tasdaras užsimojo kalaviju ir staigiai smeigė Melburnui tiesiai į krūtinę, kad šis net aiktelėti nespėjo. Būtų susmukęs jam prie kojų, bet Tasdaras ištraukė ašmenis ir sugriebęs jį smeigė vėl, tik šį kartą į galvą, tada paleido ir šypsodamasis žiūrėjo, kaip jis miršta.

Melburnas sunkiai alsuodamas suglebo ant grindų. Jis buvo vienas iš Ypatingųjų, tad mirtis buvo daug lėtesnė ir skausmingesnė. Apimtas agonijos jis raitėsi ant grindų ir rankomis spaudė žaizdą krūtinėje, tačiau kraujo bala po juo vis didėjo. Jis neturėjo gebėjimo save išgydyti, ir tai buvo viena iš didžiausių jo silpnybių. Netrukus jis pasidavė skausmui ir liovėsi priešinęsis mirčiai, o galiausiai sąmonę aptemdė tamsa.

– Apgailėtina... – Tasdaras pasilenkė ir ištiesė delną. Iš jo pasklidusi juoda migla apgaubė Melburną. Šis atgavo sąmonę ir vėl pradėjo justi nepakeliamą skausmą, tarsi žaibas būtų perskrodęs kūną, tačiau po to skausmas ėmė mažėti. Melburnas iš lėto pramerkė akis, migla išsisklaidė tarsi niekada nė nebūtų buvusi.

– Kaip lengva jus kontroliuoti, Žemės kirmėlės, – atsitiesdamas pašaipiai prakalbo Tasdaras. – Viskas, kas jums rūpi, tai jūsų pačių laimė, jūs turite jausmus, galite mylėti ir džiaugtis. Bet kas iš tų tavo ryšių su kitais žmonėmis, Melburnai? Dėl ko tu taip stengiesi? Galiu akimirksniu tave nužudyti ir niekam tai nerūpės, tad geriau paklusk man ir mes kartu sukursime pasaulį, kuriame nebus skausmo.

Jis akimirką tylėjo, stebėdamas parankinio reakciją.

– Ar baisu buvo mirti, Melburnai? Ar baisu buvo žinoti, kad daugiau nebepakilsi?

Šis sunkiai atsistojo, bet nieko nesakė. Neturėjo jaustis pažemintas, nusipelnė bausmės.

– Nuo šiol visuomet taip tave bausiu, jei man nepaklusi, – Tasdaras nupurtė kraują nuo kalavijo ir užsikišo jį sau už diržo. – Ir nuo šiol žinosi, kad geriau tarnauti man, nes tik taip liksi gyvas ir galėsi apsaugoti brangius žmones. Kol nemirsi sava mirtimi, galėsiu bet kada tave grąžinti į gyvenimą. O dabar gali eiti.

Melburno rankos drebėjo, tačiau stengdamasis nerodyti savo baimės jis skubiai išėjo. Vidiniame kieme, apšviestame ryškios mėnulio šviesos, jis rado šulinį ir pasiėmęs kibirą apsipylė šaltu vandeniu. Net pašiurpo oda pagalvojus, ką Tasdaras jam padarė. Jis tai patyrė ir anksčiau, bet tada viskas buvo kitaip, Tasdaras žvelgė į jį ne kraujo ištroškusiomis akimis, o norėdamas jam padėti.

– Pasibjaurėtina, – garsiai sau ištarė jis. – Gąsdina mane mirtimi, bet pats turiu dėl jo žudyti ir kitiems kelti tokį pat skausmą, kokį jis kelia man. Atrodo, tos mirtys man nieko nereiškia, bet geriau pagalvojus...

Vyras nusibraukė nuo sprando šviesius plaukus ir palietė galvą ten, kur smeigė Tasdaras, tikrindamas ar neliko žaizdos. Tačiau nieko, nebeliko nė žymelės.

– Atrodo, kaip reikiant gavai į kailį, – staiga pasigirdo pašaipus Rodžerio balsas.

– Nešdinkis! – iškošė Melburnas. – Valdovas nori tave pamatyti.

Vyras minutėlę tylėjo.

– Pirmas kartas, kai Tasdaras nubaudė, tiesa?

– Iš kur žinai?

– Pirmą kartą aš irgi taip jaučiausi, bet jis mane žudo taip dažnai, kad aš jau pripratęs. Man dabar kaip tik malonu justi tą klaikų skausmą, nes žinau, kad po to vis tiek liksiu gyvas.

– Tu beprotis. Anksčiau ar vėliau jis tave nužudys visam laikui, tad būk atsargus ir pagalvok, ar teisingai elgiesi jam nepaklusdamas.

– Tik jau nereikia, gerai? Ilgainiui ir pats priprasi, nebent nuspręsi tarnauti jam visą gyvenimą, o jis būtent to ir siekia. Bet tu tai supranti, ar ne?

– Ne tau sakyti man pamokslus, aišku?! – įtūžo Melburnas ir pažvelgė jam tiesiai į veidą. – Ne tik Tasdaras, bet ir aš galiu tave bausti!

Atrodo, Rodžeris nė kiek neišsigando. Jis mėgavosi tuo, kad Tasdaras pagaliau pamokė ir jį. Pasirodo, Melburnas nėra toks jau tobulas parankinis.

– Gerai, eisiu pas Tasdarą ir paliksiu tave vieną, – šyptelėjo Rodžeris. – Bet dar pažiūrėsim, kuris iš mūsų mirs pirmas.

Jam išėjus Melburnas atsirėmė į sieną. Ne, jis nenorėjo mirti. Tik ne dar kartą...