Norėjau gėdinti žydėjimo spalvas,
Kad šypsosi jos sau
Ir lyg nepaiso nieko,
Bet pusėj pikto žodžio nutilau. –
Kas kitas iš bambeklės
Padarys poetę?
Kas man prikiš
Į gyvas dar jusles,
Kad viskas laikina,
Trapu?
Brangu, kas tikra?
Po vieną žiedlapį
Kas valandą numes,
Nes negirdžiu,
Kaip laikrodėlis tiksi.
Ir aš atsiminiau,
Kaip drovesiu sirpau,
Kaip lyg be valios
Skleidės mano glėbio ankštys.
Šioje būty mes žydime kas sau,
Nesugebėdami
Dėl aplinkos graudentis.