Demono vaikas I-1

Prologas

1939 metai, Balandžio 28 diena

Raudoni žaibai lyg botagai čaižė niūrų nakties dangų ir nušvietė milžinišką akmeninę tvirtovę, kuri įprastai skendėdavo šiurpioje, niekam nepriimtinoje tamsoje. Jos ilgaamžiai kuorai buvo negailestingai talžomi stipraus vėjo gūsių ir visą dieną nesiliaujančio lietaus. Ką tik atėjo vidurnaktis, šaltis skverbėsi į kiekvieną kampelį, netgi ten, kur pasenę laiptai vedė į giliausius požemius, iš kurių sklido kraujo kvapas ir kankinamų kalinių dejonės.

Paprastam žmogui ta tvirtovė atrodytų grėsminga ir bauginanti. Ją supo aukšta gynybinė siena, o į vidų buvo galima patekti tik pro pakeliamąjį tiltą, akylai saugomą sargybinių. Kaliniams pabėgti buvo labai mažai vilties, jie ne kartą bandė praeiti nepastebėti, bet negailestingi sargybiniai nė kiek nedvejojo juos nužudyti, o lankininkai laukė, kada galės juos nušauti savo tyliu bei mirtinu šūviu. Jų figūros, kartkartėmis apšviečiamos žaibo šviesos, atrodė kaip sustingusios laike šarvuotos statulos, jų nepaveikė net stipriausios audros.

Tu prieš juos neturėtum jokio šanso išgyventi, tačiau žmones su ypatingais gebėjimais išlaikyti buvo kur kas sunkiau. Tam, kad jie nepabėgtų, reikėjo užburti vartus arba pastatyti magiškas sienas, bet kai kurie vis tiek sugebėdavo prasilaužti. Deja, pasprukusių buvo tik keletas...

Netrukus vienas iš sargybinių nuleido pakeliamąjį tiltą ir nusilenkė juo einančiam žmogui. Jo sunkūs batai lėtai žengė nuo tilto ant akmenimis grįsto kelio. Sargybiniai įsitempę laukė, rankose spausdami ietis, su skydais ir kalavijais prie šonų. Po kelių sekundžių, kai vyriškis išniro iš tamsos, jie pagaliau galėjo matyti piktą jo veidą. Lietus buvo permerkęs jo ilgą violetinį apsiaustą, vanduo žliaugė ant patižusios žemės.

– Nepriimkite nė vieno, norinčio patekti pro vartus, – prakalbo vyras, nusiimdamas nuo galvos gobtuvą. – Ar dar nesučiupote kalinio?

– Ne, bet padėtis kontroliuojama, – atsiliepė sargybinis, stovintis prie pakeliamojo tilto. – Jis negalėjo pasprukti iš Tamsos Karalystės, nes buvo sužeistas, pone.

– Praneškite, kai jį rasite, bet be manęs nieko jam nedarykite, aišku?

Vyriškis apsisuko ir nuėjo tvirtovės link. Sargybiniai įdėmiai žiūrėjo į jį tol, kol jis pranyko už vartų. Viduje buvo kur kas jaukiau nei atrodė. Ilgą koridorių, išklotą tamsiai raudonu kilimu, apšvietė ryški deglų šviesa. Vyriškis nusisegė apsiaustą ir ėjo neskubėdamas, tarsi nenorėdamas sukelti jokio garso, jo akys buvo įsmeigtos į duris priekyje. Priartėjęs jis patraukė rankeną į save ir durys girgždėdamos atvėrė vaizdą priešais.

Tai buvo didžiulė erdvi salė. Kad galėtum pamatyti kas viduje, reikėjo primerkti akis, nes aplinkui buvo tamsu, mirkčiojo tik kelios žvakės, pastatytos viduryje sunkaus ąžuolinio stalo. Virš vienos iš tų liepsnų vyriškis įžiūrėjo veidą. Tai buvo šios tvirtovės šeimininkas. Kaip visuomet jis atrodė rimtas, delnai buvo pakelti virš žvakės, raudonos akys įsmeigtos tiesiai į ją, lyg ten kažką regėtų. Akimirką atrodė, kad tas šeimininkas pamažu keičia pavidalą, kad suformuodamos ragus jam virš galvos raitosi dvi juodos gyvatės.

Kažkokia nepaaiškinama jėga traukė naująjį salės lankytoją artyn, jis tarsi užhipnotizuotas spoksojo į bauginančią būtybę ir tarsi bevalis ėjo į priekį, bet kai plykstelėjo žaibas ir salė nušvito, keistas pojūtis dingo. Tuo metu šeimininkas pakėlė galvą.

– Atleiskite, kad trukdau, valdove, – nusilenkė jam parankinis. – Kalinys paspruko iš požemių.

– Taip? – tamsusis padaras patraukė rankas nuo liepsnos ir pakilo nuo krėslo, jo akyse sužibėjo piktos ugnelės.

– Puikiai žinote, kad jis vienas iš Ypatingųjų, – stengdamasis nerodyti jokių emocijų kalbėjo vyriškis. – Tikrai panaudojo savo gebėjimus, kad sugriautų sienas.

– Ar tu buvai jas užbūręs?

– Naidželas burtus įveikė, valdove, – išlemeno parankinis, nudelbdamas žvilgsnį į grindis. – Ką man dabar daryti?

Šeimininkas priėjo artyn ir primerkęs akis nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Atrodė, kad tos nežemiškos akys permato jį kiaurai.

– O kur Melburnas?

– Mums nepavyko rasti kalinio prie tvirtovės, tad išėjo ieškoti jo prie Tamsos Karalystės vartų.

– Gerai. Pasakyk jam, kad kai sugaus Naidželą, atgabentų jį man gyvą.

– Klausau, mano pone.

Parankinis pagarbiai nusilenkė ir greitai pasišalino iš salės. Aplenkęs sargybinius kieme ir vėl išėjęs už tvirtovės sienų, jis nuskubėjo Tamsos Karalystės vartų link. Lietus jau buvo kiek aprimęs ir jis galėjo geriau įžiūrėti kelią, bet atrodė, kad žaibas niekada nesibaigs, jo raudona šviesa vis nutvieksdavo kelią, o nugriaudėjęs griaustinis priversdavo krūptelėti. Tačiau parankinis nesustojo tol, kol nepasiekė tikslo.

Prie vartų buvo susirinkę daugybė sargybinių. Per juos buvo neįmanoma kažką pamatyti, bet kai jis priartėjo, sargybiniai praretėjo. Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į Melburną, klūpintį prie kažkokio kūno ant žemės. Kai tas kūnas pajudėjo, jis pagriebė jam už plaukų ir privertė atsistoti. Tai, be abejo, buvo jų bėglys. Melburnas laukė jo žinodamas, kad norėdamas pabėgti jis privalės kirsti vartus.

– Gali mane užmušti, aš tau nieko nesakysiu! – pro dantis iškošė Naidželas. – Nei apie Ordiną, nei apie Arelą!

– Nesvarbu kaip, aš tave vis tiek priversiu, – Melburnas spyrė jam į pilvą ir tik dabar pastebėjęs savo partnerį atsitiesė, nuo veido nusimesdamas šlapių plaukų sruogą.

– Ramiau, Melburnai, dar netyčia jį nužudysi! – persigando parankinis.

Tas susierzinęs dėbtelėjo į jį.

– Na ir kas? Manai, kad man tai kažką reiškia?

– Valdovas įsakė atvesti jį gyvą, jeigu tu jį nužudysi, jis apkaltins mane, kad nevykdau įsakymų.

– O kodėl man turėtų tai rūpėti? – Melburnas paleido Naidželą ir šis kaip bulvių maišas susmuko ant žemės.

– Nepamiršk, ką Tasdaras mums pažadėjo.

– Ar tu pats tuo tiki, Rodžeri? – nusijuokė Melburnas. – Tikrai tiki, kad jis mums duos valdyti savo žemes?

– Jis jau davė žemių savo ankstesniems parankiniams, ar tau tai nieko nesako?

– Man nerūpi, esu Tasdaro šuo ne dėl žemių.

– O dėl ko tada?

Melburnas nusibraukė nuo šlapio apsiausto kraują ir pagriebęs kalinį užlaužė jam rankas už nugaros.

– Ar eisi, ar reikės nutempti?

– Eisiu, – neturėdamas kito pasirinkimo išlemeno jis, jausdamas kaip jo riešus apgaubia šaltas antrankių metalas.

– Nebandyk ir vėl pasprukti, tau nėra jokių šansų, – vyras stumtelėjo jį į priekį ir ėmė eiti tvirtovės link. – Sargyba, likite budėti, aš dar grįšiu.

Rodžeris nenoriai patraukė iš paskos, saugodamas kalinį iš nugaros ir spoksodamas į savo partnerį priekyje, ir jam darėsi vis pikčiau. Melburnas buvo vienas iš patikimiausių Tasdaro pakalikų, aukščiausiasis karininkas, raitosios sargybos tvarkytojas. Rodžeris jam labai pavydėjo, nes tarnavo Tasdarui kur kas ilgiau, bet vis dar nepasiekė aukštesnio rango ir galėjo vadovauti tik žemesnio laipsnio kariams. Kad ir kaip jis bandė įtikti valdovui, tai nė kiek nepadėjo, jis vis bandė spėlioti, kaip Melburnas taip greitai tapo toks patikimas, bet jokios priežasties nerado.

– Aš čia dėl asmeninių problemų, – pajutęs jo žvilgsnį prakalbo Melburnas. – Jeigu taip nori žinoti, aš tuo visiškai nesididžiuoju, bet tai nereiškia, kad paliksiu šią tvirtovę.

– Kokių asmeninių problemų? – nustebo Rodžeris.

– Tasdaras visuomet buvo suktas tipelis, tad niekada nerodyk jam savo silpnybės, nes sukelsi jam tik pasišlykštėjimą. Tasdaras negali pakęsti silpnų ir padlaižių, ir jei paverksi jam ant peties, tai dar nereiškia, kad gausi viską, ko užsimanęs.

– Tu manai, kad verkiu jam ant peties?! – įsižeidė Rodžeris.

– Man nerūpi, bet netgi aš žinau, kad tu bailys, – jis staiga sustojo, atsigręžė į partnerį, žaibo greičiu išsitraukęs kalaviją prikišo jam prie gerklės ir akimirką tylėdamas atidžiai nužiūrėjo jo veidą, ranka nė kiek nesudrebėjo. – Taip, net ir dabar bijai, stebiuosi, kodėl tu vis dar čia.

Rodžeris vyptelėjo, žvelgdamas į žibančius ašmenis.

– Tu mane nuvertini, aš dar parodysiu, ką sugebu.

– Pažiūrėsim, – Melburnas paslėpė kalaviją makštyje ir dar kartą stumtelėjo kalinį.

Kurį laiką jie ėjo visiškai tylėdami. Ta tyla Rodžeriui nė kiek nepatiko, bet kompanionas, atrodo, visiškai to nepaisė, jų santykiai niekada nebuvo patys geriausi, net jei jie buvo priversti dirbti kartu. Jo žvilgsnis minutėlę paklaidžiojo dangumi ir nors viską užstojo debesys, jis pamatė keistą reginį, kokio prieš tai niekada nebuvo regėjęs. Vienoje pusėje, kur debesų sluoksnis praretėjo, į žemę krito keistai raudona šviesa. Tik jiems pasiekus tvirtovę Rodžeris suprato, jog tą neįprastą reiškinį sukėlė mėnulis, ir jo akys išsiplėtė iš nuostabos. Mėnulis atrodė kitaip nei įprastai, užuot švietęs sidabrine šviesa jis skleidė ryškiai raudoną švytėjimą, tarytum jį būtų nudažęs kraujas.

– Pastebėjai, ar ne? – net nepažvelgdamas į jį paklausė Melburnas. – Žinai, kokia šiandien naktis?

– Kruvinojo Mėnulio? – susiraukė Rodžeris, stengdamasis apsimesti, kad jam tai nė kiek nerūpi. – Ir kas čia tokio ypatingo?

– Šiąnakt valdovui gims vaikas ir jo galios sustiprės dvigubai. Nuo šios nakties Tasdaro neįveiksiu net aš, tad kam tau stengtis kažką įrodyti?

Jis paspyrė duris ir įstūmė Naidželą į vidų. Perėję koridorių jie įžengė į didžiąją salę. Kai Tasdaras pagaliau stojo priešais kalinį, jo veide išryškėjo klastinga šypsena. Pamatęs jo raudonas akis Naidželas pašiurpo, kojos tarsi įaugo į žemę – žinojo, kad pabėgti neįmanoma, jo likimas nulemtas.

– Tu paskutinis, – ištarė Tasdaras, lėtai eidamas aplink kalinį. – Ir ką ketini daryti vienas?

– Ir ko, tavo manymu, turėčiau imtis? – piktai metė Naidželas.

Melburnas įtūžęs spyrė jam į pilvą ir vyras dejuodamas suklupo.

– Kai kalbi su valdovu, kreipkis į jį mandagiai, aišku?!

Tasdaras primerkė akis.

– Ar nebandysi atkurti savo Ordino, kad ir vėl stotum prieš mane?

– Tas Ordinas ne mano, – paprieštaravo kalinys. – Jį subūrė Azara.

– Man tai visiškai nerūpi, tu išdavei mane ir stojai į jų pusę. Žinodamas visus mano planus, galėjai jiems viską pasakyti, ar ne?

– Nesakiau jiems nė žodžio, paleisk mane.

Melburnas susierzinęs spyrė jam į veidą. Naidželas pilvu krito ant grindų, bet nebegalėjo atsikelti, jo rankos vis dar buvo sukaustytos antrankiais.

– Kodėl perėjai į jų pusę? Kodėl pradėjai karą su manimi? – neatlyžo Tasdaras, iš aukšto žiūrėdamas į jį. – Žadėjau dosniai atsilyginti, jeigu palikęs Zurato Ordiną išduosi man visas jo paslaptis, kodėl vėl grįžai ten?

– Manai, kad aš toks beširdis kaip tu? Aš nesu nė vienų pusėje, kaip tu gali to nesuprasti?

– Nemeluok! – Melburnas užsimojo trenkti, bet Tasdaras sugavo jo ranką ir jo rimtas žvilgsnis privertė parankinį sustoti.

– Įstojau į Ordiną tam, kad būčiau naudingas kaip gydytojas mūšio lauke. Man reikėjo pinigų, kad gydyčiau savo sergančią seserį, o tai buvo puiki proga, – teisinosi Naidželas.

– Gerai, – Tasdaras pasilenkė arčiau jo ir pažvelgė tiesiai į akis. – Jeigu nori, kad paleisčiau tave gyvą, pasakyk man Ordino ketinimus dabar.

– Mūšis jau pasibaigė, tu laimėjai, ko tau dar reikia?

– Jeigu nepaklusi man, tavo vietą kameroje užims tavo sesuo, – grasino Tasdaras. – Bija Marat, ar ne?

Naidželas įtūžęs net sugriežė dantimis, bet žinojo, kad nieko nesugebės pakeisti. Jis išdavė Tasdarą ir tuo pačiu Zurato Ordiną, dabar jam niekas nepadės ištrūkti ir jis liks tūnoti Tamsos tvirtovės požemiuose iki pat savo gyvenimo galo.

Rodžeris stovėjo sustingęs lyg akmuo ir tylėdamas stebėjo incidentą. Jis puikiai žinojo, ką Melburnas turėjo omenyje minėdamas, kad Tasdaras suktas tipelis ir gauna viską, ko trokšta. Nors tarnavo jam jau dešimt metų, vyras dar niekada nesijuto toks pažemintas, juk jo tėvai tapo Tasdaro tarnais tokiu pat žeminančiu grasinimų būdu. Viduje tvenkėsi tik dar didesnis pyktis, Rodžeris trokšte troško atkeršyti Tasdarui už viską, ką jis padarė, užimti Tamsos Karalystės sostą ir paversti jį ir Melburną savo vergais. Kitos išeities nebuvo.

– Rodžeri, išvesk Naidželą ir užrakink Žemutiniuose požemiuose, – nutraukė jo mintis Tasdaras.

– Klausau, mano pone, – nusilenkė jis ir pagriebęs kalinį už grandinių greitai išėjo iš salės, palikdamas joje tik Tasdarą ir Melburną.

– Ramiau, aš ir pats galiu eiti, – piktai iškošė Naidželas, kojos painiojosi su kiekvienu žingsniu, kai Rodžeris tempė jį tolyn koridoriumi.

– Čia ne pageidavimų koncertas, – pareiškė jis. – Kaip matai, valdovas vis dar tikisi sužinoti apie Ordiną, kitaip būtų tave nužudęs. Jis nežaidžia su tais, kurie jam visiškai nenaudingi.

– Kam tai rūpi? – piktai metė kalinys ir pagaliau ištraukęs grandines iš jo rankų ėmė eiti pats. – Aš įkliuvau į jo pinkles, anksčiau ar vėliau jis mane nužudys.

– Jeigu nori, galiu tave paleisti.

– Ką tu pasakei?! – apstulbęs riktelėjo Naidželas.

Tuo metu plykstelėjo žaibas ir ryški šviesa apšvietė jų abiejų veidus, o po to nugriaudėjo kurtinantis griaustinis. Jie tylėdami perėjo ilgą tamsų koridorių ir pasiekė grotuotas duris, kurios atidaromos garsiai girgždėjo. Rodžeris nusikabino nuo sienos deglą ir uždegęs jį lengvu rankos mostu stumtelėjo kalinį vidun.

Priešais juos nusidriekė požemis apgriuvusiomis sienomis. Naidželas net susiraukė, pajutęs šlykštų puvėsių kvapą. Tunelis vietomis buvo drėgnas ir apaugęs pelėsiais, mirtinoje tyloje girdėjosi tik įkyriai lašnojantis vanduo ir monotoniškas jų žingsnių aidas. Ši vieta atrodė labai sena, kur kas senesnė už pačią tvirtovę, niekas jos netvarkė jau daugelį metų, ir net šaltis, atrodo, skverbėsi iki kaulų smegenų.

– Kas tau iš to, kad mane paleisi? – pašaipiai paklausė Naidželas, kai Rodžeris nieko neatsakė. – Tik nesakyk, kad tau manęs gaila.

– Man nieko negaila, tiesiog mėgstu nepaklusti, – šyptelėjo vyriškis. – Be to, visą laiką pavydėjau Tasdarui ir svajojau tapti toks, kaip jis. Deja, Tasdaras per stiprus, kad jį taip paprastai įveikčiau, todėl geriausia su juo susidėti, kad jis neįtartų mano ketinimų ir būtų nepasiruošęs, kai jį pulsiu.

– Galbūt, – gūžtelėjo pečiais Naidželas. – Bet Tasdaras gali skaityti silpną valią turinčių žmonių mintis.

– Manai, kad nežinau? – nusijuokė Rodžeris. – Aš naudoju burtus, todėl jis niekada nesužinos, ką galvoju. Patikėk, Tasdaras turi ne vieną silpnybę ir aš būtinai tuo pasinaudosiu.

– Ar ne per daug tikiesi? – šyptelėjo Naidželas, stengdamasis išlaisvinti savo riešus iš geležinių pančių, jo žvilgsnis buvo nukreiptas į parankinį, kad tik šis neįtartų jo ketinimų. – Ir kodėl tai pasakoji būtent man?

Rodžeris staiga įsmeigė akis tiesiai į jį. Kalinys akimirką sustingo, baimindamasis, kad jis pastebėjo bandymą ištrūkti.

– Noriu, kad žaistum šį žaidimą kartu su manimi, – netikėtai pareiškė Rodžeris. – Tada tu būsi laisvas ir galėsi lankyti savo seserį. Ką apie tai manai?

– Nori, kad apsimesčiau Tasdaro tarnu ir pasakyčiau jam visas Ordino paslaptis?

– Tavo Ordinas ir taip jau žlugęs, Tasdaras išžudė beveik visus narius, argi tau jis vis dar rūpi?

– Žinoma. Jei Tasdaras nebūtų man grasinęs, nebūčiau su juo net susidėjęs. Dar ne viskas prarasta, mes galime atkurti Ordiną.

– Nejau manai, kad po visko, ką padarei, Azara tavimi pasitikės? – Rodžerio akyse plykstelėjo neapykanta. – Net jei iš tikrųjų linki Ordinui tik gero, Azara tavęs daugiau niekada nepriims atgal, nes tu jau suteršei savo sielą.

Naidželas įsiutęs sugniaužė kumščius ir jie pradėjo žibėti sidabrine šviesa. Rodžeris nustebęs atsitraukė, stebėdamas kaip grandinės žvangėdamos nukrito jam nuo riešų. Antrankių metalas, žinoma, buvo raudonas, ką tik išlydytas, ir jo viduje tvenkėsi dar didesnis pyktis, kaipgi jis anksčiau negalėjo suprasti? Naidželas tik vaidino silpną, laukdamas tinkamos progos pasprukti.

– Tu nieko nežinai nei apie mane, nei apie Azarą! – riktelėjo kalinys ir pagriebė Rodžerį už drabužių. – Anksčiau ar vėliau keliausi su manimi į pragarą!

Parankinis net aiktelėti nespėjo, kojos prarado pusiausvyrą, kai grubios rankos nustūmė jį tolyn ir prirėmė prie sienos. Jis juto, kaip įtūžusio Naidželo pirštai sminga jam į odą, kaip nuo spaudimo už jo skyla akmeninė siena. Atrodė, kad šiuo metu Naidželas gali padaryti bet ką, ta didžiulė jėga ir baimė Rodžerio akyse jį tiesiog svaigino, bet staiga sudrebėjo žemė ir jo pirštai atsileido.

– Kas gi čia dabar?! – riktelėjo jis, akys nukrypo išėjimo iš požemių link.
Lunarija

2022-06-02 14:06:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): piemenaitė

Sukurta: 2022-06-06 16:37:59

 Kaliniams pabėgti buvo labai mažai vilties, jie ne kartą bandė praeiti nepastebėti, bet negailestingi sargybiniai nė kiek nedvejojo juos nužudyti, o lankininkai laukė, kada galės juos nušauti savo tyliu bei mirtinu šūviu. 
Kaliniams turbūt pirmiausia reikėjo ištrūkti iš požemio?